Isteris

Nūnai ateiki, ugnie!

Nekantriai laukiame

Išvysti dieną,

Ir kai išbandymu

Apsunksta kẽliai,

Tepasijaučia miško kryksmas.

Bet giedame, šičia, nuo Indo

Tolių atkeliavę ir

Nuo Alfėjo, seniai jau

Ieškome mums tinkamos lemties,

Tiktai suvirpus galima

Sau artimiausio įsitverti

Iš tiesų

Ir pereiti į kitą pusę.

Bet įsikurkime čia.

Kadangi įdirba žemę

Upės. Nes jei žaliuoja augalai

Ir eina pakrantyje

Vasarą žvėrys gerti,

Eina tenai ir žmonės.

 

 

O jįjį Isteriu vadina.

Puošniai gyvena. Lapija kolonų dega

Bei plazda. Laukinės jos stovi

Pakilios, viena aukščiau kitos: viršum jų

Antrasis matas, bekyšąs

Uolinis stogas. Tad nestebina

Manęs, kad jis

Heraklį – tolumoje žibąs – į svečius

Pakvietęs žemyn nuo Olimpo,

Šisai čia ieškotis šešėlio

Nuo karštojo Istmo atvyko,

Nes narsumo kupinos buvo

Tenai, bet reikia – dėlei dvasių –

Ir vėsos. Todėl traukė tasai verčiau

Čion prie vandens šaltinio ir geltono kranto,

Viršuosna kvepiančio ir juodo

Nuo eglyno, kurio gilumoje

Medžioklis noriai pasivaikšto

Vidudienį, ir augimą girdì

Sakuotuose medžiuose Isterio,

 

 

O šisai kone regis

Atgal bėgąs ir

Manau jį turint kilti

Iš Rytų.

Daug būtų

Ką apie tai ištarti. O kodėl jis prisišliejęs

Tiesiog prie kalnų? Kitasai,

Reinas, pro šalį

Nuplaukęs. Ne veltui plaukia

Sausynėje upės. Betgi kaip? (Juk joms paskirta

Į kalbą būti). Tereikia ženklo,

Nieko kito, aiškaus ir paprasto, kuriuo saulė

Bei mėnuo dūšion iškiltų, neatskiriami,

Beigi nuvyktų, irgi – diena bei naktis, ir

Jaučiasi dangiškieji viens prie kito šiltai.

Todėl ir anieji

Aukščiausiąjį džiugina. Nes kaipgi jis

Nusileistų? Ir kaip Herta žali,

Jie – dangaus vaikai. Bet pernelyg kantrus

Man šisai atrodo, ne

Laisvas ir kone pajuoktinas. Kadangi kai

 

 

Įsižiebti diena turi

Jaunumoje, kurioje pradeda

Augti, ten kitasai jau genąs

Puošnumą aukštyn ir lyg kumeliukas

Kremtąs žąslus, ir tolumoje girdi

Jo šurmulį vėjai,

Šisai gi romus;

Bet reikia – raižinių uolai

Ir vagų žemei,

Nes būtų be šeimininko, be atvangos;

Bet ką toji veikia, upė,

Nežino niekas.

 

Vertė Nerijus Stasiulis