Švelnioji depresija: palmės
Iš dienoraščių romano „Karmelio kalno papėdėje“
2015 m. gegužės 17 d., sekmadienis
Guliu po palme.
Tiesą sakant, ji netikra.
Iš tikrųjų guliu netgi ne po palme, o kokie dvidešimt metrų nuo jos.
Nuo vienos dirbtinės palmės. Dviejų. Trijų.
Guliu ant medinio gulto, apsivilkęs nuomotą šviesiai smėlinį chalatą su Druskininkų vandens parko ženklu.
Esu Druskininkų vandens parke. Prieš penkias minutes išėjau iš pirties. Iš daug pirčių. Romėniškų – drėgnų pirčių. Iš jų man labiausiai patiko Artemidės vardu pavadinta pirtis, kurioje temperatūra plius 45 laipsniai, o oro drėgnumas 50 procentų. Visos kitos romėniškos pirtys man yra per karštos. Šiek tiek galiu jose pabūti, bet tik šiek tiek. Dėl įdomumo ir iš smalsumo. Artemidės pirtyje galiu būti ir keliasdešimt minučių. Ypač kai nėra kitų žmonių.
Taigi, išėjęs iš pirties guliu ant medinio gulto. Pro apvalų stiklinį stogą žvelgiu į besigiedrijantį dangų. Garsiai ūžia vandens parko ventiliacijos sistema. Šniokščia vanduo. Krykštauja baseine besimaudantys žmonės. Dangaus (stogo) pakraštyje šypteli saulė. Žiūriu į dirbtines palmes (kaži kodėl iš pradžių parašiau „dirbtines pušis“) ir įsivaizduoju, kad esu kaži kokiame paplūdimyje, karštą vasaros dieną – kur nors prie jūros, kur nors nesančiame laike, utopinėje erdvėje, sapnuose. Guliu ir sapnuoju atmerktomis akimis.
Penkiolika minučių.
Dvidešimt.
Išlipusi iš baseino prie manęs prieina dukra. Mėginu keltis ir jaučiu, kaip nuo kietų gultų gelia kaulus.
Malonus dalykas, sukeliantis tikrai „nostalgiškus“ prisiminimus: 2009-aisiais dvi savaites pragulėjus ant šaltų ir kietų geležinių gultų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime maudė ir skaudėjo visus kaulus. Lyg būčiau sudaužytas. Dar po savaitės tas maudimas ir skausmas praėjo (nors vis dar gulėjau ant to paties šalto ir kieto geležinio gulto) ir daugiau niekada nepasikartojo. Pirmas dalykas, kurį iš Lukiškių grįžęs į namus padariau, buvo tai, kad ėmiau ir apverčiau savo lovos čiužinį kita puse, ta, kuri yra tvirta ir gan kieta, apklijuota kokosų lukštais. Iki Lukiškių negalėjau gulėti ant šios čiužinio pusės. Atrodė labai kieta. O po Lukiškių kietieji kokosų lukštai rodėsi minkščiausi pasaulyje čiužinėliai.
Kaip minkšta yra gulėti ant kokosų lukštų. Ir kaip romantiška. Begalinės akimirkos kelias – nuo mano miegamojo lovos iki dirbtinių Druskininkų vandens parko palmių. Mano lovos čiužinys padarytas iš šitų dirbtinių palmių vaisių. Kurių niekada nebūna. Aš miegu ant to, ko niekada nebūna. Gimiau Druskininkuose, o dabar gyvenu kitur, bet vis dar miegu ant Druskininkų palmių, kurios niekada Druskininkuose neaugo. Miegu ant savo vaikystės. Kurios nėra. Ant savo praeities. Kurios nėra. Kurios niekada nebuvo. Kaip „nebuvo“, juk buvo? Taip, buvo, bet dabar teatrodo tolimas sapnas. Miegu ant savo sapnų. Miegu ten, kur nėra nei laiko, nei erdvės. Kur nėra netgi manęs.
Vis dėlto esu.
Iš lėto keliuosi nuo gulto.
Sergu.
Keletą pastarųjų mėnesių mano nervai ištižo tarsi koks ledas pavasarį. Ledas ant upės. Negailestingos srovės daužo ir tirpdo mano nervų ledo lytis.
Gydytoja tai pavadintų depresija. Bet argi tirpstantį ledą galima vadinti depresija? Aš nesu depresuotas, nesu represuotas, nesu jokiais būdais supresuotas. Tiesiog pereinu iš vienos formos į kitą, iš vieno būvio į kitą. Iš ledo – į vandenį. Argi būti vandeniu yra blogiau?
Žmonės bijo permainų. Ypač tų, kurios nesutramdomomis srovėmis nežinia kur neša visą mūsų gyvenimą, varto ir keičia viską, kas buvo, kas yra įprasta. Bet juk čia nėra ko bijoti: tai, kas yra apversta, vis tiek yra. Forma nėra svarbu. Svarbu yra buvimas. Gyvybė. Esatis. Aš nebijau.
Jeigu gydytoja būtų poetė, ji man pasakytų: depresija išdaužys tau dantis, jau daužo ir trupina. Bet gydytoja nėra poetė. O mano dantų niekas netrupina. Niekas.
– Nežinau, kaip Jūs tokios būklės galite dirbti?
O aš žinau. Nėra „tokios“ būklės. Yra viskas, kas tik įmanoma. Visi simptomai, visokios indikacijos ir šūdikacijos. Bet „tokios“ būklės nėra. Ji būna tik tada, kai žmogus ima bijoti. O aš nebijau.
Aklas žmogus eina per minų lauką. Žengia žingsnį ir šypsosi. Pamišėlis.
Jis džiaugiasi, kad dar nesusprogo. Štai žengė žingsnį – ir vis dar gyvas. Gyvesnis negu bet kada anksčiau. Gyvesnis už gyvuosius. Gali būti, kad tuoj susprogs.
Tik pūkšt.
Bet kurią sekundę galima išsigąsti. Bet kurią sekundę gali apimti baimė ir tada depresija man išmuš dantis (kažkodėl iš pradžių parašiau „akis“).
Bet šią sekundę niekas dantų dar neišmušė.
Šią sekundę iš lėto keliuosi nuo gulto.
Druskininkuose.
Savo gyvenime.
Vaikystėje.
Ateityje.
Šią sekundę pakylu tarytum koks Antėjas – su dviguba jėga. Triguba. Keturguba. Su neišsenkančia. Pakylu su gyvybe.
Ir gyvenu.
Štai jau kita akimirka.
Šypsausi. Nes nesusprogau.
Akimirkos lekia pro mane. Spiegia. Dingsta į nebūtį. Trupa į mane, kuris pasilieka su visomis tomis išnykusiomis akimirkomis. Nesančiomis akimirkomis. Su savo nesančia puse. Su buvusiu savimi. Esančiu. Būsimu. Esu į visas puses. Iš karto: vakar, šiandien ir ryt. Laike ir už laiko. Prote ir beprotybėje. Pasaulyje ir anapus pasaulio. Šiuose žodžiuose. Ir ne žodžiuose. Kūne ir ne kūne. Ten, kur esu labiau, negu esu čia. Ten, kur esu visas iš karto, ir čia, kur esu išskaidytas į sekundes.
Štai jau penkiasdešimt pirma akimirka. Vis dar šypsausi.
Vis dar nesprogau. Ir net nesirengiu sprogti.
Vis dar keliuosi nuo gulto.
Šitaip lėtai?
Amžinybę.
Amžinybės dalelę, kuri vadinasi laikas.
Keliuosi iš savo gyvenimo.
Į savo gyvenimą.
Karmelio kalno papėdėje.
Imu kardą ir rengiuosi kirsti septynias žvėries galvas.
Šypsausi dairydamasis aplinkui.
Vandens parko darbuotojams truputį neramu dėl keistos mano šypsenos. Jie nėra pratę, kad lankytojai taip ilgai gulėtų ant gulto. Kad taip lėtai keltųsi, dairytųsi aplinkui ir šypsotųsi.
2015 m. gegužės 18 d., pirmadienis
Dauguma salėje sėdinčių žmonių yra jaunesni už mane.
Ką reiškia dauguma? Daugiau negu pusė? Pusė su trupučiu? Du trečdaliai?
Kada tai įvyko? Kada suspėjau tapti vyresnis už daugelį sėdinčiųjų šį vakarą salėje – „Poezijos pavasario 2015“ almanacho pristatyme?
Iš kur tiek jaunų žmonių? Kas yra jaunystė? Ar vis dar esu jaunas? Esu? Ką reiškia, kai parašau „esu“ ir prirašau klaustuką? Ar tai reiškia, jog abejoju tuo, kad esu jaunas, ar abejoju tuo, kad esu?
Koks mano statusas šį vakarą, šiame renginyje? Kas esu šį vakarą čia? Išeinu iš salės (renginys vyksta antrame Rašytojų sąjungos būstinės aukšte) ir vaikštau koridoriumi – nuo vieno galo iki kito, vieną kartą, du, tris, penkiolika. Daugybę kartų esu čia buvęs, bet tik dabar pamatau, kokie gražūs ant sienų kabo žibintai: metaliniai kaldinti drakonai, iš kurių gerklių šviečia lempos. Kiek daug visko dar esu nepastebėjęs. Pro daugybę dalykų savo gyvenime, savo aplinkoje praeinu jų net nepastebėdamas, neužčiuopdamas.
Koridoriumi vaikštau pusę valandos. Nuo vieno galo iki kito. Pasiremiu į turėklą, pažiūriu žemyn, toliau vaikštau nuo vieno koridoriaus krašto iki kito – tarsi dirbčiau kokį darbą, tarsi eičiau nuo vieno pasaulio krašto iki kito. Kaži kokio savo pasaulio. Pasenusio, uždaryto.
Ramūnas Gerbutavičius, stovintis tame pačiame koridoriuje, žiūrėdamas į tokį „vaikščiojantį“ mane, tikrai turėtų pagalvoti, jog esu beprotis. Trumpam sustoju ir pasižiūriu į jį: ne, nepagalvos, jis jaudinasi laukdamas tos akimirkos, kai turės eiti į salę ir (kaip dienraščio „Lietuvos rytas“ atstovas) įteikti Tomui Taškauskui kaži kokį diplomą (kurį dabar laiko rankose), puokštę gėlių, dar kažkokį maišelį su „Lietuvos ryto“ atributika ir užrašu: „Paimk mane kas rytą.“
Aš irgi nerimaučiau laikydamas rankose tokį maišelį.
Vis dar vaikštau.
Keturiasdešimt penkios minutės.
Nusprendžiu grįžti į salę.
Po kelių minučių esu pakviečiamas skaityti „Poezijos pavasario“ almanache išspausdintą savo eilėraštį. Skaitau. Lėtai. Eilėraštis ilgas. Viena akimi stebiu žmones. Ką jie girdi? Kas aš esu? Nuobodu? Ko jie tikisi? Kokie poetai ir poetės yra jų mėgstamiausi? Kuriuos jie „paima“ kas rytą? Kas vakarą. Kartą per savaitę. Per mėnesį. Niekada.
Viena akimi skaitau iš almanacho, kita įdėmiai seku salę. Tikriausiai atrodau žvairas. Išriestas.
Gyvenimas mane išrietė.
Trečias depresijos mėnuo. Esu be jėgų. Neįtikėtina, kad sugebu stovėti prieš publiką. Šioje salėje, savo gyvenime. Esu visiškai ramus. Neturiu jėgų kovoti, neturiu jėgų priešintis. Esu nuolankus. Depresija – nuolankumo mokytoja. Mano sesuo, kurią Dievas siunčia. Pagarbintas būk per mano sesę depresiją. Noriu gyventi. Nepastebėjau, kaip pasenau. Būk pagarbintas per mano brolį senėjimą. Per mano brolį senstantį kūną, kuris vis labiau atsiskiria nuo pasaulio, tampa vienu trečdaliu publikos, mažiau negu vienu trečdaliu. Dar esu jaunas. Man dar tik keturiasdešimt. Prieš porą amžių žmonių gyvenimo vidurkis būdavo maždaug keturiasdešimt metų. Netgi kiek mažiau. Pagal to meto vidurkius esu statistinis lavonas. Manęs nėra. Ir vis tiek esu.
Sese depresija, tegu pabando palenktyniauti su manimi tie, kurie tavimi neserga. Tegu pabando lenktyniauti su ligoniu. Tas, kuris statistiškai yra miręs, tačiau vis dar gyvena, yra gyvesnis už daugelį gyvųjų. Per pastaruosius dešimt metų išdeginau kokį trisdešimt savo gyvenimo metų. Šimtą.
Šitas rašymas. Gelbėjimasis iš depresijos? Beprotybė? Kliedesiai? Ar tai turi kokią vertę? Ar verta rašyti tai, ką dabar čia rašau?
– Ar jauti, kad sensti? – staiga paklausiu į sieną pasirėmusį, dienraščio apdovanojimą T. Taškauskui jau įteikusį R. Gerbutavičių.
– Jaučiu – ne tas žodis, – ir priduria: – Bet dar nesu senas. Dar kokius dešimt metų būsiu jaunas.
– Ar pažįsti čia susirinkusius žmones, jeigu esi toks jaunas? – toliau klausinėju Ramūną.
– Kuriuos? – šypsosi.
– Šituos, jaunus, – rodau į renginiui pasibaigus šurmuliuojančius jaunus žmones.
– Šitų nepažįstu, – juokiasi Ramūnas.
Ir aš nepažįstu. Neturiu su kuo čia bendrauti. Sveikindamasis paduodu ranką Henrikui Algiui Čigriejui, kuris yra dvigubai už mane vyresnis, tačiau šitoje jaunimo minioje yra man artimiausias amžiumi. Ne amžiumi. Buvimu už borto. Už jaunimo laiko. Už jaunystės.
Esu jaunas. Ir juokiuosi apie tai galvodamas. Žiūrėdamas į Gintaro Grajausko sūnų, kurį pastaruoju metu dažnokai susitinku įvairiuose poezijos renginiuose. Sūnų! Dzieduli, Gintarai Bleizgy. Visa esmė ir yra, kad sūnų. Tokie dzieduliai kaip aš turėtų būti kažkur kitur, nes dziedulių renginys dabar vyksta kitur, o čia renkasi sūnūs ir anūkai.
Ištiesiu ranką G. Grajausko sūnui, norėdamas pasisveikinti. Norėdamas įsitikinti, kad esu. Ir jis pasisveikina. Paspaudžia man ranką ironiškai šypsodamasis.
Ironiška šypsena iš laiko, kuriame niekada negyvensiu, į kurį neįžengsiu, kuris liks po manęs. Tekės po manęs, garmės, šniokš jaunose gyslose. Laikas visada jaunas. Gyvenimas niekada nepasensta.
Esu gyvas. H. A. Čigriejus yra gyvas. Mes abu esame labai jauni. Visi, kurie dar gyvi, yra labai jauni. Visa, kas po mūsų liks šiame pasaulyje, bus labai jauna.
2015 m. gegužės 22 d., penktadienis
Vakarop telefonu kalbėjau su Rimvydu Stankevičiumi. Pagyrė „Šiaurės Atėnuose“ išspausdintą mano esė „Kai laiko lempa ima nesutramdomai mirksėti“. Sakė: gerai, kad rašai apie Marcelijų Martinaitį, Joną Strielkūną, Juditą Vaičiūnaitę, Onę Baliukonę, reikia rašyti apie mirusius rašytojus, priminti juos, nes dabar yra atsiradusių tokių „rašytojų“, kurie mano, kad iki jų nieko nebuvo, tarsi kokie vakuume išdygę daigai – netikri daigai, nesuprantantys literatūros procesų, tikri vaikučiai, nesugebantys pažvelgti toliau savo nosies.
Kalbėjome apie naujausią Rimvydo poezijos knygą „Kertinis skiemuo“. Pastarosiomis dienomis (vakarais) įdėmiai skaičiau šią knygą. Manau, reiks daug laiko, kad ji literatūrinės visuomenės iš tikrųjų būtų perskaityta ir suprasta. Kai praeis tam tikras metų skaičius (ir tikriausiai tų metų turės praeiti daug), skaitytojai supras, kokia rimta ir svarbi yra ši knyga. Man irgi reikia bent keleto metų. Taip Rimvydui ir pasakiau. Jis truputį supyko.
Šiuo metu Rimvydo ir mano kūrybos likimai daug kuo panašūs. Ypač tuo, kad abu intensyviai rašome ir leidžiame knygas. Dalis skaitytojų mielai tas knygas perka, kita dalis pradeda pykti – per daug rašote, blogai, neskaitysime, nespėjame suvirškinti, sutrypsit save pačius su šitiek knygų. Taip taip taip: iš tikrųjų yra didelis pavojus. Rimvydas sako, kad dabar yra apsisprendęs kurį laiką neberašyti. Aš taip pasakyti negaliu. Pastaruosius porą metų rašiau daug intensyviau negu bet kada iki tol. Yra krūvos nepublikuotos mano kūrybos. Negaliu sustoti. Dar ne dabar. Noriu, kad gyvenime viskas vyktų organiškai: nereikia savęs nei versti rašyti, nei stabdyti rašymo. Negaliu orientuotis į tuos, kurie nespėja „suvirškinti“ mano kūrybos. Ir puikiai suprantu, kad nespėja, nes ir aš pats nespėju „suvirškinti“ tavo, Rimvydai, kūrybos, bet tu neturi kreipti į mane dėmesio. Turime kiekvienas eiti savo keliu. Sigito Gedos „Jotvingių mišias“ sugebėjau suprasti praėjus maždaug dešimčiai metų po knygos išleidimo. Tada man vieną kartą staiga ėmė ir atsivėrė visa vėlyvoji (jeigu taip galima vadinti) S. Gedos poezija. Dabar labai norėčiau, kad jos būtų daug daugiau. Daug daugiau, negu yra išleista ir parašyta, o prieš kokius penkiolika metų atrodė, kad S. Geda rašo per daug, kad kenkia sau, kad negali būti tiek daug geros poezijos.
Čia ir yra bėda, kad mes, skaitytojai, pasaulį ir literatūrą matuojame savais matais. Kartais tie matai ir tie mūsų pajėgumai būna gerokai silpnesni negu pačių kūrėjų. Ir vienintelis, pats svarbiausias dalykas, kurio norėčiau palinkėti visiems visų laikų kūrėjams: tik niekada nesiorientuokite į skaitytoją, į statistinį, vidutinį skaitytoją, į vidutinį rašytoją, į save vidutinį, pripratusį prie kokių nors standartų, normų ar stereotipų, nes jeigu orientuositės į standartus ir normas, tai niekada nesukursite nieko nauja. Norint kurti išliekamąją vertę turinčią literatūrą reikia išdaužyti, išsprogdinti visas normas ir standartus, visus stereotipus. Nieko baisaus, jeigu skaitytojai nespės su jumis arba paskui jus. Nieko baisaus, net jeigu ir patys paskui save (ar su savimi) nespėsite. Kai eini į priekį, tai nesigręžiok atgal, Orfėjau. Sukurti tai ir taip, ko ir kaip nebuvo iki tavęs, yra stebuklas. Stebuklas, o ne stereotipas, ne norma, ne vidurkis. Nėra jokių garantijų, kad pavyks. O jeigu pavyks, tai nėra jokių garantijų, kad liksi gyvas. Gali susprogti pats, gali tave sutrypti minia, o gali būti, kad sau ir toliau ramiai gyvensi. Tik pyst – padarysi stebuklą ir sau ramiai gyvensi toliau. Tikriausiai net ir taip įmanoma.
2015 m. gegužės 24 d., sekmadienis
Šiandien vėl šviečia saulė. Parėjęs iš bažnyčios kurį laiką dar pastovėjau prie namo.
Saulė karšta. Vėjas šaltas.
Antro aukšto lauko terasoje prie turėklų susodintų pelargonijų lapai jau išmarginti rausvais raštais. Kol Ramunė šias gėles daigina ir augina namuose, lapai būna žali. Persodintos ir porą savaičių pabuvusios lauke jos ima keisti spalvą: ant lapų atsiranda tamsiai rudų, raudonų, gelsvų raštų ir atspalvių.
Spalvoti pelargonijų lapai supasi vėjyje priešais saulę. Laikas eina pro mano gyvenimą. Gegužės mėnesį daug rašiau, dalyvavau keliuose „Poezijos pavasario“ renginiuose: šią savaitę, pirmadienį, almanacho pristatyme, trečiadienį renginyje Vilniaus kolegijos Dizaino fakultete, ketvirtadienį susitikau su antro kurso lietuvių filologijos studentais Vilniaus universitete.
Gražus buvo mėnuo.
Yra daug dalykų, per kuriuos 2015-ųjų gegužę man buvo labai sunku eiti, kurie dar galbūt ilgai žaižaruos mano gyvenime, apie kuriuos čia neparašiau. Ir taip gyvenime daug nukenčiu dėl savo atvirumo. Argi nukenčiu? Labai daug išlošiu dėl to savo atvirumo. Tik man nuo to būna sunku. – – Rašant šią pastraipą į kambarį įskrido musė. Mėginu ją išvyti. Nenoriu užmušti, noriu, kad išskristų ir liktų gyva. Dar nuo senų laikų, nuo ilgamečių rytų kovos menų treniruočių yra likęs tas greitis: galiu tiesiog ore užmušti skrendančią musę. Užtat prikelti musės iš užmuštųjų negaliu. Moku laužyti kaulus, bet jų sugydyti nemoku. Tiesa, jie patys sugyja. Viskas sugyja. Ir toli gražu visai ne savaime, bet iš Dievo malonės. Dievas gydo ir taiso. O aš? Nejaugi esu tik laužytojas ir gadintojas?
Šiaip ne taip musę išvijau laukan. Gerai, kad ji tokia protinga ir išskrido.
Ką gero šiandien padariau?
Neužmušiau musės.
Juokinga sakyti: „Neužmušiau musės.“ Dar geriau skambėtų, jeigu galėčiau pasakyti: „Neužmušiau nė musės.“ Jeigu dabar į mano kambarį įžengtų šv. Kryžiaus Jonas, norėčiau jo paklausti:
– Ar gerai, kad neužmušiau musės? Ar tai ką nors reiškia?
– Tai nieko nereiškia, – atsakytų šv. Kryžiaus Jonas.
– Šventumo paslaptis, – toliau tęstų jis, – yra ta, kad žmogus šiame pasaulyje negali padaryti nieko gera, negali užmušti nė vienos pragaro musės. Net musės neužmušiau, o juo labiau nesukūriau, neprikėliau iš užmuštųjų. Mes nieko negalime nei duoti, nei atimti, nieko nėra mūsų ir nieko iš mūsų. Dievo malonė, kad musė liko gyva. Tu niekuo čia dėtas.
Musė staiga vėl įskrido į kambarį. Baisiausiai zyzdama, greita ir įpykusi. Įdomu, ar čia toji pati musė?
Vėl mėginu ją išvyti.
Kiek kartų turėčiau atleisti savo broliui, ar septynis kartus (praleidau „t“ raidę ir iš pradžių šį žodį parašiau „karus“) per dieną. Ne. Septyniskart septynis.
Septyniskart septynis kartus turėsiu šiandien atsikelti nuo kėdės (jeigu to prireiks) ir kantriai vyti musę lauk. Jos neužmušdamas. Netgi neužgaudamas. – – Parašiau šitą sakinį ir musė išskrido pati. Zyzt pazyzt ir išskrido laukan. – – Kaip permaininga viskas. Kaip dažnai sinoptikai nenuspėja oro. Kaip dažnai apsirinku dėl to, kas manęs laukia. Kaip dažnai ieškau lengviausio sprendimo. Net jeigu ir ne lengviausio, tai bent jau lengvesnio. O tai tik akimirka. Kitą akimirką, tai, kas atrodė paprasčiau ir lengviau, gali pasirodyti esant daug sudėtingiau ir blogiau. Jokio čia lengvumo. Dėl įvairių savo baimių ir silpnumų mes dažnai renkamės tai, kas mums atrodo paprasčiausia ir lengviausia, o ne tai, ką turėtume rinktis. Tuštybių tuštybė yra visa tai. Migla ir vėjo gaudymas. Menkystė. Grandinės ir narvas. – – Jūs, kurie esate išlaisvinti, nusimeskite grandines. Kas yra tie „Jūs“? Ar esu su jais? Kur esu?
Plikomis kojomis lauko terasoje šiek tiek per šalta. Trinkelės įkaitusios nuo saulės. Net sunku išstovėti. Tačiau šaltas vėjas spaudžia blauzdas.
Apgavikiška ramybės idilė. Saulės vonios su geliančiu odą vėju.
Praėjusį sekmadienį Druskininkų vandens parke buvau nuėjęs į soliariumą. Pirmą kartą savo gyvenime. Nežinojau, kiek laiko ten reikia būti, tai, kai soliariumą prižiūrinti moteris paklausė: kiek minučių, atsakiau: dvi. Ji taip sutriko, kad ėmė žiopčioti. Žiopčiojo ir nieko negalėjo ištarti. Supratau, kad kažkas negerai, paklausiau:
– O tai kiek reikia būti?
– Aš rekomenduočiau bent penkias minutes, – atsakė ji.
Gerai. Buvau penkias minutes. Stovėjau užsimerkęs (nors ir su specialiais tamsiais akiniais), iškėlęs rankas, įsikibęs į soliariumo viršuje įtaisytas geležines rankenas. Pūtė labai stiprus vėjas. Gal reiktų sakyti ne „pūtė“, bet „ūžė“. Nes tas penkias minutes labai garsiai ūžė dirbtinis, netikras vėjas ir trukdė man klausytis filmo „Krikštatėvis“ muzikos. Taip. Soliariume ir patalpoje, kur stovi soliariumo aparatas, skambėjo muzika iš filmo „Krikštatėvis“. Pamenu, iškeltomis rankomis stovėdamas deginimosi aparate dar pagalvojau: štai stoviu dabar pusnuogis, iškėlęs rankas – tarsi koks „Krikštatėvio“ personažas, sakydamas: pasiduodu, tik nenušaukite manęs. Neužmuškite. O kas gi mane turėtų užmušti?
Prieš kelias dienas televizijos reportaže viena gydytoja pasakojo, jog tikimybė susirgti odos vėžiu lankantis soliariumuose, lyginant su deginimusi saulėje, statistiškai padidėja septyniasdešimt penkiais procentais. – –
Vaikštau po antro aukšto lauko terasą. Ata-tai-ai, kaip karšta padams. Ir tik ata-t, kaip šalta blauzdoms.
Vakarėja. Giedra. Vėjas kiek aprimęs ir ne toks šaltas.
Laukia sunki darbo savaitė. Antradienį važiuosiu į Lazdijus, trečiadienį – į Kazlų Rūdą, penktadienį – į Kauną. Dar kažkaip reikia į Varėną ir Alytų suspėti. Gal tam tiks ketvirtadienis. Arba Alytuje stabtelsiu važiuodamas į Lazdijus.
Pavargstu darbe. Taip, kad nieko daugiau nesinori. Paskui kažkiek pailsiu. Kai pailsiu, apima noras rašyti. Daug rašau, tai irgi mane sekina.
2015 m. gegužės 25 d., pirmadienis
Šiandien mano mamai sueitų šešiasdešimt treji.
Rytoj, kai nuvažiuosiu į Lazdijus, mėginsiu nuvažiuoti ir į Kučiūnų kapines.
Nežinau, ar pavyks.
2015 m. gegužės 26 d., antradienis
Angelai yra žiauresni už žmones.
Kodėl taip manau? Kodėl ši mintis dabar vis sukasi mano galvoje?
Vairuoju automobilį. Grįžtu iš Lazdijų į Vilnių. Maždaug ties Pirčiupiais kaži kodėl imu galvoti apie angelų žiaurumą. Ne, ne žiaurumą, o kaip tik geranoriškumą.
Automobilyje klausiau LNK vakaro žinių (transliuojamos per Žinių radiją), kuriose buvo toks reportažas apie kaimo sodyboje kilusį gaisrą. Sodybos savininką, seną dieduką, iš degančio namo išnešė ir gyvybę žmogui išgelbėjo troboje gyvenęs nuomininkas.
– Koks jis ten nuomininkas, – aiškino sodybos savininkas, – žmogus neturėjo kur gyventi, tai priglaudžiau. Tegu gyvena, vietos užteks. Jokių pinigų jis man nemokėjo. Padėjau žmogui sunkiu metu, o jis štai dabar išgelbėjo man gyvybę.
Pagalvojau: kaip koks angelas. Nepažįstamas, nežinia iš kur atsiradęs žmogus ateina pas tave ir paprašo priimti gyventi. Priimi. Daliniesi su juo pastoge, maistu, jis nieko apie save nepasakoja, o tu neklausi, abejoji, tikras tas žmogus ar netikras – gal angelas, apsirengęs žmogaus kūnu, atėjo tavęs išbandyti. Aš taip galvoju. Taip galvoju apie įvairius nepažįstamuosius, kurie nežinia iš kur atsiranda mano gyvenimo kelyje ir paskui nežinia kur pradingsta, – kaži kokie žmonės, gyvenantys už visuomenės ribų: elgetos, skurdžiai, bepročiai. Atėję prie mano namų durų, sutikti visokiuose miestuose, miesteliuose ir kaimeliuose, po kuriuos važinėju darbo reikalais, – keistų kontūrų, siluetų, fizionomijų žmonės.
Jeigu toks gyventų po vienu stogu su manimi. Arba jeigu aš būčiau toks ir gyvenčiau kur nors pas nepažįstamuosius. Gyvenčiau ir vieną kartą kiltų gaisras. Gelbėčiau mane priglaudusius žmones. Moterį, vaikus, vyrą. O jeigu nesuspėčiau visų išgelbėti. Jeigu matyčiau, kad galiu išgelbėti tik kurį vieną. Išneščiau jį arba ją į lauką, o jis arba ji spiegtų ir bėgtų atgal į namą gelbėti savo artimųjų. Ir aš turėčiau sulaikyti. Apglėbti ir iš visų jėgų laikyti tą žmogų, kuris nori gelbėti savo artimuosius, nesuprasdamas, kad jau nieko neišgelbės, tik žus pats. Turėčiau išlaikyti klykiantį, artimųjų netektį ir kaltę išgyvenantį žmogų, kuris mane keiktų ir daužytų kumščiais arba spardytų, kad neleidžiu jam bėgti į degantį namą. Ar aš tada būčiau angelas? Angelas, kuris išgelbsti žmogaus gyvybę. Tačiau leidžia mirti kitiems. Kurių išgelbėti neįmanoma. Angelai juk daug išmintingesni už mus: jie žino, ką įmanoma padaryti, o ko neįmanoma. Jie žino, kiek jiems Dievas leido ir liepė padaryti, o ko jau nebeleido. Jie žino, kokia yra Dievo valia. Kokie žiaurūs angelai? O gal kaip tik – nuolankūs, sugebantys priimti tai, kas turi įvykti? Ar gebėjimas priimti tai, kas turi įvykti, yra angeliškas dalykas?
Mes nematome angelų, kaip ir nematome to, kas bus. Nematome netgi, kaip turi būti. Nenorime matyti, nesuprantame, apsimetame, kad nesuprantame. Mes tikriausiai žinome tinkamas išeitis iš įvairių situacijų, tik bijome tuo žinojimu naudotis, bijome jį pripažinti. Todėl, kad dažnai tos tinkamos išeitys, amžinybės atžvilgiu tikros ir geriausios išeitys kardinaliai skiriasi nuo įprastų visuomenės elgsenos normų, nuo pasaulėžiūros stereotipų, nuo to, kas laikinai (labai noriu pabrėžti šitą žodį: l a i k i n a i), trumpuoju periodu, trumputę, aklą akimirką apribotame kūniškame laike mums gali pasirodyti per sudėtinga ar net neįmanoma.
Žiaurumas ar nuolankumas?
Kornelijus Platelis sako, kad nenorėtų bendrauti su žmogumi, kuris skaito Bibliją ir neskaito jokių kitų knygų, nes toks žmogus turėtų būti labai žiaurus. Anot K. Platelio, Biblija – pati žiauriausia knyga: tokių Biblijoje aprašytų žudymų ir genocidų, kokius Dievo vardu vykdė išrinktoji tauta, kažin ar dar kada buvo žmonijos istorijoje. Bet ar tai žiaurumas, ar nuolankumas?
Ar nuolankumas gali būti žiaurus?
Kai vieną žmogų išgelbėji, o trys žūva, ir tu visas įsiręžęs laikai tą išgelbėtąjį, kad jis nežūtų kartu su trim, kurių išgelbėti jau yra neįmanoma. Žiauru tai ar nuolanku? Šlykštu ar angeliška?
Nėra vienareikšmių atsakymų. Gal tam žmogui geriau yra žūti su savo artimaisiais, negu gyventi be jų. Bet argi žmogus žino, kas jam yra geriau? Šitas klausimas yra esminis. Jis yra esminė skirtis tarp tikinčiojo ir netikinčiojo. Tikintysis pri(si)pažįsta, kad nežino, kad ne jis sprendžia ir kad ne jo valioje yra tai, kas yra. Bet ir šio teiginio neišeina vertinti vienaprasmiškai: juk nėra taip, kad tikintysis turėtų nuo visko nusišalinti ir liautis priiminėti sprendimus. Ir atvirkščiai: tikintysis neturėtų nuolat už viską prisiimti atsakomybę ir nuolat priiminėti sprendimus.
Kai kareiviai atėjo suimti Kristaus, kai kurie mokytiniai buvo pasirengę ginti savo mokytoją jėga – panašiai kaip žmogų iš degančio namo. Jeigu jie būtų Kristų apgynę ir Jis nebūtų buvęs nukryžiuotas, žmonija nebūtų išganyta. Išsipildytų pats didžiausias šėtono troškimas. Žiūrint iš žmogiškų pozicijų, atrodo, kad mokytiniai išdavė Kristų, bet, žiūrint iš Dangaus karalystės pozicijų, jie buvo angelai, nesipriešinantys Dievo valiai, leidžiantys vykti tam, kas turi įvykti.
„Ir štai vienas iš buvusių su Jėzumi ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. Tuomet Jėzus jam tarė: „Kišk savo kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo žus. O gal manai, jog negaliu paprašyti savo Tėvą ir Jis bematant neatsiųstų man daugiau kaip dvylika legionų angelų?“ (Mt 26, 51–53) Žmogus niekada negali pasipriešinti Dievo valiai. Žmogus, angelas, šėtonas, akmuo, debesis – niekas negali pasipriešinti Dievo valiai. Yra absoliuti Dievo valia ir valdžia. Niekieno kito. Dažnai mes esame per menki ją suprasti. Ją, skirtą mums, o ką jau kalbėti apie visatų sandaras ir sąmonių gelmes. Gerai, kai Dievas (Jėzus Kristus), panašiai kaip cituotoje Biblijos ištraukoje, ima ir tiesiai pasako: „Kišk savo kalaviją atgal.“
Mielas vargšeli, ačiū tau, bet viskas turi būti visai kitaip. Tai, kad tu dabar nori mane ginti, yra šėtono spendžiamos pinklės: ne tai, kad tu mane apginsi, bet tai, kad Aš spragtelsiu pirštu ir Tėvas atsiųs daugiau negu dvylika legionų angelų arba kad Aš stipriau atsidusiu ir visas Alyvų kalnas, visa Žemė tarsi koks pienės pūkas bus nupūsta į visatos užkampius ir jūs visi mirsite neatpirkti.
Visi, kurie nori „apginti“ Dievą, „patarti“ Jam, „padėti“, yra šėtono įrankiai, nes nesugeba pripažinti Dievo absoliutumo, suvokti, kad nėra jokios valios, tvarkos, galios, kuri galėtų ką nors duoti Dievui. Jis pats yra pilnatvė ir visi, kurie nori šiai pilnatvei „patarti“, „padėti“, „apginti“, tėra pasipūtėliai, manantys, kad jie yra dievai. Netikėliai, nesuvokiantys Dievo autoriteto ir dieviškumo esmės.
Yra būtybių lygiai. Vienokia būtybė yra žmogus, kitokia šuo, arklys, karvė, sraigė, dar kitokie yra angelai. Kiekviena būtybė, pagal tai būtybei suteiktą prigimtį ir galimybes, suvokia pasaulį. Jeigu Jūs turite piktą šunį ir pas Jus į svečius užėjo labai lauktas (arba nelauktas, bet paprasčiausiai neišvengiamas) žmogus, tačiau nepažįstamas Jūsų šuniui, Jūsų šuo puls tą žmogų ir Jūs turėsite įsakmiai liepti savo augintiniui sėdėt – jeigu jis dresuotas, o tai reiškia, kad truputį „išmano“ Jūsų būtybės prigimčiai būdingo pasaulio suvokimo taisykles. Žodį „išmano“ rašau kabutėse, nes net tobuliausiai išdresuotas šuo Jūsų prigimtinio pasaulio nė kiek neišmano, tiesiog yra išmokytas paklusti šeimininko komandoms: jis gali tik paklusti ir netgi tobulai paklusęs jis niekada neįžengs pro Jūsų prigimties, Jūsų būtybės statuso Jums suteikiamų pasaulio suvokimo ir patyrimo galimybių vartus. Jis liks savo pasaulyje, savo prigimtyje.
Gali būti, kad šuo nebus taip gerai išdresuotas ir norėdami į savo namus įsileisti nepažįstamąjį turėsite šunį uždaryti kur nors vonioje ar kitame kambaryje. Gali būti, kad ne visada užteks pasakymo: „Kišk savo kalaviją atgal.“
Man visą laiką pats įdomiausias dalykas yra įvairių būtybių rūšių ribos ir paribiai, skirtingi prigimtiniai pasauliai, fantomai, briaunos, kuriomis tie skirtingi mūsų pasauliai ir skirtingos mūsų galimybės susiliečia, erdvės, kuriose galime veikti kartu.
Jau dešimt metų auginu ir kažkiek dresuoju šunis. Kiek daug visko galima juos išmokyti. Kokie jie yra „protingi“. Prisimenu, kai prieš maždaug aštuonerius metus, grįžęs iš šuns dresavimo pamokos (buvau mokomas dresuoti savo šunį), nuėjau į vaistinę ir man ten stovint eilėje į patalpą įbėgo maždaug dvejų metų berniukas, mažiau negu dvejų metų – dar nemokantis kalbėti, judesiais, kaži kokia kūno kalba (tarsi koks šuniukas) mėginantis pasakyti tai, ko dar nemoka pasakyti burna. Jis atsisuko į mane ir mūsų akims susidūrus, pamenu labai aiškiai iki šiol, mano sąmonę perskrodė aiškus suvokimas: Dieve mano, iš šito vaikelio akių trykšta tokios galimybės, toks didelis pažinimas ir intelektas, kokio net per nago juodymą niekada nepasieks dešimt tūkstančių metų išgyvenęs, pats „protingiausias“, pats dresuočiausias pasaulio šuo.
Per dešimt gyvenimo su šunimis metų labai daug išmokau ne tik apie šunis. Žiūrėdamas į šunis labai daug išmokau apie angelus. Apie tai, ko neįmanoma pamatyti akimis. Manau, kad skaičiau kaži kokią gyvūnų bibliją, būtybių bibliją, paslapčių knygą. Kaip čia yra, kad daugelio komandų savo kalei man dabar nereikia net sakyti: užtenka pagalvoti ir ji supranta. Pavyzdžiui, kad laikas eiti pasivaikščioti arba laikas ėsti, arba kad vėluoju į darbą. Nereikia nieko sakyti: kūnas pasako, ne visada taip, kad pats galiu tą suvokti ir atpažinti. Žmogus aiškiausiai reaguoja į kalbą – į žodį, o gyvūnai nekalba. Jie yra puikiai išmokę kitokios kalbos. Kūno kalbos. Tai yra tikroji fenomenologija.
Mes irgi mokame tą kalbą. Tik norint ja kalbėti reikia užčiaupti savo burną. Reikia šypsotis. Užčiaupti burną, atmerkti akis, įkvėpti… Mes mokam ir angelų kalbą. Puikiai. Esame tiltas tarp kūno ir dvasios krantų. Dažnai užsiskliaudžiame kūno krante. Bet juk nesame tik kūnai. Tikroji mūsų prigimtis slypi visai ne kūne. Čia jau ne fenomenologija. Čia Dangaus karalystė. O gal Dangaus karalystės fenomenologija. Mūsų krantai, mūsų pasauliai, mūsų prigimtys susisiekia, mes galime praregėti. Iš tos savo prigimties, kuri neapsiriboja fiziniu kūnu, galime reflektuoti save – išsitraukiančius kalaviją, lojančius, pasirengusius negyvai uždraskyti į namus per slenkstį įžengusį nepažįstamąjį. Mes iš dalies esame „šunys“: galime būti šuniškai girdintys, užuodžiantys, agresyvūs, o tai reiškia – šuniškai akli, kurti ir beuosliai žvelgiant iš dvasios, Dangaus karalystės pozicijų. Kaip Dangaus karalystės būtybės mes galime išeiti iš „šuns“, atsisakyti šuniškų normų, įpročių, stereotipų, daryti šuns prigimčiai nesuvokiamus dalykus. Biblijoje pateikiamos įstatymo normos yra skirtos šuniškajai mūsų prigimčiai, o tikėjimo normos yra skirtos angeliškajai mūsų prigimčiai. Dažnai žmonės koncentruojasi į įstatymą, lavindami tik šuniškąją savo prigimtį, užmiršdami, o galbūt niekad taip ir nesupratę, jog daug svarbesnė ir skanesnė už žemiškąją (šuniškąją) duoną yra dangiškoji (angeliškoji) duonelė.
