1913 metuos 14 dieną febralio
Mano mieliausioji draugele,
sveikinu aš tamstą su Viešpaties Dievo žodžiais „tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“ su tamstos meilingu atsakymu „a. a. a. amen“. Ilgas laikas praėjo, parašyti tamstai laiškas negalėjau, mano tas yra apsileidimas, bo man aplinkybės nepavelijo, bet šiandien stengiuos parašyt pas tamstą. Sulaikiau šią mažą, trumpą valandėlę, norėdamas su tamsta pasikalbėt. Dabarčios ašen tamstai klonijuos geros sveikatos ir visokios laimės, tokios, kokios tamsta geidi.
Duodu apznaiminimą, kada aš gavau no tamstos laišką, labai linksmas palikau, ir kožną valandą vis linksmesnis, kad tamsta manęs neužmiršai, tai aš niekados tamstos neužmiršiu. Labai dėkavoju tamstai už tokį gražų surašymą ir pasveikinimą, kada suvis nesigailėjai savo rankelės, juodo rašalėlio, savo žodelio, to balto popierėlio. Tamsta sakei, kad negražiai surašyta, mano nuomone, labai gražiai surašyta, rankos vedžiojimas tas yra ne įpratimas, pas mums mergaičių niekas nemokina, būk tai nereikalinga, ale tas labai reikalinga ir naudinga. Labai ašen tamstos pasiilgau, nebegaliu ašen tamstai apsakyt, bo jau mačiau seniai.
Dabar aš tamstai klonijuosi kuo žemiausiai, lenkiu galvelę, duodu rankelę, klonijuosi nog tamstos nuo skaistaus veidelio lig žalių rūtelių. Kaip tamsta klausei, ar teks da pasimatyt, tai labai gal daug kartų tekt pasimatyt. Važiuosiu da negreitai, paduosiu žinią, kaip važiuosiu. Mano mylimiausia draugaite, činaijos tai ne tokia šalelė, viskas kitaip atrodo. Mas neariam, nesėjam, nepjaunam, nekuliam, gyvenam kaip paukšteliai rojuje, nei liuobt, nei kinkyt, ale mas visados važiuojam. Amerikos kraštas yra bagotas ir puikas, gerai būtų gyvent, mes gerai valgom, kaip krajuj.
Gerai, kada tamsta savo vardo nerašei, ir daugiau nerašyk, bo mano laišką rodo, ale nežino, kurio, tai mislija, gal užsienoje, nu tais ale mano bus parašyta vis (darželio kvietkas). Prašau tamstą apie tą nieko nesakyt kitiem, kad nesužinotų, ir aš nieko nesakau, kaip tik pats pamislijau, nereik savo vardo rašytis ir aš nesirašysiu, jeibu sueisim, tai daug ypatiškai nieko nešnekėt bus geriau. Viskas būtų labai gerai, tik nesmagu, kad tamstos nematau, geistina būtų pamatyt mano numylėtą Kastytę, geidžiu ašen tamstos, kad pas mane atvažiuot, nes gal mas gyvenimą suvienytume ryšiu, ir kaip paimsi nuo manęs laišką, atsiųst, bo ašen labai lauksiu nuo tamstos laiško, nuo tamstos kaip saulės užtekančios, nes jis mane palinksmins ir mano širdį palinksmins.
Ašen užmigęs naktį sapnuoju, atsikėlus rytelį širdelę dūsuoju, negal tamstos to meilumo niekaip apdūmot, kaip pamisliju apie tamstą, ima širdelę dūsuot, kada turėčia paukščio sparnus, tuojaus kuo greičiausiai lėkčia tamstos aplankyt, tamstos, mylimiausios, bet tik viena bėda mano, kad neturiu sparnų, bet tik turiu ranką, plunksną da ir giedu, kai varna.
Mano mieliausioji Kastyte, sveikinu tamstą su naujais metais, kad tie metai būtų laimingesni, daugelio laimių sau prisisemtum, nes šventės yra mūsų vienatinė laimė. Prašau tamstos, draugele, manęs nepamest, bo aš tamstą dieną nakt negaliu užmiršt. Su godone pasilieku ir pasilik, tamsta, būk užganėdinta, lauksiu su godone laiško nuo tamstos. Sudiev, tamsta, draugele, gana daugiau rašyt markatniai, mano širdele, negaliu apsakyt, rėkiu sudiev, sudiev, ant pasimatymo. Dovanok už visas bezabrazijas, ką surašiau, kitąkart gal parašysiu įdomiau.
Pasiilgęs Darželio kvietkas
Sudarė Aistė Zigmantaitė. Laiškas sudarytas remiantis toliau nurodytais laiškais iš Asmeninės lietuvių rašomosios kalbos duomenų bazės (Akdb): Petro Krasaucko (1913-01-18 ir 1913-12-16), Česlovo Pangonio (1956-02-12) ir Petro Survilo (1908-02-16 ir 1911-10-01). Prieiga internete www.musulaiskai.lt. Už paskatinimą ir naudingus patarimus sudarytoja dėkoja prof. habil. dr. Rūtai Petrauskaitei.
