Hepiendas

Happy End! Būdinga amerikinių kino filmų pabaiga. Gyvenimas nebūtinai pamėtėja tokias pabaigas, pakanka ir tragiškos patirties. Kam teiktume prioritetą – atviromis akimis žiūrėti į gyvenimo siaubą ar ne mažiau išpūstomis, bet nuo laimės blizgančiomis akimis į hepiendus? Be abejo, svarbiausia turbūt gera nuotaika.

Hepiendų prioriteto idėja JAV kilo tuo metu, kai tas „happy“ buvo gyvybiškai reikalingas, – praeito šimtmečio depresijos metais. Buvo imamasi įvairių optimizmo palaikymo priemonių. Bankuose, pavyzdžiui, kai stovėjo eilės atsiimti indėlius, uždaryti sąskaitas, buvo tokių, kurie ima ir – visų nuostabai – įneša pinigus, atidarinėja naujas sąskaitas… Tai bent dalinai stabdė bankų tuštėjimą, nes žmonės imdavo abejoti – gal palikti tas savo santaupas, kiti štai ramiai sau įneša. O įnešdavo tie patys banko darbuotojai, apsimetę klientais. Pinigai buvo, aišku, banko specialiai išduoti tai machinacijai. Pridavęs pinigus po kurio laiko vėl tas pats „klientas“ stovi eilėje su tais pačiais pinigais… Tokios tad desperatiškos pastangos stabdyti įsisiautėjusią krizę.

Panašiai ir kitose socialinio gyvenimo sferose. Holivudui buvo rekomenduota leisti daugiau komedijų, filmų su laimingomis pabaigomis, taip bent kiek keliant depresijon puolusios visuomenės dvasią. Hepiendo dominavimo tendencija likusi iki šiol, nes pasirodė esanti veiksminga priemonė. Valstybei rūpi žmonių sveikata, Holivudui – aktyvus filmų lankymas. Bendri abiejų tikslai – pelnas. Tad pakili visuomenės nuotaika palaikoma ir toliau.

Tai nieko blogo, suprantama. Tačiau imant globaliniu mastu, kai šitokia „medicininė“ priemonė tampa kasdienine higiena, turime jau maždaug sovietinių laikų svajonės išsipildymą – vadinamąjį naująjį žmogų. Psichologijoje sovietų laikais buvo iškeliamas sangviniško temperamento prioritetas visų kitų temperamentų atžvilgiu, nes sangvinikas turi valdžiai palankių savybių – optimistiškas, linksmas, bet kartu ir paviršutiniško, negilaus mąstymo, nekritiškas, valdžios sprendimams paprastai pritariantis… O komedijos, sutikime, visada šventė, tarsi desertas ir idealiai atliepia pakilią sangvinišką dvasią. Bet kokio filmo hepiendas kelia nuotaiką, pasimiršta visokie rūpesčiai, ir visa tai pirmiausia didina darbingumą… Belieka tokias pabaigas teikti ne kokio deserto principu, bet kaip duoną kasdieninę. Gaunama kažkas panašaus į apsivalgymą saldumynais ar apsigėrimą šventiniu šampanu. Bet jokio gastrito ar alkoholizmo tai nesukelia, nes tai ne fizinės kūno destruktyvumo problemos, o tik tinkamas dvasios forminimas. Turime tiesiog geros nuotaikos dopingą, didinantį darbo spartą. Belieka prisiminti sovietinio laikotarpio pompastiškus darbo maršus: „На работу – как на праздник!“ („Į darbą – kaip į šventę!“)

Depresijos metai suteikė nemažai naudingos patirties, kaip valdyti publiką. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Taip turime nuolatinį būties progresą… Žmonėms iš tiesų reikalinga gera nuotaika, laimės pajautimas, tegul ir sukeltas virtualios realybės. Dar ir filosofuoti galime apie rojaus ilgesį. Taip gėris toliau jau plaukia ne iš kažkokio blogio, bet iš savęs paties. Turime tik gerą dėl dar geresnio. Taip ir keliaujame – link hepiendo, link laimingos pabaigos.

Bet ar iš tikrųjų mūsų gyvenimo laimė slypi pabaigoje?

2016 m. sausis, Čikaga