Tas sodas, Mitu vadinamas

„Pasakojama, kad Sirakūzuose, miesto pakraštyje, Hieronas, antrasis ar pirmasis – niekas nežino, įsteigė gražų prabangų sodą. Jam patiko ten tvarkyti reikalus. Hierono sodas buvo vadinamas Mitu. Ar tai ironija audiencijų, kurias karalius suteikdavo savo svečiams, atžvilgiu? Arba, banaliai kalbant, gal tai buvo jo kabinetas, skirtas šnekučiuotis šalia gyvųjų vandenų, išskirtinio smilkalų medžio pavėsyje, tarp sumišusių nekaltybės ir ištvirkimo kvapų? Tik trumparegystė neleidžia mums pamatyti, kad Sirakūzų karaliaus „rojus“ vertė žydėti visais metų laikais vieną rūšį, deja, tapusią nebesurandamą. Ją rimti Žmogaus Stebėtojai, kuriais pikčiausiai piktnaudžiavo dalies botanikų raštai, atkakliai painioja su paprastuoju varpučiu ar nežinia dar kokia piktžole“ (Marcel Detienne, L’invention de la mythologie, Paris: Éditions Gallimard, 1981, p. 241).

Prasideda nauji kalendoriniai metai. Mėnesiu ir diena, kylančia ne iš kokios ryškesnės mitinės ar / ir religinės tradicijos, o iš Julijaus Cezario kalendorinės reformos 46–45 m. pr. m. e., kai jis egiptiečių pavyzdžiu mėnulio kalendorių pakeitė saulės kalendoriumi. Tačiau, skirtingai nei egiptiečių Naujieji metai, kurie būdavo švenčiami liepos viduryje, prasidėjus didžiajam Nilo potvyniui, Cezariui Naujieji metai įvyko 46 m. sausio 1 d., pakeitę iki tol kovo mėnesį švęstos šventės datą. Tačiau ištisus šimtmečius ši data nebuvo kaip nors sureikšminama ir švenčiama. Kovo–balandžio laikotarpiu, ypač apie lygiadienį, dažniau buvo pasirenkama švęsti Naujuosius metus senovės Viduržemio jūros regione ir Artimuosiuose Rytuose. To priežastys galėjo būti ir kosmologinės (lygiadienis), ir susijusios su žemės ūkio darbais (pavasariniai potvyniai ir jų suvaldymas, leidžiantis atgauti dirbamas žemes). Priežastys, atrandamos pasakojimuose apie dieviškus herojus (tokius kaip Ninurta, Mardukas), atkariaujančius galias ir likimus iš pirmykščių, chaosą keliančių dievybių, ir įkuriančius / tvarką nustatančius veiksmus, kurių pirmiausias – karaliaus inauguracija, reprezentuojama herojiškus veiksmus atlikusios dievybės įgyto karališkojo statuso (valdymo galios). Siužetas, Tolkieno ir kinematografijos tobulai ir epopėjiškai išplėtotas iki pat trilogijos „Žiedų valdovas“ baigiamosios dalies „Karaliaus sugrįžimas“, nors didvyrių ir herojų čia buvo pririnkta iš dievai žino kokių mitinių aruodų, o pagrindinis herojus kartu su pasakų būtybėmis išplaukė į užmaršties ūkus, palikęs žemę valdyti žmonėms. Valdymo galia, net jei galių galią įkūnijantis žiedas buvo sunaikintas, liko žmogiškam karaliui ir žmonių pasauliui, dabar jau atkurtam taikai ir gerovei. Žiemos saulėgrįža, švenčiama per Kalėdas, kad ir per kokią teologiją ar mitologiją būtų interpretuota (o tuo labiau Naujieji metai), geriausiu atveju tėra vilties gimimas, epopėjos ar išgelbėjimo iš blogio / nuodėmės istorijos pradžia, o ne pabaiga. Žiema ir jos šalčiai tęsiasi, kaip ir tamsa, kuri traukiasi tik labai nepastebimai.

„Šiaurės Atėnai“ (ir Lietuvos religijotyrininkų draugija), ilgėjant dienai, nelaukdami kovo mėnesio, jau dabar siūlo naują rubriką, skirtą religijotyrininko, Lietuvos religijotyrininkų draugijos steigėjo ir „Šiaurės Atėnų“ bendradarbio ir autoriaus Gintaro Beresnevičiaus (1961–2006) gimimo ir mirties metinėms. Gal ne tiek datoms, kiek jo paliktiems „artiems ir neartiems dirvonams“ religijų tyrinėjimo laukuose prisiminti ir pratęsti. Vienas toks lopinėlis, nuo kurio, tikiuosi, užmaršties sniegą nuvalys atnaujintas dėmesys, nauji tyrimai ir idėjos, – mitai ir mitologijos.

Marcelis Detienne’as, Prancūzijoje gerai žinomas kultūrologas ir helenistas (šiek tiek ir Lietuvoje dėl Algirdo Juliaus Greimo ir Teresos Mary Keane sudarytos straipsnių antologijos „Mitologija šiandien“ („Baltos lankos“, 1996)), knygą „Mitologijos išradimas“ („L’invention de la mythologie“) baigia legendine istorija apie Sirakūzų karalių ir jo sodą, pavadintą Mitu, – jame karalius rūpinasi vienos rūšies augalu, kurį rimtieji specialistai, stebintys Žmogų, pražiūrėjo, laikydami nenaudinga piktžole. Lyg metafora moderniųjų „Vakarų“ antropologų, apsiginklavusių išankstinėmis prielaidomis apie racionalų „mūsų“ ir neracionalų „jų“ mąstymą, apie civilizuotą ir primityvią žmogaus būklę, apie „laukinių“ kultūrų stebėjimo metodus, kurie leistų atriboti stebintį subjektą nuo stebimo objekto, ieškančių rašto „nesugadintų“ pirmykščių „iki-loginių“ ar „kitaip-loginių“ bylojimų, žmogiško mąstymo ištakų ir struktūrų, o kartu studijuoti turinčių tik tai, ką pavyko surinkti ir surašyti į „herbariumų“ knygas, ir skaityti tik savo pačių paliktus užrašytus ženklus: vienu atveju naratyvinių siužetų gijas, kitu – mitologemų fragmentus, net ne visada pasirūpinančių pramokti kalbos, kuria pasakojimas buvo papasakotas. Ir ne taip šiuo atveju svarbu, ar tai, kas buvo papasakota, užrašyta, užfiksuota ir taip pateko tyrinėtojų akiratin, priskirta prie „iki-loginio“ ar „kitaip-loginio“ mąstymo, atskleidžiančio „kitos“ žmonijos, „kitokio“ žmogiškumo prigimtį („dar nepasiekusio“ civilizuoto, t. y. „racionalaus“, modernaus žmogaus lygio ar iš esmės turinčio tą pačią proto prigimtį). Svarbiau ši dichotomija tarp „mes“ ir „jie“, dar antikoje atsiradusi perskyra tarp logos ir mythos, tarp dviejų „tiesų“, kurių viena iki šiol nenusikrato melo, pramano, iliuzijos, fantazijos, pasakos („varpučio ar nežinau dar kokios piktžolės“) etikečių, o kita be išlygų pretenduoja į tiesos sakymą.

Sarkofagas. 230 m. Romos imperija. Kentaurai gabena Dionisą ir Ariadnę, kurią, pasak legendos, paliko Tesėjas ir surado Dionisas. Legenda išreiškė mirusiųjų viltį atrasti po mirties gyvenimą, panašų į dievų ar tarp dievų. Reljefo viduryje – sarkofage palaidotų sutuoktinių portretas

Žinoma, XIX a. romantikai, taip pat ir XX a. Mircea Eliade (o kartu ir visas paslaptingasis Eranos sambūris) bandė reabilituoti mitus, tačiau išlaikydami dichotomiją tarp „jie“ (šiuo atveju archajiški Homo sapiens, apdovanoti sekuliarizacijos ir pozityvizmo nesugadinta sacrum pagava ir vaizduote, dvasinėmis įžvalgomis) ir „mes“ (esantys tam tikroje „pažinimo vaisiaus“ nuopuolio situacijoje). „Tikrųjų“ mitų (bylojančių sakralias istorijas apie laiko ir erdvės ištakas, dievų žygius ir pasaulio sukūrimą) atskyrimas nuo legendų apie senovės didvyrių žygius ir dar labiau nuo visai nesakralių, faktografinių žmonių pasaulio istorijų, kaip ir pasakų, pavadintų „degradavusiais mitais“, tęsia dichotominį skirstymą į „praeities“, „archajinį“ mąstymą ir „pozityvistinį“, „modernų“, kaip ir pačią iliuziją, kad egzistuoja tokia „augalo rūšis“ (ar visas sodas), vardu Mitas, t. y. žanras, turintis aiškius atpažinimo ženklus, kurie leidžia lengvai jį atskirti nuo kitų žanrų („augalų“) ir nustatyti jo sandarą ir prigimtį, taip pat ir jo vietą protingos žmonių veiklos sukurtame „sode“ („kultūroje“). Bet ar iš tiesų egzistuoja toks žanras?

Mitas yra toks pat modernių laikų „vakarietiškas“ išradimas kaip ir religija, net jei abi sąvokos ateina iš antikos. Žodis „išradimas“ nereiškia, kad nėra, neegzistuoja ar neegzistavo reiškiniai ar sistemos, pasakojimai, kuriuos modernūs europiečiai (ir jų kolonistai bei palikuonys „naujuosiuose pasauliuose“) ėmė vadinti religijomis ir mitais. Klausimą kelia identifikacijos mechanizmai, kurie šiomis sąvokomis įvardija ir tuos reiškinius, kurie ne visada ir ne visur jomis įvardijami, o iš kitos pusės nepastebi, kad tie patys kriterijai, kurie pasitelkiami tokioms identifikacijoms, taikomi nevisiškai nuosekliai. Religijos kaip sąvokos istorijos tyrinėjimai atskleidžia, kad šis lotyniškos kilmės žodis kai kuriose Vakarų Europos kalbose ilgą laiką nurodė pirmiausia žmones, davusius įžadus praktikuoti savo tikėjimą, t. y. krikščionių vienuolius ir vienuoles, o ne kokią nors abstrakčią idėją ar bendrą, visus pakrikštytuosius jungiančią tikėjimo ir praktikų sistemą, ir tuo labiau ne bet kokią tikėjimo sistemą ir žmonių bendriją, praktikuojančią gyvenimo būdą ar kulto apeigas, kylančias iš tos sistemos. Kiti buvo tiesiog prietarais tikintys stabmeldžiai, pagonys, nekrikštai, netikėliai, ir jų kultas – ne kas kita kaip demoniškos orgijos ar magija (paprastai sakant).

O mitais dažniausiai vadinami tikėjimai ir pasakojimai, kurių atžvilgiu yra įvykęs susvetimėjimas, t. y. skepsis, leidžiantis jų nebelaikyti atitinkančiais tikrąją dalykų tvarką, arba geriausiu atveju pasakojimai, vaizdiniai, simboliai, išreiškiantys kažkokią kitą tvarką (sakralią, okultinę, dvasinę, giluminių psichinių struktūrų, mistinių gelmių ir t. t.). Pirmu atveju – tai, kuo tiki (žinoma, labai klysdami) kiti, nežinantys Tiesos (atskleistos tikrojo Apreiškimo, logiškai mąstančio proto ar mokslo), antru atveju – tai, ko paprastai, paviršutiniškai mąstantis protas (net jei tas mąstymas ir logiškas, racionalus ar moksliškas) nevisiškai pajėgus įžvelgti ir suprasti, nes čia reikia pasitelkti kitas supratimo galias, pirmiausia – vaizduotę.

Dar galima rasti ir mėginimų šią dichotomiją išspręsti, darant prielaidą, kad mitai yra bet kokioje kultūroje ir religijoje (o gal ir ištisoje epochoje) egzistuojantys pamatiniai pasakojimai, pagrindžiantys tos kultūros (religijos, epochos) institucijas, reiškinius, vyksmus, judėjimus, mąstymo vektorius, pamatinius klausimus, egzistencinius ieškojimus ir įvairialypes su visu tuo susijusias kasdienes ir institucines praktikas, – pagrindinis įkvėpimo šaltinis. Kartais net neturintys pasakojimo struktūros ir egzistuojantys tiesiog kaip numanomos, „ore sklandančios“ idėjos, įgaunančios įvairias kalbines ir vaizdines išraiškas. Tokios galėjo būti inovacinės Karlo Jasperso identifikuoto ašinio amžiaus (epochos) idėjos, žmonių (ir visuomenės), kurie dabar jau patys yra etiškai autonomiški ir atsakingi už savo pačių gyvenimo būdą ir likimą (taip pat ir pomirtinį), idėjos, randamos įvairiuose Išminties mokymuose – nuo Konfucijaus Kinijoje, Upanišadų ir Budos mokymų Indijoje, Toros mokymų Judėjoje iki pat filosofinių mokyklų Graikijoje. „Žmonių amžius“, kaip veikaluose Tolkieno, kuris senojo pasaulio – dievų, milžinų, elfų ir pusdievių – idėjas suskliaudė joms tapus nebeaktualioms. Epochos, kuriose žmonės dalyvavo dievų sukurtoje ir palaikomoje pasaulio tvarkoje, ir pasakojimai pasakojo apie dievų rūpesčius ir vargus palaikant kosminę pusiausvyrą, kur žmonėms buvo palikta didinga vaidilučių misija „prižiūrėti tą ugnį“, kurią užkūrė dievai, paaukoję pirmą pasaulio kūrimą aktualizavusią auką, ir padėti dievams jų sunkiame darbe.

Šitaip žiūrint galima kalbėti ir apie modernius didžiuosius mitus, turinčius didžiulę įtikinančią galią ištisoms visuomenėms, jas net ir sukuriančius (pasiūlant patrauklias ir išskiriančias bei vienijančias į įsivaizduotas bendruomenines tapatybes idėjas), pavyzdžiui, tautiškumo, etniškumo, rasės, civilizuoto žmogaus, Vakarų, Rytų, Europos, Azijos, racionalaus proto…

Tačiau galima imti ir tiesiog egzistuojančius pasakojimus, randamus užrašytus kaip literatūra (senovės šumerų, babiloniečių, antikos graikų, romėnų, biblinių knygų, Indijos, Kinijos, Japonijos autorių ir epinių tradicijų, viduramžių islandų ir airių, modernių autorių), ir pasinerti į jų skaitymo ir interpretacijų malonumą, kartais apčiuopiant intertekstualines gijas, kartais inovacines vizijas, kartais – teologines idėjas ar metaforas.

Pradedamas tekstų ciklas bus lyg bandymas užeiti į tą Sirakūzų karaliaus sodą, vardu Mitas. Žiūrėsim, ką ten rasim…