Lidijos Šimkutės poezija: dviejų kultūrų tapatumas
Richardas Benesevichius (1952–2010) – lietuvių ir lenkų kilmės literatūros kritikas, gimęs ir gyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, vėliau persikėlęs į Lenkiją. 2008 m. yra dalyvavęs „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, „Šiaurės Atėnuose“ spausdinta jo esė „Kitokia glasnost: poezijos ir džiazo vyksmas“ (2008.VIII.8). Siūlome ištraukų iš straipsnio, kurio nespėjo publikuoti…
Lidija Šimkutė yra šiuolaikinė lietuvių ir australų poetė, rašanti poeziją lietuvių ir anglų kalbomis. Jos eilės pasižymi taupia metaforų ir simbolių kalba, kurioje ypatingą prasmę įgyja pauzės bei tyla. Poetė gimė Žemaitijoje per Antrąjį pasaulinį karą, vienu iš tamsiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Tėvai bėgdami iš Lietuvos išsivežė ir mažutę Lidiją. Iš tėvynės pasitraukusi šeima iki 1949 m. gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, kol pasitaikė proga išvykti į Australiją.
Tais laikais, dar prieš „multikultūriško“ mentaliteto įsigalėjimą, nedaug australų buvo susipažinę ar domėjosi kitomis kultūromis, išskyrus anglų ir airių (keltų), iš kurių buvo kilę dauguma vietinių gyventojų.
Praeitą vasarą [2008 m.], kai su Lidija buvome susitikę Vilniuje, ji papasakojo vieną įvykį iš pradžios mokyklos. Mokytoja pakvietė prie lentos atsakinėti neseniai iš Bulgarijos atvykusią mergaitę, būdama tikra, kad visi europiečiai kalba ta pačia kalba. Atrodo, kai kurie tuometinio anglocentristinio mentaliteto australai manė, kad Europa yra monolitinė, tolima ir jiems nelabai suvokiama vieta. O emigrantams Australija buvo ir prieglobstis, ir keistas, nedraugiškas (ribotas) kraštas.
Didžiumą savo gyvenimo Šimkutė pragyveno Australijoje.
Lietuviams jų sena kalba šimtmečius buvo kultūrinės tapatybės išsaugojimo priemonė, nors Lietuvą supančios galingos ir vis agresyvėjančios šalys kėsinosi net į pačią kalbą. Šis Šimkutės paveldėtas tapatybės jausmas iš esmės skyrėsi nuo Australijoje įgyto kultūrinio identiteto.
Viena iš jos poezijos funkcijų – tai bandymas peržengti šias dvi skirtingas kultūrines tapatybes skiriančią ribą, suderinti ir sulieti jas į vieną, taigi Šimkutės kūryba paradoksaliai tampa ir ypač individuali, ir universali. Nors jos eilėraščiai gali būti apibūdinami kaip minimalistiniai, jie nepriklauso jokiai literatūrinei mokyklai ar judėjimui. Tačiau plačiąja prasme jie gali būti priskirti „metafizinei“ poezijai, kuri pasižymi ypač įžvalgiu ir akcentuotu intelektu, sugebančiu paprastus dalykus ir įvykius transformuoti į kur kas didesnius dalykus. Šio rašinio užduotis tokia ir yra – paanalizuoti, kaip kai kurių eilėraščių simbolizmas padeda pasiekti šį tikslą.
Iš pradžių Šimkutė rašė ir publikavo savo poeziją tik lietuvių kalba (išeivių leidiniuose). 1984 m. Melburno universitetas ją pakvietė multikultūriniam rašytojų seminarui parengti kalbą apie pasirinkimą ir ryžtą rašyti poeziją lietuvių kalba. Šia proga Šimkutė turėjo išversti savo poezijos į anglų kalbą. Esė „Kalbos pasirinkimas“ (The Choice of Language) ji rašo:
Kadangi rašau lietuviškai, esu iš dalies izoliuota nuo savo australiškos aplinkos ir jos žmonių. Vis dėlto mokykloje mokiausi anglų kalba ir didžiausią savo gyvenimo dalį esu praleidusi šiame didingame ir kontrastingame žemyne. Šie veiksniai formavo mane. Bet sielos gilumoje aš visgi priklausau Rytų Europos, iš kurios atvykau, o ne aplinkos, kurioje didesnę gyvenimo dalį teko kovoti, tradicijai. Taigi, kaip esu sakiusi:
Australija mane suformavo…
Australija suteikė man duoną ir vandenį…
Australija suvaržė mano vystymąsi, nes vaikystėje bijojau per daug prasitarti dėl akivaizdžiai menkos tolerancijos naujai atvykusių emigrantų atžvilgiu…
Australija priglobė mane savo plačioj atviroj erdvėj…
Australija buvo ribojanti, varžanti ir kritiška…
Bet Australija vis tiek yra mano kraštas – ji suteikė man pastogę…
Apie šią paradoksalią Šimkutės nusakytą padėtį yra rašęs ir šiuolaikinis kalbų tyrinėtojas Alvinas E. Fantini. Jo teigimu, kalba esanti dviašmenis kalavijas: kalba yra ne tik komunikacijos, bet ir ekskomunikacijos priemonė. Ji priima tik tuos, kurie sutinka būti Sistemos dalimi, o nesutinkančius – išstumia. Kalba mus išlaisvina ir suvaržo. Pavyzdžiui, gebėdami kurti simbolius galime laisvai „judėti“ per laiką ir erdvę. Ištardami žodžius galime nupasakoti praeities įvykius arba persikelti mintimis į ateitį. Vis dėlto susigrąžinti praeities ar užtikrinti ateities negalime…
Anapusybėn išėjęs amerikiečių poetas Lew Welchas esė „Kalba yra kalbėjimas“ (Language Is Speach) rašė, kad mūsų mąstymui pavidalą suteikia gimtoji kalba, o istorijos tėkmėje susiformavę gimtosios kalbos žodžiai leidžia mums išreikšti savo asmeninę istoriją.
Šnekamosios kalbos žodis „dipukai“ (nuo DP – displaced persons), kuriuo buvo apibūdinami pabėgėliai po Antrojo pasaulinio karo, yra daugiau negu etiketė tam, kuris kaip medis buvo išrautas su šaknimis ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai, kalbiškai ir dvasiškai. O Šimkutės atvejis itin drastiškas, nes ji iš savo krašto buvo išrauta dar visai maža, jai teko gyventi už Lietuvos ribų. Iš pirmo žvilgsnio Lietuva ir Australija mažai ką turi bendra. Lietuvių, kaip egzotiškos mažumos, buvimas – tarsi alyvos plūduriavimas vandens paviršiuje, ji lieka tarsi atskirtas kraštas su „getui“ būdinga egzistencija ir mentalitetu.
…Pradinėje, vidurinėje ir aukštojoje mokykloje viską mokiausi anglų kalba, bet namuose augau kalbėdama lietuviškai. Turiu pripažinti, kad tėvai mano kartai įskiepijo pareigą išlaikyti gimtąją kalbą ir kultūrą, nes buvome politiniai pabėgėliai, o ne ekonominiai emigrantai, kurie atvyko ieškodami geresnio gyvenimo. Atsakomybė išlaikyti lietuvių kalbą ir kultūrą egzilyje buvo ypač svarbi, nes gimtinėje dėl stiprios rusifikacijos jai grėsė sunykimo, net išnykimo pavojus. Šita pareiga man kėlė vidinį pasipriešinimą, bet su laiku, kai tapau vyresnė (tikiuosi, ir protingesnė), bręsdama suvokiau kitos kalbos mokėjimo ir kitos kultūros pažinimo privalumą ir supratau, kad aš nesu tikra australė. Šis konfliktas pastūmėjo prie savo šaknų paieškos, iš dalies atvedė prie tapatybės krizės.
Nors minėta pareiga buvo įdiegta ir kėlė vidinių prieštaravimų, pareigą papildė ir meilė tam, kas prarasta, tai buvo praradimo nuojauta ar nostalgija. Kilo noras ir ilgesys atkurti tą paslaptingą, intriguojančią ir persekiojančią savo paveldo tapatybę.
Laikui bėgant suvokiau, kad mano jausena ir asmenybė skyrėsi nuo vietinių anglosaksų mentaliteto. Ir kadangi mano poezijoje vyrauja jausenos tematika, neišvengiamai buvau linkusi pasisakyti savo gimtąja kalba.
KARTAIS jaučiuos esanti kurčiųjų žemėje gal todėl kad esu nebylė klausyk tyloje mano jūros ošimo
(Iš knygos „Tylos erdvės / Spaces of Silence“, 1999)
Vienas iš ryškiausių Šimkutės poezijos bruožų yra eilėraščių trumpumas. Dažnai jos eilėse yra mažiau nei 20 žodžių. Kartais net mažiau nei dešimt. Pirmosios dvikalbės knygos „Tylos erdvės“ įvade žymus Australijos rašytojas Davidas Maloufas rašo:
Šių eilėraščių apimtis nepalyginamai didesnė, nei būtų galima spręsti iš mažo, retai išbarstytų ir kruopščiai sudėliotų žodžių skaičiaus… Nors šių eilėraščių, bylojančių apie beveik neįmanomus išreikšti dalykus, idėja sunkiai apčiuopiama, jų žodžiai švyti paprastumu ir tikslumu [...]. Jų sukurti vaizdiniai artimi mūsų patirčiai.
Kitas eilėraštis „Žodžių šešėliai“ rodo, kad trumpumą gali lemti autorės nepasitikėjimas kalba arba tiesiog žodžių trūkumas savo patirties esmei išreikšti.
ŽODŽIŲ ŠEŠĖLIAI virsta baime kai garsai sapnų srovėje gieda negimusią kalbą
Pastangos integruoti kultūrinius identitetus yra vienas svarbiausių pirmųjų jos eilėraščių motyvų. Priversta pasirinkti: likti intelektualiniame gete ar visiškai susilieti su aplinka ir prarasti savo lietuviškumą, bandant tapti „tikra australe“, Šimkutė pasirinko paveldo susigrąžinimo ir spragos užpildymo kelią. Ji ir toliau rašo lietuvių ir anglų kalbomis, o savo naujausioje esė prasitaria:
Iš pradžių norėjau rašyti gimtąja kalba, nes jutau, kad tai mano šaknų kalba.
(Vėl aplankiau Lietuvą jos pereinamuoju laikotarpiu ir toliau tęsiu šiuos apsilankymus.) [...]
Nelaikau savęs egzilio poete (kai tėvai pabėgo iš Lietuvos, buvau dvejų metų), nes poezijos rašymui nuo pat pradžių pasirinkau lietuvių kalbą. Įsisąmoninau ir nešuosi su savimi šią tradiciją, kuri praturtino mano gyvenimą, kuri yra sudėtinė mano natūros dalis. [...] rašydama lietuviškai ir angliškai praturtinau ir pagilinau savo gyvenimo patirtį.
Mano poezija siejasi su bendražmogiškumo idėjomis. Mano eilėraščiuose beveik nėra socialinių, istorinių, politinių įvykių. Mane domina mūsų pirmykštė pradžia, kuri pasireiškia archetipiniais įvaizdžiais.
ATLAUŽIAU naminės duonos įdėjau balto sūrio į lino skepetą aprišau pievų gėlėmis ir pasiunčiau su paukščiais į tolimą pietų šalį
Duona yra universalus maistas, būdingas kiekvienai agrarinei išsivysčiusiai visuomenei. Savita kraštui būdinga duona (prancūzui – bagette, indui – chapati, lietuviui – juoda ruginė duona…) yra jo kultūrinės tapatybės dėmuo ir simbolizuoja prisirišimą prie tėviškės. Panašiai ir sūris (lietuvių mėgstamas yra baltas naminis, ašaros formos…). O štai linas – tautinis lietuvių „gaminys“, austas namuose, – ir gėlės, kurių įvairios rūšys minimos archajinėse polifoninėse lietuvių sutartinėse, suteikia eilėraščiui ypatingo lietuviškumo atspalvio. Tikimasi, kad šios mažos dovanos, reprezentuojančios laisvę su paukščiais, suartins dvi tolimas šalis – Lietuvą ir Australiją.
VORATINKLIO GIJOSE susitinkame ir atpažįstame savo vardus krantas vėjas upės posūkis įrėžiame savo istorijas sieliuose besiilginčiuose kranto atsargiai braidykime negrįžtančiam vandeny
Voratinklio gijose atpažįstame moterų audimo niuansus, mūsų gyvenimo struktūrą. Potekstėje implikuojamas voras, kurio apvalus kūnas ir kojos simbolizuoja aštuonias pasaulio kryptis ir pagal senovės mitologiją yra žemės simbolis.
Kaip ir kituose cituotuose tekstuose, šiame nuolat atsikartoja įvaizdis (simbolis) vandens, kuris tapatintinas su emocijomis ir pasąmone. Vanduo reikalingas gyvybei, bet jo versmė pavojinga. Esama grėsmės, kad tautinė tapatybė paskęs didesnėje ir agresyvesnėje kultūroje. Laikas ir aplinkybės gali paveikti mūsų koncepcijas apie mūsų gyvenimą ir mus pačius, tačiau tik patiriant transformacijas yra vilties sužinoti, kas mes esame iš tikrųjų. Dėl Šimkutės ypatingo moteriško jautrumo šis vyksmas turi būti „švelnus“, o ne agresyvus.
Vertė L. Š.-P.
