Žurnalistika: kas ką apgauna?

Knyga „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ nėra analitinė. Joje suvedžiau sąskaitas ir rašydama bandžiau išsiaiškinti, ar žurnalistika sugriovė mano vidų, ar yra atvirkščiai: žurnalistais tampa avantiūristai, eksperimentuotojai, ribų naikintojai – todėl nėra ko kaltinti. Tai patyrimų knyga ir mėginimas suvokti, ar esu nusikaltėlė, kuriai reikėtų pateikti sąskaitas už sugadintus gyvenimus, ar pati tapau neapdairia auka, kurią pražudė smalsumas, nes ne kiekviena profesija suteikia galimybę įsibrauti į pašnekovų vidų tada, kai jie išgąsdinti, sutrikę ir beginkliai.

Visai neketinau rašyti knygos apie žurnalistiką, nes rengiausi išleisti trumpą knygutę „Autobusėlis į lenkyną“, bet kažkoks advokatėlis padavė mane į teismą už tariamus tautinių mažumų įžeidimus. Tada pamaniau, jog pastaruoju metu taip dažnai vaikštau į teismą, kad jau galėčiau rašyti memuarus. Kiekvieno pasakojimo pabaigoje būtų prierašas: „Man tai visai nerūpi, nes esu tik stebėtoja, o ne suinteresuotas asmuo. Kaukitės tarpusavyje man nedalyvaujant.“

Didžioji drama – jog iš tiesų esu filologė, kurios širdis trokšta, kad pašnekovai būtų tyri kaip birželio debesys, o laikraščiai rašytų tiesą. Bet jokioje valstybėje tokio laikraščio atsivertusi dar nesu. Kai kuriose kai kurie buvo gerokai arčiau teisybės nei mūsiškis.

Mano savimonę formavo spaliukų darželis, todėl iki šiol norėčiau, kad spauda šviestų, analizuotų ir kuo daugiau informuotų apie pasaulį, o ne apie vietinį daržą. Man net tebeatrodo, kad žiniasklaida šiek tiek atsakinga už tai, kaip jauni žmonės įsivaizduos savo valstybę ir ar jaus pareigą ją išsaugoti.

Jeigu nutarčiau leisti laikraštį, jis būtų be nuogybių, be stiliaus balių, „gražuolių“ sapalionių ir kriminalinės kronikos. Jeigu galėčiau, niekada neklausčiau jokio žmogaus, kiek kartų jis vedė ir ar patiria orgazmą. Būrėjų ir politikų reitingų formuotojų skiltį patikėčiau Erlickui.

Kai išėjo knyga „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“, vienas kolega replikavo: „Jeigu tau iš tikrųjų rūpėtų žurnalistika, būtum į knygą sudėjusi geriausius kolegų tekstus, o ne išspausdinus savo.“ Jis teisus: žurnalistika man niekada nerūpėjo. Rašymas laikraščiui atrodė tik žodinės pratybos, kurios turi maža ką bendra su realybe. Todėl patyliukais galvojau, jog rašydama tik juokauju, o skaitytojai puikiai supranta kiekvieno straipsnio komiškumą. Kai pritrūkdavo pašnekovų, juos sugalvodavau: išgalvotų herojų istorijos pritraukdavo daugiausia skaitytojų.

Nuo pirmųjų tekstų suvokiau, kad iš to paties reiškinio galiu pastatyti žodžių pilį arba užvirti nešvarią košę makalošę. Teksto visai nesiejau su savo pačios asmeniu, pažiūromis, patirtimi ir naiviai maniau, kad žaidžiu žodžių žaidimą, už kurį – kaip bebūtų keista – kažkas moka pinigus.

Buvau šventai įsitikinusi, kad laikraščių teiginių sąlygiškumą lygiai taip pat vertina ir kiti žmonės – kaip žaidimą, kuris beveik nieko nereiškia, nes yra neinformatyvus, negilus, skubotai padarytas. Ir smarkiai tendencingas – it pagirių didybės raugas. It noras manipuliuoti valstybe teigiant, kad juoda yra skaisčiai balta.

Uždariusi redakcijos duris, tikrai nesijausdavau esanti tas pats žmogus, kurio tekstą kas nors galėtų sieti su mano pažiūromis ar domėjimosi objektais. Laikraštiena buvo tik smėlio pilių žaidimas.

Ilgą laiką rašiau apie televizijos programas ir man niekas nedraudė iš jų tyčiotis ir kikenti. Sykį už taiklumą net pagyrė Beresnevičius: pasijutau gavusi medalį ir maniau, kad ir toliau taip nerūpestingai gyvensiu. Ir tada užgriuvo atpildas: buvau perkelta į paparacų lizdą „Gyvenimo būdas“.

Po kelių savaičių paaiškėjo, jog visai lengva įvaryti aprašytam asmeniui infarktą, nes nėra įstatymų, baudžiančių už asmeninės informacijos viešinimą, lindimą į privačią erdvę, disponavimą nelegaliai gauta informacija ir tendencingą jos pateikimą. Esu tiek daug informacijos apie slaptą žmonių gyvenimą gavusi nelegaliais būdais, jog man derėtų išrauti liežuvį. Pasiteisindama galiu pasakyti, kad ne visą esu panaudojusi, o keliems pašnekovams esu patarusi užsičiaupti amžiams.

Šiuo metu apysnasris uždėtas teismų, nes žurnalistui galima iškelti bylą privataus kaltinimo tvarka. Redakcija, jeigu nori, turi teisę darbuotojo neginti. Toks įstatymas jau buvo atšauktas net Rusijoje. Piniginės baudos yra įspūdingos.

Po kelių straipsnių apie asmeninį naujųjų valdovų gyvenimą tapo aišku, kad mano pačios gyvenimas pavirto muilo opera: sulaukiau užuominų apie nesaugią ateitį, periodiškai prie namų pasitaikydavo „berniukų“, norinčių paaiškinti, apie ką neturėčiau rašyti. Gatvėje ėmė atpažinti nedraugiški ir man nieko neprimenantys veidai. Ypač jei rašydavau apie prekybos žmonėmis organizatorius ir jiems prijaučiančius teisininkus.

Taip netyčia sužinojau, kad interesai iš tiesų egzistuoja ir kad juos sugalvojo ne žurnalistai. Būtent tada buvo protingiausia mesti velniop šį keistą darbą, bet negalėjau sustoti, nes labai domino žmonių psichologija ir personažų įvairovė.

Iki tol man atrodydavo, kad žmonės nėra naivūs, nėra labai lengvai pažeidžiami ir nesijaučia itin priklausomi nuo viešosios nuomonės. Taip pat atrodė, jog redakcijos užduotis dvi paras tupėti prie stattkutės durų, kad sužinotume, ar pas ją ateis užkurraitis, yra tobula nesąmonė. Bet redakcija manė, kad jų bičiulystė pakels prenumeratą. Todėl mes su fotografu laukėme ant Tauro kalno dešimtis valandų, kol mums nulinko ne tik galvos. Bet užkurraitis, man pats neįdomiausias žmogus pasaulyje, ėmė ir netyčia pas stattkutę neatėjo. Ką aš turėjau galvoti apie žurnalistiką? Ėmiau manyti, kad ji yra spalvotų akmenukų žaidimas. Svarbu taikliai paspirti juos koja.

Kiti dalykai buvo rimtesni. Esama žanro, kuris vadinasi politikų reketavimas, jeigu jie laiku nesusipranta užsisakyti reklamos už pusę milijono. Taip atsidūriau pirmosios uspaskkio žmonos namuose Žlobine Baltarusijoje ir išsinėriau iš kailio, kad išpeščiau iš širdingos moters viską, kas uspaskkiui nenaudinga. Herojus reklamos siūlė – laikraštis neėmė: džiūgavau it beprotė.

Po kelių panašių užduočių aptikau, jog mano charakteryje slypi begalė vaidmenų: guodėjos, patikėtinės, drąsintojos, supratingosios motinos Teresės. Pasakojimus, kurių reikėjo, išgaudavau lengvai it žaidžiantis vaikas. Šiek tiek gąsdindavo azartas, kurį patirdavau, kai auka nenorėdavo pasiduoti iš karto. Mane dažniausiai pas pašnekovus siųsdavo tada, kai reikėdavo prakalbinti tuos, kurie nekalba.

Po pusmečio pastebėjau, kad ima pykinti po kiekvieno interviu, susijusio su paslapčių traukimu apgaule ir priverstiniais atsivėrimais. Tačiau nesilioviau kvosti ministrų meilužių, nusenusių tėvų, kol sykį viena iš ministrių komandiruotėje papasakojo, kokia tragedija vos nenutiko jos šeimoje su paaugliu, kai straipsnis apie jų šeimą buvo išspausdintas.

Praradau teisę apsimesti, kad užsiėmimas tebėra nekaltas ir pykinimas praeis, kai po darbo nusiprausiu po dušu. Viskas baigėsi banaliai: susirgau vėžiu nuo nuolatinės psichologinės įtampos ir pojūčio, kad nuolat esu priversta vaidinti vis kitą vaidmenį.

Grįžusi atgal į redakciją po operacijos ėmiau rašyti tik tai, kas man iš tikrųjų patinka: važinėdavau po Lietuvos bažnytkaimius ir parveždavau naivių istorijų ir pastebėjimų, kurie vadinosi „Neparadinė Lietuva“. Tai truko ketverius metus ir redakcija suteikė tą prabangą, nors mano tekstai neduodavo jokio pelno, nes buvo niekaip nesusiję nei su „Maxima“, nei su grožio procedūromis. Prie jų nelipo jokia reklama, nes juose buvo kalbama apie neišgalvotą gyvenimą.

Esu atlikusi ir keletą rimtų tyrimų – pavyzdžiui, suradusi prasigėrusiuose kaimuose vadinamuosius TV metrus, prietaisus, kurių rodmenimis remiantis nustatoma, kas kokias programas žiūri ir kokioms televizijoms turi atitekti reklamos pinigai. Šis tyrimas buvo labai sudėtingas, truko pusmetį, atrodė neįmanomas, bet, jį pabaigus, mane sveikino net konkuruojančių televizijų vadovai.

Gana gerai pavyko ir Lolišvili bei Lietuvos politikų artimo bendradarbiavimo epopėja, kurią aptikusi netekau žado, kokio menko intelekto žmonės valdo valstybę.

Kadangi knygoje atvirai surašiau apie įvairius žurnalistinio darbo etapus, nesijaučiau padariusi jokios išdavystės nei redakcijos, nei žurnalistų klano atžvilgiu. Jeigu žmogus rašo apie dalykus, kuriuose murdėsi pats, ir jie nebuvo patys švariausi, maniau, kad paskaičius neturėtų kilti klausimas, ar patyrusysis turi teisę disponuoti savo patyrimu.

Apie beviltišką žurnalistikos bulvarėjimą, temų menkumą, analizės nebuvimą, valstybei svarbių klausimų nekėlimą yra tiek prirašyta „Žiniasklaidos simptomuose“ ir daugybėje kitų internete esančių tikslinių grupių, kad būtų juokinga įsižeisti dėl to, kas žurnalistikoje atrodo komiška arba nepriimtina man. Be to, neįdėjau į knygą dviejų labai gėdingų istorijų, kurios iš tiesų kompromituotų redakciją. Gali būti, jog kada nors jas parašysiu. O gal ir ne. Esmingiausia priežastis jų nerašyti – kad skaitytojams jau neberūpi, ar valstybė griūva, ar išliks. Lietuviškoji žiniasklaida smarkiai prie to prisidėjo.

Kai knyga „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ išėjo, redakcijoje atsirado tik penki žmonės, kurie jautė pareigą paspausti ranką. Kiti laukė, kas man už tai bus. Todėl laikinai manęs nepastebėdavo – kol išsiaiškins, koks naujasis mano statusas.

Statusas kėlė juoką, nes laikinai buvau nustojusi gauti honorarą. Įvairiais nekaltais būdais man būdavo parodoma, jog rašyti daugiau nebemoku. Žaidimas ėmė labai patikti: dalinau į visas puses įžūlius interviu, kurie buvo gerokai drąsesni ir informatyvesni už pačią knygą. Kol sykį kolegei buvo perduota: pasakykit tai urbonaitei, kad jau liautųsi pliaukšti, nes vadai žino, ko ji siekia – kad ją išmestų: tada taps garsi ir knygą išpirks.

„Sakė, kad tavęs tyčia neišmes, todėl nesistenk“, – perdavė kolegė.

Juokiausi dvi su puse paros, kol prisipažinau, jog neturėčiau už ką gyventi, jeigu ištėkštų lauk. Ir net pamaniau, kad pasiilgčiau bepročių, kurie nori ką nors papasakoti laikraščiui. Juk esu ta, kuriai viską galima patikėti. Suprantančioji. Kas pasikeitė išleidus knygą apie žurnalistikos menkumą? Rytais mane toliau žadina tos pačios antraštės: „Sužinokite, ko dar nežinojote: mylėjimosi poza veikia jūsų katino intelektą“.

Visa laimė, kad neturiu katino. Bet gal rytoj nusipirksiu – laisvę nerašyti ir katiną.

 

Pasirašau: Pempė Apgavikė

 

P. S. Vikipedijai kažkas pranešė, jog ši rūšis kildinama iš kuoduotųjų apsimetėlių.

P. P. S. Nuotraukos herojėms leidžiama pripaišyti ūsus ir uodegas.