Šėtono dienoraštis

„Šėtono dienoraštis“ (1919) – paskutinis Leonido Andrejevo (1871–1919), vieno garsiausių XX a. pradžios Rusijos prozininkų, kūrinys, taip ir nespėtas baigti. Autorius rašė jį prislėgtas Pirmojo pasaulinio karo ir Spalio revoliucijos baisybių, taigi jo kūrybai būdingas pesimizmas ir abejonės dėl žmonijos ir civilizacijos pasiekimų čia dar labiau sustiprėja. Kai kas „romane-pamflete“, kuriame pasakojama, kaip nuobodulio kamuojamas Šėtonas įsikūnija į keliaujantį amerikiečių milijardierių, net įžvelgia masinio naikinimo ginklų atsiradimo pranašystę.

Po Andrejevo mirties publikuotas romanas iš pradžių nesulaukė didelio susidomėjimo, bet vėliau priskirtas prie geriausių rašytojo tekstų.

Netrukus „Šėtono dienoraštis“ drauge su apysaka „Judas Iskarijotas“ (1907) pasirodys lietuviškai (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Kviečiame susipažinti su pirmuoju „Šėtono dienoraščio“ įrašu.

 

 

1914 m. sausio 18 d.

Laivas „Atlantikas“

 

Šiandien sueina lygiai dešimt dienų, kai įsikūnijau į žmogų ir gyvenu žemišką gyvenimą.

Mano vienatvė didžiulė. Draugų Man nereikia, bet Man reikia kalbėti apie Save, o Aš neturiu su kuo. Vien minčių nepakanka, ir jos nėra visiškai aiškios, ryškios ir tikslios, kol neišreiškiu jų žodžiais: jas reikia išrikiuoti į gretą kaip kareivius ar telegrafo stulpus, nutiesti kaip geležinkelį, sujungti tiltais ir viadukais, supilti pylimus ir suapvalinti kelio posūkius, reikiamose vietose įkurti stoteles – tik tada viskas tampa aišku. Šį katorgišką inžinerinį kelią jie, regis, vadina logika ir nuoseklumu, ir jis būtinas tiems, kurie nori būti protingi; visiems kitiems jis nebūtinas – jie gali klaidžioti, kur tik užsigeidžia.

Darbas lėtas, sunkus ir bjaurus tam, kas pratęs vienu… nežinau, kaip tai pavadinti, – vienu kvėptelėjimu viską užčiuopti ir vienu kvėptelėjimu viską išreikšti. Ir ne veltui jie taip gerbia savo mąstytojus, ir ne veltui tie nelaimingi mąstytojai, jei tik jie sąžiningi ir, kitaip nei paprasti inžinieriai, statybų metu nesukčiauja, patenka į beprotnamį. Žemėje Aš vos kelios dienos, o jau ne kartą prieš Mane šmėžavo geltonos to pastato sienos ir maloningai atlapotos durys.

Taip, tai be galo sunku ir dirgina „nervus“ (taip pat nieko sau dalykėlis!). Štai dabar – kad išreikščiau menkutę ir paprastą mintį apie jų žodžių ir logikos nepakankamumą, buvau priverstas sugadinti tiek puikaus šio garlaivio popieriaus… o ko reikia, kad išreikštum ką nors didelio ir nepaprasto? Pasakysiu iš anksto, – kad per daug nepražiotum smalsios savo burnos, mano žemiškasis skaitytojau: tai, kas nepaprasta, tavo narnančia kalba neišreiškiama. Jei netiki Manimi, nueik į artimiausią beprotnamį ir paklausyk jų: jie visi kažką pažino ir norėjo tai išreikšti… Ar girdi, kaip šnypščia tie nuvirtę garvežiai, kaip sukasi ore jų ratai, ar pastebi, su kokiu vargu tie žmonės sulaiko į šalis bėgiojančius nustebusių savo veidų bruožus?

Matau, kad jau dabar, sužinojęs, jog Aš – žmogaus pavidalą įgijęs Šėtonas, esi pasirengęs apiberti Mane klausimais: juk tai taip įdomu! Iš kur Aš? Kokia pas mus pragare tvarka? Ar egzistuoja nemirtingumas ir kokios dabar akmens anglių kainos pragaro biržoje? Deja, mano brangusis skaitytojau, net jei turėčiau noro patenkinti teisėtą tavo smalsumą, negalėčiau to padaryti. Galėčiau sukurti vieną tų juokingų istorijėlių apie raguotus ir plaukuotus velnius, kurie taip patinka tavo skurdžiai vaizduotei, bet tu ir taip jų užtektinai girdėjai, o Aš nenoriu taip šiurkščiai ir lėkštai meluoti. Sumeluosiu tau kokioje nors kitoje vietoje, kur šito nesitikėsi, ir tai bus įdomiau mums abiem.

O tiesą – kaip aš ją pasakysiu, jeigu net mano Vardas tavo kalba neišreiškiamas? Šėtonu mane praminei tu, ir Aš priimu šią pravardę, kaip priimčiau bet kokią kitą: tebūnie Aš – Šėtonas. Bet mano tikrasis vardas skamba kitaip, visai kitaip! Jis skamba nepaprastai, ir Aš niekaip negaliu įsprausti jo į siaurą tavo ausį, nesuplėšęs jos kartu su smegenimis: tebūnie Aš – Šėtonas, ir tiek.

Ir tu pats dėl to kaltas, mano drauge: kodėl tavajame prote taip maža sąvokų? Tavo protas tarsi elgetos krepšys, kuriame voliojasi tik kriaukšlės įdiržusios duonos, o čia reikia šio to daugiau nei duona. Tu turi tik dvi egzistencijos sampratas: gyvenimas ir mirtis – tad kaip Aš tau paaiškinsiu trečiąją? Visas tavo egzistavimas yra niekniekis vien todėl, kad tu neturi to trečiojo – ir iš kur Aš jį gausiu? Dabar Aš žmogus kaip ir tu, ir mano galvoje tavo smegenys, mano burnoje lėtai stumdosi ir aštriais kampais trankosi kubo formos tavieji žodžiai, ir Aš negaliu tau papasakoti apie tai, kas Nepaprasta.

Jeigu pasakysiu, kad velnių nebūna, apgausiu tave. Bet jeigu pasakysiu, kad būna, taip pat apgausiu… Matai, kaip tai sunku, kaip tai beprasmiška, mano drauge! Netgi apie įsikūnijimą, nuo kurio prieš dešimt dienų prasidėjo mano žemiškasis gyvenimas, negaliu tau papasakoti beveik nieko suprantama. Visų pirma pamiršk savo numylėtus plaukuotus, raguotus ir sparnuotus velnius, kurie kvėpuoja ugnimi, paverčiančia molines šukes auksu, o senius – gundančiais jaunuoliais, ir, visa tai padarę ir pritauškę krūvą nesąmonių, akimirksniu prasmenga skradžiai sceną, – ir atsimink: kai norime ateiti į tavo žemę, mes privalome įsikūnyti. Kodėl šitaip, sužinosi po mirties, o kol kas atsimink: Aš dabar žmogus kaip tu, ir dvelkia nuo Manęs ne ožio dvoku, o gerais kvepalais, ir tu ramiai gali paspausti man ranką, nė kiek nebijodamas įsibrėžti: nagus Aš kerpu kaip ir tu.

Bet kaip tai nutiko? Labai… paprastai. Kai panorau ateiti žemėn, tarsi būstą susiradau vieną tinkamą trisdešimt aštuonerių metų amerikietį, misterį Henrį Vondergudą, milijardierių, ir nužudžiau jį… žinoma, naktį ir be liudininkų. Bet patraukti Mane į teismą, nepaisant Mano prisipažinimo, tu visgi negali, mat tas amerikietis gyvas, ir mes abu pagarbiai lenkdamiesi tave sveikiname: Aš ir Vondergudas. Supranti, jis tiesiog išnuomojo man tuščią patalpą, – o ir tai ne visą, velniai jį griebtų! Ir grįžti Aš, deja, galiu tik per tas duris, kurios ir tave veda į laisvę: per mirtį.

Tai svarbiausias dalykas. Bet ateityje ir tu galėsi šį tą suprasti, nors kalbėti apie tokius dalykus tavo žodžiais – tas pats, kas bandyti įgrūsti kalną švarko kišenėn arba antpirščiu išsemti Niagarą! Įsivaizduok, kad tu, brangusis mano gamtos valdove, panorai tapti artimesnis skruzdėms ir per stebuklą ar burtus virtai skruzdėle, tikra mažyte kiaušinius tąsančia skruzdėle – ir tada tu šiek tiek pajusi tą prarają, kuri skiria ankstesnį Mane nuo dabartinio… ne, dar blogiau! Tu buvai garsas, o tapai natos ženklu popieriuje… Ne, dar blogiau, dar blogiau, ir jokiais palyginimais tau nenupasakosi tos siaubingos prarajos, kurios dugno Aš ir pats dar nematau. O gal ji visai be dugno?

Pagalvok: Aš dvi paras, iškeliavęs iš Niujorko, kamavausi jūros liga! Tai juokinga tau, įpratusiam voliotis savo nešvarumuose? Na, o Aš – Aš taip pat voliojausi, bet tai nė kiek nebuvo juokinga. Tik kartelį šyptelėjau, kai pagalvojau, kad tai ne Aš, o Vondergudas, ir pasakiau:

– Siūbuok, Vondergudai, siūbuok!

…Yra dar vienas klausimas, į kurį tikiesi atsakymo: kodėl Aš atėjau į žemę ir ryžausi tokiems nenaudingiems mainams – iš Šėtono, „visagalio nemirtingo valdovo ir viešpaties“, virtau… tavimi? Pavargau ieškoti žodžių, kurių nėra, ir atsakysiu tau angliškai, prancūziškai, itališkai ir vokiškai – kalbomis, kurias mes abu gerai suprantame: pragare man pasidarė nuobodu, ir Aš atėjau žemėn meluoti ir vaidinti.

Tu pažįsti nuobodulį. Kas yra melas, tau taip pat puikiai žinoma, o apie vaidybą gali šiek tiek spręsti remdamasis savo teatrais ir garsiais aktoriais. Galimas daiktas, ir pats atlieki kokį nors nežymų vaidmenėlį parlamente, namuose arba bažnyčioje? Tada tu gali šį tą suprasi apie pasitenkinimą, kurį teikia vaidyba. Jeigu, be viso to, dar moki daugybos lentelę, padaugink šį vaidybos malonumą ir pasitenkinimą iš bet kokio daugiaženklio skaičiaus – ir gausi mano pasitenkinimą, mano vaidinimą. Ne, dar daugiau! Įsivaizduok, kad esi vandenyno banga, kuri amžinai vaidina ir gyvuoja tiktai vaidindama, – štai ši, kurią dabar matau už stiklo ir kuri nori pakelti mūsų „Atlantiką“… Bet aš ir vėl ieškau žodžių ir palyginimų!

Tiesiog noriu vaidinti. Šią akimirką Aš dar nežinomas aktorius, kuklus debiutantas, bet tikiuosi tapti ne ką mažiau žymus nei tavasis Garikas ar Oldričas – kai suvaidinsiu, ką noriu. Aš išdidus, egoistiškas ir netgi turbūt tuščiagarbis… tu juk žinai, kas yra tuščiagarbystė, kai norisi bent kvailio pagyrų ir plojimų? Be to, Aš įžūliai įsitikinęs, kad esu genia-lus, – Šėtonas garsėja savo įžūlumu, – ir štai įsivaizduok, kad man atsibodo pragaras, kur visi tie plaukuoti ir raguoti sukčiai vaidina ir meluoja beveik ne blogiau už Mane, ir kad Man nepakanka pragaro laurų, kuriuose įžvalgiai įžiūriu nemažai žemo meilikavimo ir paprasčiausio bukaprotiškumo. Apie tave gi, mano žemiškasis drauge, girdėjau, kad esi protingas, gana sąžiningas, saikingai nepatiklus, jautrus amžinojo meno klausimams ir taip bjauriai vaidini ir meluoji, kad gebi aukštai įvertinti kitų vaidybą: juk ne veltui turi tiek daug didžiųjų! Štai Aš ir atėjau… aišku?

Mano scena bus žemė, o artimiausia scena – Roma, į kurią keliauju, tas „amžinasis“ miestas, kaip jį čia vadina su giliu amžinybės ir kitų paprastų dalykų išmanymu. Trupės dar neturiu (gal norėtum prisidėti?), bet tikiu, kad Likimas arba Atsitiktinumas, kuriam nuo šiol esu priverstas paklusti kaip ir visas jūsų žemiškasis pasaulis, įvertins mano nesavanaudiškus ketinimus ir atsiųs man deramus partnerius… senoji Europa tokia turtinga talentų! Tikiu, kad rasiu šioje Europoje ir užtektinai jautrių žiūrovų, dėl kurių būtų verta grimuoti marmūzę ir minkštus pragariškus batus pakeisti į sunkias koturnas. Prisipažinsiu, anksčiau kartais pagalvodavau apie Rytus, kur kadaise gana sėkmingai pasidarbavo kai kurie mano… tėvynainiai, bet Rytai per daug patiklūs ir linkę į baletą bei nuodus, ir jų dievai šlykštūs, be to, jie vis dar per daug dvokia dryžuotu žvėrimi, jų tamsa ir žiburiai barbariškai šiurkštūs ir per daug ryškūs, kad tokiam rafinuotam aktoriui kaip Aš vertėtų žengti į šį ankštą ir prasmirdusį balaganą. Ak, mano drauge, Aš juk toks tuščiagarbis, kad ir šitą Dienoraštį pradedu ne be slapto ketinimo tave sužavėti… netgi savo kaip žodžių ir palyginimų Ieškotojo menkumu. Tikiuosi, nepasinaudosi mano atvirumu ir nenustosi Manimi tikėti?

Dar turi klausimų? Apie pjesę Aš ir pats dorai nežinau, ją sukurs tas pats impresarijus, kuris pritrauks aktorius, – Likimas, – o Mano kuklus vaidmuo pradžioje štai toks: vyras, kuris taip pamilo kitus žmones, kad nori jiems atiduoti viską – sielą ir pinigus. Tu, žinoma, nepamiršai, kad Aš milijardierius? Turiu tris milijardus. Užtektinai vienam įspūdingam spektakliui, ar ne? O dabar dar viena smulkmena šiam puslapiui užbaigti.

Su Manimi keliauja ir Manuoju likimu dalinsis toks Ervinas Topis, Mano sekretorius, labai garbinga asmenybė su juodu surdutu ir cilindru, atkarusia, į neprinokusią kriaušę panašia nosimi ir švariai nuskustu pastoriaus veidu. Nenustebčiau, jei jo kišenėje rastum kelioninę maldaknygę. Manasis Topis žemėje atsirado iš ten, tai yra iš pragaro, ir tokiu pat būdu kaip Aš: jis taip pat įsikūnijo, ir, regis, gana sėkmingai – tam netikšai visiškai nė motais supimas. Kita vertus, net jūros liga susirgti reikia tam tikro proto, o Mano Topis kvailas lyg bato aulas – netgi kaip žemei. Be to, jis storžievis ir dalina patarimus. Aš jau šiek tiek gailiuosi, kad iš gausių mūsų atsargų nepasirinkau geresnio galvijo, bet Mane suviliojo jo sąžiningumas ir tam tikras žemės pažinimas: kažkaip maloniau buvo leistis į šį pasivaikščiojimą su patyrusiu draugu. Kadaise – seniai – jis jau buvo įgavęs žmogišką pavidalą ir taip persiėmė religinėmis idėjomis, kad – tik pagalvok! – įstojo į pranciškonų vienuolyną, pragyveno ten iki žilos senatvės ir taikingai numirė brolio Vincento vardu. Jo palaikai tapo tikinčiųjų garbinimo objektu, – neprasta karjera kvailam Velniui! – o pats jis vėl su Manimi ir jau uostinėja, kur kvepia smilkalais: neišraunamas įprotis! Tu jį turbūt pamilsi.

O dabar pakaks. Eik lauk, mano drauge. Noriu būti vienas. Mane erzina tavo plokščias atspindys, kurį iškviečiau į šitą sceną, tad noriu būti vienas ar bent jau tik su Vondergudu, atidavusiu Man savo būstą ir kažin kuo niekšingai Mane apmovusiu. Jūra rami, Manęs jau nepykina kaip anomis prakeiktomis dienomis, bet Aš kažko bijau. Aš – bijau! Regis, mane gąsdina ta tamsa, kurią jie vadina naktimi ir kuri leidžiasi ant vandenyno: čia dar šviesu nuo lempučių, bet už laibo borto tvyro siaubinga tamsuma, ir joje Mano akys visiškai bejėgės. Jos ir taip nieko vertos, tie kvaili veidrodžiai, mokantys tik atspindėti, bet tamsoje jos praranda ir šitą niekingą gebėjimą. Žinoma, priprasiu ir prie tamsos, Aš jau prie daug ko pripratau, bet dabar Man negera ir baisu pagalvoti, kad pakanka pasukti raktą – ir Mane apgaubs ta aklina, amžinai pasiruošusi tamsybė. Iš kur ji?

Ir kokie jie drąsūs su savo blausiais veidrodėliais, – nieko neregi ir tiesiog sako: čia tamsu, reikia įjungti šviesą! Paskui patys ją gesina ir užmiega. Su tam tikra nuostaba, tiesa, šaltoka, žiūriu į šiuos drąsuolius ir… jais žaviuosi. O gal baimei reikalingas didelis protas, toks kaip Mano? Juk tu nesi bailys, Vondergudai, tu visad garsėjai kaip užsigrūdinęs ir patyręs žmogus!

Vienos Savo įsikūnijimo į žmogų minutės negaliu prisiminti be siaubo: kai pirmą kartą išgirdau, kaip plaka Mano širdis. Šis aiškus, skambus skaičiavimo garsas, apie mirtį bylojantis tiek pat, kiek apie gyvenimą, persmelkė Mane dar nepatirta baime ir jauduliu. Žmonės visur kaišioja skaitiklius, bet kaip jie gali nešioti savo krūtinėse šitą skaitiklį, fokusininko greičiu naikinantį gyvenimo sekundes?

Pirmą akimirką norėjosi surikti ir tučtuojau pulti žemyn, kol dar nepripratau prie gyvenimo, bet pažvelgiau į Topį: tas naujagimis kvailys ramiai durtinio rankove valėsi savo cilindrą, o Aš ėmiau kvatoti ir sušukau:

– Topi! Šepetį!

Ir tada mes abu ėmėme valytis, o Mano krūtinės skaitiklis skaičiavo, kiek sekundžių tai truko, ir, rodos, pridėjo viršaus. Paskui klausiausi to įkyraus tiksėjimo ir ėmiau galvoti: „Nespėsiu!“ Ko nespėsiu? Pats to nežinojau, bet ištisas dvi dienas kaip pakvaišęs skubėjau gerti, valgyti, netgi miegoti: juk skaitiklis, kol Aš guliu lyg nejudri skerdiena ir miegu, nesnaudžia!

Dabar jau neskubu. Žinau, kad spėsiu, ir Mano sekundės man atrodo neišsenkančios, bet Mano skaitiklis dėl kažko susijaudinęs ir tuksi taip, lyg girtas kareivis muštų būgną. O kažin ar tos mažosios sekundės, kurias jis atskaičiuoja dabar, laikomos lygiomis didžiosioms? Jei taip, tada tai apgavystė. Kaip sąžiningas Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis ir komersantas aš protestuoju!

Man negera. Dabar neatstumčiau ir draugo: draugai, matyt, geras dalykas. Ak! Bet Aš vienas visoje visatoje!

 

 

Vertė Aidas Jurašius