Kūrybiniai migrantės papročiai
Paulina Pukytė. Bedalis ir labdarys. Dialogai ir monologai. V.: Apostrofa, 2013. 159 p.
Emigracija iš Lietuvos yra viena netikėčiausių ir įspūdingiausių atkurtos nepriklausomybės išdavų ir bene sudėtingiausias šiuolaikinės visuomenės gyvenimo reiškinys. Todėl nenuostabu, kad tema intensyviai nagrinėjama šiuolaikinėje lietuvių literatūroje ir per pastarąjį dešimtmetį tapo svarbiu jos reiškiniu, vadinamu emigracijos literatūra, kurią daugiausia, bet neišskirtinai, kuria užsienyje gyvenantys autoriai. Pradžioje jų, ypač moterų, kūrybą kritikai ir literatūros tyrėjai vertino skeptiškai ir netgi kritiškai, tačiau, regisi, per pastarąjį dešimtmetį emigracijos literatūra netruko subręsti ir atsidūrė kone nacionalinės literatūros lauko centre. 2014 metais prestižinę Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premiją laimėjo Kipre gyvenančios Dalios Staponkutės knyga „Iš dviejų renkuosi trečią“. Tų metų dvyliktuke taip pat atsidūrė ir Belgijoje gyvenančios Agnės Žagrakalytės romanas „Klara“. Į 2013 metų dvyliktuką įtraukta Anglijoje gyvenančios Paulinos Pukytės knyga „Bedalis ir labdarys“ ir pirmasis Žagrakalytės romanas „Eigulio duktė“. 2015 metų knygos rinkimų suaugusiųjų knygų penketuke puikuojasi net trijų užsienyje gyvenančių autorių – Valdo Papievio, Staponkutės ir Kanadoje gyvenančio lietuvio Antano Šileikos – romanai. Tiesa, Šileika rašo angliškai ir priklauso kitai emigracijos kartai bei tradicijai. Metų knygos konkursą net dvejus metus iš eilės laimėjo Anglijoje gyvenančios Kristinos Sabaliauskaitės romanai „Silva rerum“. Be to, emigracijos literatūra tampa ir nuoseklių mokslinių tyrimų objektu.
Mane labiausiai intriguoja užsienyje gyvenančių, lietuviškai rašančių moterų autorių kūryba (iš vyrų težinau paryžietį Papievį), ypač tų, kurios prieš išvykdamos nebuvo rašytojos, – dėl to, kad jos lietuvių literatūros ir kultūros lauką praturtina ne tik žiniomis apie jų lankomas ir (arba) gyvenamas šalis, jų kultūras, originaliomis savi- ir apskritai refleksijomis, šviežiu požiūriu į lietuvių kultūrą, naujomis tapatybėmis, bet ir originaliomis kūrybos praktikomis. Šiuo požiūriu Paulinos Pukytės kūryba itin įdomi.
Išvykus gyventi arba ilgesnį laiką viešėti kitur visuomet numatoma tapatumo suirutė pirmiausia todėl, kad atsiduriama kito žvilgsnio lauke. Pirmojoje Pukytės knygoje „Jų papročiai“ rašoma: „Prireikė gerų keleto metų, kad suprasčiau, jog šioje šalyje į mane žiūri iš aukšto. Nors esu dvigubai stilingesnė ir trigubai geriau išsilavinusi už 90 proc. šios šalies gyventojų, kiekvienas gatvėje sutiktas šmukas gali niekinti mane vien dėl to, kad esu iš Lietuvos.“ Pasakotojai būdingi bruožai – stilingumas ir išsilavinimas – Lietuvoje, matyt, užtikrinę pagarbą, Anglijoje tapo nebeveiksmingi, o vietoj jų „įsijungė“ kitas, neigiamai veikiantis tapatumo žymuo – lietuviška kilmė, ir jis pasirodė toks netikėtas, kad jam atpažinti prireikė kelerių metų. Be to, išvykėliams ir taip būdinga keistis, kad ir nesąmoningai, minimaliai taikantis prie kitokių visuomenės gyvenimo taisyklių, siekiant išlikti, taip nejučia ir palaipsniui sukuriant daugiau ar mažiau, bet neišvengiamai hibridinę tapatybę. Mąstančios išvykėlės reflektuoja kintančią savo tapatumo situaciją, o rašančios ją įprasmina kūryboje. Manau, kad tarp išvykėliškos šių autorių situacijos ir įdomių kūrybinių praktikų esama ryšio.
Lietuvoje populiariausia kritinė paradigma interpretuojant emigracijos literatūrą yra nuostata, kad išvykus iš gimtosios Lietuvos ir patekus į svetimą (dažniausiai Vakarų pasaulio) šalį atsiduriama kultūrinio tapatumo nebūtyje – „lyg tarpe dar dviejų kultūrų“ (Dainora Kaniavienė, literaturairmenas.lt), nes „paliekama sava šalis, namai, kurie jau tapę svetimais, tačiau namais netampa ir svetimas kraštas, jis neprisijaukinamas“ (Žydronė Kolevinskienė, Gimtasis žodis). Teigiama, kad emigracijoje savotiškai prarandama tautinė savimonė, o hibridinis tapatumas nepakyla aukščiau mimikrijos lygmens. Ši emigrantų tekstais ir pokolonijine teorija grįsta nuostata, žinoma, teisinga, tačiau ji remiasi ir įsitikinimu, kad kultūrinis priklausymas – besąlyginė vertybė, o nepriklausymas – vienareikšmiškai neigiamas reiškinys. Tačiau skaitant, pavyzdžiui, Pukytės kūrybą man regisi, kad savotiškas jos kultūrinis nepriklausymas, – jį galima pavadinti tarpkultūriniu būviu, – yra veikiau produktyvus.
Įvairių diasporų literatūros (taip pat ir lietuviškosios) tyrinėtojai pastebėjo, kad užsienyje gyvenančių rašytojų kūryboje užfiksuotas tapatumo vyksmas, žmogaus tapsmas kitu arba kitokiu, nuolatinės jo derybos tarp skirtingų tapatumo aspektų ir vidiniai kultūrinio lojalumo konfliktai, kurie pasireiškia gimtosios šalies ir jos papročių ilgesiu bei kritika tuo pačiu metu. Tapatumas lemiamai kinta keičiantis išvykėlio priklausymo ir nepriklausymo gimtajai ir gyvenamajai kultūrai lygmenims. Pukytės žodinė kūryba – ne išimtis, joje aiškiai fiksuojamas tapatumo kismas.
Pirmosios knygos pavadinimas „Jų papročiai“ (2005) pasaulį dalija į „juos“ ir „mus“, prie pastarųjų pasakotoja aiškiai priskiria ir save; antrojoje, pavadintoje „Netikru zuikiu“ (2008), anot Dalios Satkauskytės, „ironijos smaigalyje netrunka atsidurti ir „mūsų papročiai“ (pavyzdžiui, posovietinis Kaunas tekste simptomišku pavadinimu „Apie matymo subjektyvumą“)“ (Satkauskytė, „Egzilinė (ne)tapatybė naujausioje lietuvių emigrantų literatūroje“, Oikos); o trečiojoje – „Bedalis ir labdarys“ (2013) – vaizduojami emigrantų iš Lietuvos ir imigrantų į Jungtinę Karalystę gyvenimo papročiai, tačiau autorės pozicija ir pasakojimo perspektyva, kurias įtvirtina pasakotojo instancija, šioje knygoje jau itin komplikuota, nes pasakotojo knygoje nėra, o pasakojimo struktūra – netradicinė.
Britų literatūros tyrinėtoja Kaye Mitchel specialaus žurnalo „Contemporary Women’s Writing“ numeryje, skirtame eksperimentinei moterų kūrybai, teigia, kad „pasakotojo autoriteto atsisakymas, tačiau sąmoningas (apgalvotas ir autoritetingas) manipuliavimas kalbinėmis ir žanrų formomis“ yra eksperimentinės literatūros bruožai. „Bedalis ir labdarys“ atitinka šį apibrėžimą ir, manau, išreiškia tarpinės kultūrinės erdvės produktyvumą. Pati Pukytė teigia, kad tai „tekstas, kuris suvokia, kad yra tekstas“, ir žanro požiūriu atsiduria „kažkur tarp literatūros ir meninio projekto“. Tradiciniuose pasakojimuose pasakotojo instancija manipuliuoja skaitytojo empatijomis, o ją eliminavus ir (arba) atsisakius pasakotojo autoriteto susidaro įspūdis, kad skaitytojai panardinami į vaizduojamą įvykį, veikėjams suteikiama autonomija ir skaitytojai patys pasirenka, su kuo tapatintis ir kaip interpretuoti kūrinį.
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad „Bedalio ir labdario“ skaitytojai palikti be jokio autorinio kelrodžio, iš tiesų autorės pozicija užkoduota kalbinėse ir žanro manipuliacijose. Pirmieji penki dialogai – pokalbiai tarp lietuvių imigrantų ir britų pareigūnų, kurie užduoda klausimus, o imigrantai į juos atsakinėja. Britai, kaip matome, atstovauja valdžios, t. y. galios, institucijoms, inicijuoja pokalbius ir diktuoja tų pokalbių taisykles, taigi ne tik klausia, bet ir kaltina, o itin pažeidžiamoje situacijoje atsidūrę imigrantai atsakinėja į klausimus, išsisukinėja, teisinasi. Todėl skaitytojai nenoromis į juos ima žvelgti britų pareigūnų akimis, t. y. su kultūrine distancija, tačiau būdami lietuviai, ko gero, suvokia imigrantų elgesyje esant daug tikro nežinojimo ir taip patys atsiduria pranašesnėje pozicijoje. Šio dvigubo žvilgsnio išdava – groteskas, absurdas ir jų generuojamas komiškas efektas.
Tekstai „Odisėjas“ ir „Iš Iliados“ – žanrinės manipuliacijos pavyzdžiai. Homero epai – aukštojo stiliaus, hegzametru sueiliuotos, legendinius didvyrių žygius, pakeitusius pasaulio sandarą, apdainuojančios ilgos poemos. Homero Odisėjas po dešimt metų trukusio Trojos karo grįžta namo, kur jo laukia ištikimoji Penelopė. Pukytės „Odisėjas“ – trumpa hegzametru, tačiau žemiausiu stiliumi – rusiškais keiksmažodžiais prisodrintu žargonu parašyta puslapio poema, kurios pagrindinis veikėjas, smulkus nusikaltėlis, grįžta iš Lietuvos į Angliją ir dar oro uoste organizuoja susitikimą su savo Penelope: „Nu, tai kada susitinkam? Kaip – ne? A kodėl? Ką čia stumi? / Bliat, nu tu užpisai! Eik tu nachui, žiurke tu, kurva!“ Necenzūrinė kalba, kaip jau yra rašiusi Kaniavienė, čia, kaip ir Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme“, nurodo žemą socialinį veikėjų sluoksnį ir sustiprina kontrasto kuriamą komišką efektą. Tačiau hegzametru parašyti knygos tekstai jai suteikia meninės vertės ir emocinio svorio, nes tai pirmoji užuomina į tai, kad kalbama apie tokios pat svarbos dalykus kaip Trojos karas, pakeitęs ne tik herojų, bet ir eilinių žmonių gyvenimą visiems laikams.
Knyga „Bedalis ir labdarys“ prasideda komiška gaida, juokingų naujadarų dėlione, o baigiasi tragiškai. Emocinis lūžio taškas vyksta knygos viduryje įkomponuotame tekste „Burokėlis ir dėmė“, kuriame atsiranda naujas personažas – „MOTERIS – vertėja / (ne)mylimoji, lietuvė“. Jos prototipas, matyt, yra pati autorė ir ji atlieka tarpininkės tarp britų pareigūno, kuris, kaip ir ankstesniuose tekstuose, užduoda klausimus, ir lietuvio imigranto, kuris į juos atsakinėja, tiksliau, nesugeba atsakyti, vaidmenį. Aiškėja, kad vertėja, ko gero, dalyvavo ir ankstesniuose knygos tekstuose, tačiau kadangi į imigrantus veikiau žvelgė iš pareigūnų pozicijos, liko nematoma, kad neapsunkintų teksto, o čia ji pereina kiton stovyklon – įvykdo teisiamojo, kuris neaišku, ar iš tiesų padarė nusikaltimą, prašymą nužudytojo žmonai perduoti užuojautą ir neišvengiamai tampa matoma. Vertėjai atrodo, kad ji pasielgė „žmogiškai“, tačiau britų pareigūnas mano, kad ji sugriovė teisiamojo gynybą, o jos britas vyras – kad pasielgė „kvailai“. Šis vertėjos ir imigranto sąlytis skaitytojus kviečia identifikuotis su jais, todėl tolesniuose knygos tekstuose nebelieka klausiančiųjų britų balso ir skamba tik bejėgių imigrantų balsai, kol ilgainiui ir šie nutyla, palikdami tik kažkieno pamestų, vėjo nuneštų ranka pieštų gatvių planų šleifą – nepasiekto tikslo metaforą.
Peršasi išvada, kad Pukytės knygos paveikumo paslaptis – eksperimentinė forma. Visi kiti literatūros kūriniai, taip pat ir nepaprastai talentingai parašyta Ivaškevičiaus pjesė „Išvarymas“ pasakoja apie emigraciją, „Bedalis ir labdarys“, kaip pasakytų fenomenologas Algis Mickūnas, pasakoja emigraciją, ją tyrinėja iš vidaus. O grįžtant prie tarpkultūrinio autorės būvio ir šio kūrinio avangardizmo, lieka pridurti, kad, priešingai nei Lietuvoje gyvenančiam ir jau seniai literatūros centrui priklausančiam Ivaškevičiui, kurio pjesė struktūros požiūriu konvencionali, Pukytei, kurios kultūrinis priklausymas akivaizdžiai nevienalytis, prireikė novatoriškos, eksperimentinės formos, – ši, manau, kūrinį daro itin originalų ir vertingą.
