Apie tai neverta kalbėti

Dmitrijus Doroninas Gebelsonas niekada nebuvo religingas žmogus. Negalima jo pavadinti ir ateistinių idėjų prigrūstu pipirų malimo malūnėliu, kuris kiekvienam pro jį praeinančiam gyvam padarui (pasirinktinai galėtų būti vienas lazanijos lakštas, jautienos antrekotas ar sibirietiškas koldūnas, pasižymintis ypatingu imlumu juodiesiems pipirams) bertų karčias savo skurdaus gyvenimo suvokimo tiesas. Vargu ar Dmitrijus Doroninas Gebelsonas apskritai turėjo kokią nors aiškią nuomonę apie religiją. Žinoma, kad tokia žmogaus savybė Gebelsono laikais negalėjo būti gerbiama, liaupsinama ar kitomis teigiamomis vibracijomis skalambijama.

Nors, tiesą sakant, per visą ilgą (65 metai), bet kartu ir skausmingai trumpą karjerą (vienas novelių rinkinys, viena pusantro veiksmo pjesė, trys autobiografijos ir du straipsniai vietiniame literatūros žurnale, nostalgijos skiltyje) geru rašytoju jis niekuomet ir nebuvo laikomas. Taip bent jau kalba VHS vaizdajuostėse įrašyti, tuo pačiu metu trimis kalbomis įgarsinti savo atsiminimus pasakojantys Doronino artimieji. Nuo 1922 iki 1959-ųjų pavasario Dmitrijaus dėdė Viktoras Ščikariovas Doroninas Gebelsonas dirbo laiku nepristatytų pašto siuntinių skyriuje. Kasdien, grakščiai papuošęs lapą valstybiniu antspaudu, jis turėdavo kūrybiškai ir logiškai užrašyti mažiausiai šešias paštu siunčiamų pėdkelnių, bigudukų, hantelių ar žagarėlių dingimo istorijas. Jeigu šie pašto darbuotojų protokolai būtų įteisinti kaip grožinė literatūra, o, žinant istorines aplinkybes, daugelis šių dokumentų buvo grynų gryniausia proza, tokiu atveju V. Š. D. Gebelsonas paskutinius savo gyvenimo metus būtų galėjęs laisvai praleisti Rašytojų namų kavinėje gurkšnodamas kavą su svogūnu arba stereotipiniam tuberkuliozininkui skirtą karštą grogą su kmynais.

Kitaip tariant, yra rašytojų, apie kuriuos verta rašyti. Yra šokėjų, dėl kurių verta šokti. Yra savižudžių, dėl kurių verta žudytis. Viktoro Ščikariovo Doronino Gebelsono sūnėnas gerbiamas Dmitrijus Doroninas Gebelsonas buvo toks rašytojas, apie kurį rašyti nevertėtų. Nevertėtų, jeigu jis nebūtų parašęs tos pjesės.

●

„Laikrodis muša Kalėdas“ šalies teatrų scenose pasirodė apie 1933 metus. Niekas apie šią pjesę anksčiau negirdėjo, niekas jos nelaukė, tačiau kažkas ją vis dėlto pastatė. Pirmasis seansas įvyko nedidelėje, debiutiniams spektakliams skirtoje teatro salėje, kurioje tilpo trisdešimt trys perlamutrinės spalvos audiniu aptraukti foteliai. Keliuose rašytiniuose šaltiniuose minima, kad būtent dėl itin patogių perlamutrinės spalvos fotelių, kurių lakuotos medinės kojos stabiliai įsiremdavo į seno jūreivio raukšlėtą veidą primenantį linoleumą, daugelis nuo darganoto oro pavargusių žmonių ateidavo į šią salę tiesiog patogiai nusnausti. Seniau čia būdavo daugiau fotelių, tačiau dėl nuolatinio jų girgždesio, kurį sukeldavo kietai įmigę žiūrovai, teatro režisieriai pasirašė peticiją baldus utilizuoti. Vis dėlto abipusis kompromisas buvo prieitas pavartojus seną kaip pasaulis frazę: „Teatras priklauso liaudžiai“, todėl fotelių buvo sumažinta iki tuo metu gana dažnai minimo ir madingo Jėzaus amžių simbolizuojančio skaičiaus.

Atėjus spektaklio premjeros dienai, teatro darbuotojams iš salės teko išnešti keturis krėslus, kuriuose turėjo sėdėti paskutinę minutę peršalimo simptomais skųstis pradėję keturi teatro gerbėjai. Kitą dieną Dievas turėjo išklausyti keturių vidutinio amžiaus vyrų maldas – jie dėkojo už tai, kad sukūrė skersvėjį, ausų nuo šalčio neapsaugantį cilindrą, vėjui pralaidžius paltus ir chlorofluorokarbono dujomis varomus kondicionierius, nes būtent šie keturi bjauriai kosėjantys vyrai tokiu vyriško orumo stokojančiu ir chaki spalvos skrepliais aplipusiu būdu išsaugojo savo gyvybes. Tą naktį visi kiti spektaklio premjerą stebėję žiūrovai jau buvo mirę.

●

Šis keistas incidentas nebuvo pastebėtas iš karto. Dar iki šiol nėra aišku, dėl ko būtent šis spektaklis pastūmėdavo visus žiūrovus nusižudyti.

Kaip rašoma naktį žvakių liejimo fabriko rajone budėjusio policininko A. A. Saržucko protokole, žiūrovas D. S., spektaklio metu sėdėjęs antroje eilėje, grįžo namo pasirengęs šeimai pagaminti izraelietišką šakšuką. Pastebėjęs, kad namuose nebėra laiškinių svogūnų, D. S. užlipo į penktą aukštą ir pabeldė į septynioliktą butą. D. S. kaimynas, kuris žvakių liejimo fabrike buvo atsakingas už vaško šaldymo ir vėsinimo kambarių priežiūrą, išmanė temperatūrų skirtumus, todėl savo laiškinius svogūnus laikė balkone. Kaimynas teigė, kad, įtikintas svarių D. S. argumentų, leido svečiui pačiam nueiti į balkoną ir išsirinkti jam patinkančius laiškus. Deja, žvakių liejimo fabriko darbuotojo auginti svogūnai buvo paskutinė D. S. ragauta vakarienė, nes po kelių minučių septyniolikto buto svečias, nieko nesakęs, iššoko pro penkto aukšto langą. Vaško šaldymo ir vėsinimo specialistas be jokių didelių klausimų buvo suimtas, nuteistas už žmogžudystę ir devyneriems metams uždarytas į kalėjimą. Po metų žvakių liejimo fabrikas bankrutavo. Tais pačiais metais savo kameroje buvo rastas ir gyvybės ženklų stokojantis D. S. kaimyno kūnas. Lavoną aptikęs budintis sargybinis vėliau prisiminė, jog kameroje buvo vėsoka.

●

Antroji spektaklio premjera jau buvo rodoma įprastoje, mandarinų ir pelėsių kvapų dvikovoje paskendusioje salėje. Reikėtų paminėti, kad šioje premjeroje dalyvavo ir visa pjesės autoriaus Dmitrijaus Doronino Gebelsono šeima: keleriais metais už jį vyresnė žmona Ana, vyresnioji dukra Lolita ir du savo šeimas jau spėję sukurti sūnūs Nikita ir Andrejus. Nors apie pačią šeimą daugiau informacijos nėra išlikę, prieš kelis mėnesius rastas Dmitrijaus dukros dienoraštis galėtų šį tą atskleisti.

Lolita Dmitrijevna Gebelson nuo 1927 iki pat 1933 metų pabaigos rašė dienoraštį, kuris nebuvo skirtas kasdieniams įpročiams aprašyti. Tame sąsiuvinyje buvo fiksuojami kiekvienos dienos svarstyklių rodmenys, paišomos metų pasiekimų diagramos. Iš šio istorinio dokumento galima daryti išvadą, kad 1927 metų vasarą jos svoris siekė 75 kilogramus, 1928 metų rudenį – 84, 1929-aisiais – 81 kilogramą. Po 1931 metų gėdingo 86 kilogramų rezultato Lolita rašo pasižadanti kitą svarbią gyvenimo akimirką būti tokia liekna, kad žiūrint į nuotraukas daugiau nebebūtų gėda. Tą naktį, mirus Lolitai, jos svoris siekė 92 kilogramus.

●

Vienas pirmųjų dokumentų, leidusių kiek daugiau sužinoti apie Dmitrijaus Doronino Gebelsono pjesės siužetą, buvo vietinio daktaro R. Monciuškos sūnaus Luko ketvirtos klasės rašinėlis tema „Mano tėčio diena“. Pasirodo, kad prieš dieną Luko tėtis kaip tik lankėsi spektaklyje „Laikrodis muša Kalėdas“. Už rašinėlį Lukas gavo tris. Vis dėlto ketvirtokų darbai buvo grąžinti jau po Luko tėvo mirties, todėl visai nebūtina turėti plėšrūno akis, kad popieriuje įžvelgtum korektūros skysčio pėdsakų, ant kurių lyg ant debesų patogiai atsigulė skaičius penki. Kartais nelaimės išeina į naudą.

Ką šis dokumentas gali pasakyti apie pačią pjesę? Lukas rašo, kad tėtis pasakojo apie kažkokį spektaklio veikėją, vardu Rogošinas. Lukas taip pat parašė, kad laikrodžiais apsirengę aktoriai scenoje iš tiesų mušė Kalėdų eglės kostiumą vilkintį kolegą, tačiau, įvertinus dokumento autoriaus amžių, į šią pastabą nebuvo žiūrima rimtai. Vis dėlto Rogošinu buvo susidomėta.

Specialistai pradėjo kapstytis po teatrų archyvus, apklausė vyriausius jų darbuotojus ir pagaliau po kelis mėnesius trukusių paieškų buvo galima lengviau atsidusti. Pasiklydęs spektaklio veikėjas buvo rastas. Pasirodo, Rogošinas – tai 84 metų buvusi plaukimo trenerė Tania Ramnevič, senatvėje pamėgusi gaminti izraelietišką šakšuką (sutapimas?) ir žaisti sudoku. Tuo metu Rogošino atlikėju susidomėjo nemažai žmonių. Tai buvo ne tik teatralai, kultūrologai, bet ir miesto kriminalinės tarnybos. Gaila, tačiau visi pernelyg dideli lūkesčiai gana greitai subliūško. Pasirodo, Dmitrijaus Doronino Gebelsono pjesėje „Laikrodis muša Kalėdas“ buvo apie 70 veikėjų. O Rogošinas kartu su Pesnickiu, Artiomu Gaspačio Torpedovu ir Kolia pasirodydavo vos vienoje scenoje, todėl pjesės siužeto charakterizuoti negalėjo: „Atrodo, prisimenu, kad kartą viename dūmuose skendinčiame teatro balkone pamačiau griežtai mus stebintį D. D. G. Jis nebuvo kuo nors ypatingas. Nei gražus, nei negražus. Gal labiau negražus. Bet kad ir jo pjesė nebuvo kuo nors ypatinga. Gal jinai ir nebuvo labai prasta, bet tuo metu atrodė, kad spektaklių būta tikrai gerokai įdomesnių. Spektaklių, apie kuriuos būtų labiau verta kalbėti.“

●

Vienas skaudžiausių dalykų, susijusių su šiuo fenomenu, yra tai, kad šis spektaklis tiesiogine šio žodžio prasme į kapus nusinešė didžiąją daugumą tų laikų teatro kritikų. Štai kelios paskutinės jų rašytos eilutės.

Doloresa M. (67 m.): „Liūdna, bet „Laikrodis muša Kalėdas“ dėl savo pigaus ažiotažo šešėlyje paliko kur kas dramaturgiškai įdomesnius ir savo aktualumu bene triskart svarbesnius spektaklius, tokius kaip „Muškietos irgi rauda“, „Peningtauno namai“ ar „Stradivarijaus smuiko kompleksas“.“

Lešekas Z. (42 m.): „Jeigu visus šių metų spektaklius įsivaizduotume kaip Kalėdų eglutės papuošalus, „Laikrodis muša Kalėdas“ būtų ta eglutės viršūnėlė, kurią, įėjęs į kambarį pastebi pirmiausia, tačiau priėjęs arčiau pamatai, kad karūnėlė apibarstyta netikru sniegu, išorė padengta auksą imituojančiais dažais, o viršūnėlės smaigalys nupurkštas toksinų pripildytu laku. Kita vertus, tai sukelia ir teigiamų emocijų, kai ramiau atsidusęs supranti, kad šis vaikams pavojingas papuošalas yra jiems nepasiekiamoje vietoje. Šiuo atveju „Peningtauno namai“, „Muškietos irgi rauda“ bei „Stradivarijaus smuiko kompleksas“ būtų dar nuo Velykų likę į foliją įpakuoti šokoladiniai kiškiai, kabantys ant žemiausių eglutės šakų. Vaikai… Patikėkit, dvejos Velykos per metus yra žymiai geriau negu šitokios Kalėdos.“

●

Septintajame spektaklio seanse dalyvavo lygiai 312 žiūrovų, tarp jų tikriausiai daugiau nei šešiasdešimt procentų buvo labiau ne kultūros, o ekstremalių pojūčių ištroškę žmonės… Po 18-ojo seanso, kitą rytą radus 312 negyvų kūnų, galiausiai buvo nuspręsta atleisti spektaklio režisierių ir visą teatro komandą. Įdomus faktas, kad netolimuose teatro trupės planuose buvo numatyta su šiuo spektakliu važinėti po pradines mokyklas ir darželius bei sveikinti vaikus su artėjančiomis šventėmis… Tačiau gabių ir drąsos nestokojančių pareigūnų dėka šios gastrolės buvo sustabdytos. Susirūpinę kultūra aktyviai besidominčios visuomenės būkle, valstybės tarnautojai jautriai reagavo į paskutinio spektaklio sukeltas kruvinas pasekmes ir jau kitą rytą pradėjo aktyvias savižudybių kaltininko paieškas. Kaip negailestingai ir su dideliu užsispyrimu buvo tardomi teatro darbuotojai…

Kaip skrupulingai ir bebaimiškai buvo atliekamos kratos jų namuose… Tačiau viskas veltui, perniek ir į balą. Vienas populiariausių tuometinių laikraščių pavadinimu „Papjė mašė“ valstybės tyrimą apibūdino kaip „labai prastą“.

1934-ųjų rudenį buvo nuspręsta mirtiną spektaklio poveikį nagrinėti moksliniu požiūriu: buvo keičiami aktoriai, tiriamos atskiros dialogų eilutės, stebimi žiūrovų emocijų pokyčiai, tačiau prasidėjus karui visos tyrimų lėšos buvo perleistos karo reikmėms. Vėliau, naujojo amžiaus pirmojoje pusėje, buvo specialiai šiam atvejui tyrinėti įkurtas Gebelsono Kalėdų fondas. Jame surinkti pinigai buvo naudojami naujų dokumentų paieškoms ar naujiems pjesės poveikį tiriantiems eksperimentams.

●

Išgirdus šią painią istoriją, kyla turbūt pagrindinis klausimas: o kur per visą tą laiką, per visus šiuos įvykius buvo Dmitrijus Doroninas Gebelsonas? Ar jis apskritai egzistavo? Galima diskutuoti, ar Dmitrijaus gyvenimas mūsų pasaulį padarė laimingesnį. Ar davė kokios realios naudos?

Kai kas sakė, kad jam visai neblogai sekėsi gaminti desertus. Gal iš tiesų kitomis aplinkybėmis dabar turėtume visai neblogą virtuvės šefą. Vis dėlto galime padėkoti Dmitrijui už vieną šiuo metu teatre plačiai vartojamą posakį, kuris, esu tvirtai įsitikinęs, gimė būtent po jo parašytos pjesės premjeros. Jis skamba taip: „Antrą kartą į tą patį spektaklį eiti nėra ko.“ Iš tiesų nėra, bet apie tai kalbėti daugiau neverta.