Nežinau, kas yra naujas menas
Rasa Vilčinskaitė. Prarasta savastis. 2014
Ko tikisi žiūrovas, ketinantis apsilankyti meno parodoje? Iššūkio, netikėtumo, drąsos. Tai pagrindiniai lūkesčiai, bet lūkesčiai yra linkę nepasiteisinti. Lūkestis – tarsi išankstinė nuostata ar kryptis, kuria esi pasiruošusi žengti, neiškrypdama iš pasirinktos trajektorijos. Tik čia reikėtų stabtelėti ir pagalvoti: argi menas nėra veiksnys, skatinantis pamesti visas kryptis ir pradėti ieškoti naujų? Man atrodo, kad, skambiai tariant, meno misija – atspindėti kitokias realybes, plėsti žiūrovo suvokimo ribas, parodyti situacijas, kurių galbūt jis nepastebi. Menininkai kūriniuose dažnai reflektuoja patys save, bet sykiu tos refleksijos yra nukreiptos į kitas dvi akis.
Minėdama tris lūkesčius, sąmoningai neparašiau dar vieno – naujumo, kuris neretai yra akcentuojamas kalbant apie šiuolaikinį meną. Mano požiūriu, naujumas – formaliai sunkiai apibrėžiama sąvoka. Tai, kas nauja šiandien, rytoj – sena ir pamiršta. Gyvename laikotarpiu, kai informacijos srautas yra žaibiškas ir gausus; kaip atskirti, kas iš tikrųjų yra nauja? Šiuolaikinis menas absorbuoja daugybę dalykų ir nebūtinai jie yra nauji; tai, kaip menininkas juos perteikia, yra galbūt ne (tik) naujumas, o jo individualumo atskleidimas, ieškojimų variacijos. Be to, nelabai aišku, kuo naujumas matuojamas. Be abejo, mene, kaip ir kitose srityse, dominuoja tam tikros tendencijos, kurios gali nužymėti kūrinio naujumą. Dar vienas aspektas: politinės, socialinės ar kultūrinės aktualijos, kurias menininkai savaip perteikia kūriniuose, reaguodami į globalius vyksmus. Šiais aspektais galima kiek apibrėžti naujumą. Kokius dar aspektus turėtų paliesti menas, kad priklijuotume jam etiketę „naujas“? Kai mąstau apie sąvoką „naujas“, ji man atrodo itin trumpalaikė, net nežinau, ar tinkama menui apibūdinti. Meno kūrinys gali atspindėti šiuolaikines aktualijas, jam gali būti būdingos tam tikros tendencijos, nes meno sritis, kaip ir visos kitos, su laiku keičiasi. Menas yra vieno žmogaus ar žmonių grupės pastanga užmegzti su žiūrovu diskusiją, kuri galbūt bus paremta tuo, kas pasaulyje vyksta šiandien, o galbūt – tuo, kaip praeities įvykiai veikia vidinį menininko pasaulį, kokias emocijas kelia, kokius išgyvenimus pakursto ir pan. Tad prieš keletą dešimtmečių sukurtas darbas žiūrovui gali pasirodyti itin aktualus.
Kalbėti apie naujumą mene – tai kaip kalbėti apie jaunųjų menininkų kūrybą, kuri įvardinama pagal tam tikrą amžiaus cenzą. Jaunas autorius – iki 35 metų. O kas paskui? Tada jau jis vidutinis, senas ar koks? Nematau skirties tarp jaunųjų ir vyresniųjų menininkų kūrybos, nes ne amžiumi, ne naujumu, ne kokiais kitais trumpalaikiais kriterijais turėtų būti vertinamas kūrinys. Man nesvarbu, darbas jauno ar brandaus autoriaus, jis sukurtas tradicinėmis priemonėmis ar ne, man svarbu – koncepcija, turinys, menininko siunčiama žinia ir gebėjimas ja papildyti savo patirtį.
Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“ eksponuota paroda „Jauna Kauno tapyba“ kėlė klausimą: ar jauna = nauja? Jaunosios kartos menininkai ieško netradicinių išraiškos priemonių, jų kūriniams būdingas tarpdiscipliniškumas, autoriai yra labai skirtingi vertinant kūrinius vizualiai, tačiau analizuojamos temos yra gana artimos, galbūt dėl to, kad kiekvienas kalba pasitelkdamas tapybą.
