Kodėl Lietuvai būtina federalizacija
Daugelis turbūt pamena, kaip įsisiūbavus Ukrainos konfliktui Rusija siekė šios šalies federalizacijos, tikėdamasi, kad daugiau savivaldos gavę regionai atskils ir pasiprašys didžiosios kaimynės globos. Savaime suprantama, šios idėjos Ukrainoje nepalaikė niekas, išskyrus jos priešus, ir situacijos dramatiškas vienaprasmiškumas sutrukdė mums suvokti, kiek daug gero iš tiesų galėtų duoti federalizacija – ne tik konkrečiai Ukrainai, bet ir Lietuvai, ir kokiai tik nori kitai valstybei, kur valstybingumas dažniausiai reiškia biurokratiją, o laisvė – lankstesnes jos apribojimo taisykles.
Kad ir kur eitume, ką darytume, jaučiame, jog esame tik nereikšmingas sraigtelis didžiulėje ir braškančioje biurokratizmo mašinerijoje, kur niekas nepaiso mūsų poreikių ir neklauso balso. Todėl kai žmonės sukdami akis į šalį klausia savęs ar savo sugėrovų: „Ar už tokią Lietuvą mes kovojome?“, neturėtume automatiškai manyti, kad dėl jų sutrikimo būtinai kalta Rusijos propaganda ar vatinis drabužis. Žmonės myli savo valstybę, bet ne visada suvokia, kur ji yra ir kas yra jie joje.
Šis tekstas remia prielaidą, kad federalizacijos scenarijų verta (o gal net neišvengiama) svarstyti ir čia, Lietuvoje. Tai galimybė valdžios dėmesio neišpaikintiems regionams suklestėti, o kiekvienam iš mūsų – įgyti autentiškos valstybės kūrimo bei stiprinimo patirties.
Federalizuota Lietuva pirmiausia suskiltų į maždaug 60 suverenių valstybių, susikūrusių buvusių savivaldybių pagrindu: jos pačios laisvai pasirinktų tolesnį valstybingumo tąsos būdą – būti respublika, monarchija, kunigaikštyste, o gal netgi imperija – arba priešingai – nuspręstų, kad valstybingumas nėra reikalingas, ir deklaruotų siekį prisijungti prie didesnės kaimynės.
Įmanu, jog kai kurios specifinius papročius puoselėjančios savivaldybės (kaip antai Druskininkų) pasirinks teokratijos modelį – virs Druskininkų Malinausko respublika, kurioje ajatolos vaidmenį atliks pats Malinauskas, o pasaulietinę valdžią įkūnys leidinys „Mano Druskininkai“. Tam tikros teokratijos formos tikriausiai figūruos ir Vilnijos regione, kuris galų gale apsiskelbs atskira civilizacija (kitaip sakant – kooperatyvu), na, o kai kuriose senas sukčiavimo tradicijas turinčiose valstybėse visai tikėtina konstitucinė kleptokratija.
Sunku aprėpti, kas iš tikrųjų dėsis mūsų kraštuose, tačiau kai ką galima prognozuoti. Pavyzdžiui, nesunku numatyti, kad konkurencija tarp savivaldybių, tapusių valstybėmis, bus itin aštri ir įgis karines formas. Įmanomas scenarijus, kad sustiprėjusi Druskininkų Malinausko respublika (arba – pagal kitas prognozes – chanatas) pareikalaus iš Varėnos, Alytaus ir Lazdijų respublikų leisti nutiesti per jų teritoriją naują keltuvo trasą, kas reikš faktinę šių valstybių okupaciją, ir joms teks drauge ieškoti bendrų išeičių – atsiras kokia nors Dzūkijos grybų sutarties organizacija.
Galimi karo židiniai suliepsnos ir dab. Vidurio Lietuvoje. Nuo turizmo ir alkoholio vartojimo regione stipriai priklausoma Anykščių respublika jau dabar turi gerą gynybinę infrastruktūrą – žvalgybai tinkamą medžių lajų taką ir Biliūno žiburį, na, o pastaruoju metu susirūpino ir realia krašto apsauga – miesto pakraštyje ant piliakalnio statys medinę Vorutos pilį. Galima įtarti, kad, pabūgusi tokio anykštėnų valstybės (beje, tikriausiai įvesiančios Nuskendusio Katino kultą) elgesio, kaimyninė Molėtų respublika apskųs pilies statybas tarptautinėms organizacijoms kaltindama šią valstybę pažeidus saugios kaimynystės principus ir talkinama ufonautų, raelininkų bei Liberto Klimkos pradės visoje teritorijoje diegti etinę-egzistencinę etnokosmologijos sistemą – sistemos HAARP baltiškąjį atitikmenį.
Surems kaktas cheminį ginklą turintis Jonavos kalifatas ir demokratinę santvarką pilietiniame kare išsaugojusi Širvintų respublika. Jonavai okupavus sufijų religiją išpažįstančią Ukmergės valstybę ir prisidengiant kova už tikrąsias vertybes išgriovus šventąjį Veprių miestą, būtent Širvintoms teks pasirūpinti pabėgėliais, mat Kėdainių pasienyje juos pasitiks tvora – retoriką apie ypatingą Kėdainių žmogų ir jo intymų santykį su agurku išvysčiusi valstybė nebus svetinga netradicinę religiją išpažįstantiems pabėgėliams.
Kitaip sakant, pokyčių bus daug, ir ne visi jie atneš į namus ramybę ir taiką, bet turbūt svarbiausia, kad, valstybėms sumažėjus, žmogus vis rečiau jausis bejėgis ir užmirštas, mat politika susipainios su asmeniniu žmonių gyvenimu ir vėl kaip senovėje taps aistringa, įkvepianti ir žaisminga, pasiduodanti emocijoms bei tos dienos nuotaikoms.
Nepaisant to, net ir gyvenant aktyvų politinį ir asmeninį gyvenimą valstybėje, kuri nepalyginamai geriau atspindės kiekvieno asmeninius lūkesčius nei buvusioji Lietuvos Respublika, mums pamažu aiškės, kad tai tik pereinamoji būklė, pirmasis federalizacijos etapas, rodantis, kad galime (ir netgi privalome) dar smarkiau federalizuotis, panaikindami išlikusius prieštaravimus ir staiga įsiliepsnojusių konfliktų priežastis. Savivaldybių pagrindu susikūrusioms valstybėms suirus į dar mažesnes – kaimo ar nedidelio miestelio dydžio valstybes, o miestams suskilus į atskirus mikrorajonus, pradės ryškėti tikrieji federalizacijos naudos kontūrai: „paprastam žmogui“ vis geriau seksis identifikuotis su savo valstybe, nes tikimybė, kad jis pats, jo šeimos narys ar giminė taps Seimo nariu, nepaprastai padidės, ir tuo pat metu gerokai sumažės spaudimas toje srityje, kuri nūnai laikoma Briuselio dirbtinai primesta, – galėsime laisviau traktuoti žmogaus teisių ir laisvių klausimus, lyčių lygybės principus, darbo kodeksą.
Žinoma, ir šioje federalizacijos fazėje konfliktų neišvengsime, tik, skirtingai nei ankstesniame etape, juos lems paprastos užgaidos – karai ir konfliktai dažniausiai kils, kai valstybės vyrai pagėrę sumanys pasikalti arba pasiburkšti su kaimyninės šalies „ciolkomis“. Semeliškės susikaus su Paparčiais, Nemaitonys terorizuos Užuguostį, Pivašiūnai bus gavę į kaulus nuo Dusmenų ir pan. Iš principo keisis netgi sąvokos „karas“ samprata: dabar karu bus vadinamas dviejų savadarbėmis priemonėmis – laužtuvais, grandinėmis, peiliais, lazdomis (nes tikrų ginklų stigs) – ginkluotų gausių gaujų susitikimas prie kaimo / mikrorajono ribos – reiškinys, labai panašus į tą, kuris mūsų miestuose klestėjo sovietmečio pabaigoje.
Vis dėlto ir ši valstybingumo forma ilgainiui pasirodys netobula – žmonėms darysis per sunku kautis už tai, iš ko naudos gali turėti ne tik jie patys, bet ir jų artimi bičiuliai bei kaimynai. Valstybės ims skilinėti į dar smulkesnes keršto gaujas, besivadovaujančias „Delfi.lt“ kitados išdėstytomis šaulių instrukcijomis, o galiausiai, įvykus natūraliam, fizinių gebėjimų ir apsukrumo nulemtam lėšų persiskirstymui, sumažės iki optimalaus, kaip tada regėsis, dydžio – vienos šeimos. Sprendimus priimti (vidaus politika) ir juos taikyti santykiuose su kaimynais (užsienio politika) taps visai paprasta – šeimos galva pats vienas galės lengvai spręsti, kokias priemones ir principus pasitelkti kiekvienu konkrečiu atveju. Tai lems, kad pagrindine vidaus politikos priemone taps kumštis – tokioje mažoje ir kompaktiškoje valstybėje visi gerai žinos savo teises ir pareigas ir maištai bus efektyviai malšinami, na, o užsienio politiką padės formuoti kirvis, butelis ir, be abejo, tas pats kumštis. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad visa, kas susiję su šeimos galvos reikalais ir jo noru vadovauti bei pasitenkinti, bus vadinama vertybėmis, kurias reikia ginti nuo barbarų (t. y. visų kitų).
Tačiau net ir šioji santvarka galiausiai paaiškės varžanti piliečių laisvę ir „juos kankinanti“, nes nė vienas pilietis negalės išvengti tam tikrų pareigų artimiesiems, atsižvelgiant į tai, kas jis jiems yra. Paaiškėjus, kad net ši nauja valstybės samprata neįstengia galutinai panaikinti konflikto tarp asmens ir valstybės, ir pastaroji – lygiai kaip prieš daugelį metų – tebėra blogio šaknis, žmonės ieškos dar radikalesnių ir skaidresnių sprendimų, galinčių juos išvaduoti iš valdžios tironijos, ir galiausiai atras tai, ką jau XVII amžiuje sugalvojo Liudvikas XIV, ištaręs: „Valstybė – tai aš.“
Tą pačią akimirką dirbtinis šeimos kaip valstybės darinys skils, ir suverenitetą įgis bei valstybingumu pasipuoš pati smulkiausia, tačiau savo poreikius idealiai suvokti ir idealiai greitai į juos reaguoti sugebanti visuomenės dalelė – vienas žmogus. Šio tipo valstybėje natūraliai, nepanaudojus jokios išorinės jėgos, nebus įgrisusios ir pavojingos nuomonių įvairovės (nebent žmogus, taigi ir valstybė, būtų psichinis ligonis), o į poreikius bei įgeidžius bus atsižvelgiama su visa būtina atida ir reaguojama taip greitai, kaip tiktai įmanoma.
Laikai, kai žmogus valstybėje jautėsi „likimo žaislu“, liks praeityje. Blaškytis, būti nublokštam, kitaip sakant, emigruoti, taps neįmanoma ir praktiškai – valstybei susmulkėjus iki vieno žmogaus, iš jos išvykti nebus jokių galimybių; žmogui, kad ir kas jis būtų ir kokių dvasios ir charakterio savybių turėtų, teks valstybe rūpintis, ją mylėti ir mirti kartu su ja (taigi tam tikra prasme ir už ją). Taip didvyriškumas natūraliai taps ne lozungu, bet mūsų kasdienybės neatskiriamu elementu, privalomu ir neišvengiamu kaip pati mirtis. Esant tokiai situacijai, aišku, nebus sąlygų kilti ir tokiai pabėgėlių krizei, kokia šiuo metu krečia ES, – pirma, nebebus pačios ES, nes 500 milijonų valstybių sąjunga būtų itin nepatvari, antra, pabėgėliai, kad ir kur vyktų, visuomet liks savo valstybėje, ir kiekvienas galės padėti tik pats sau.
Pasikeitus valstybės principams ir išnykus dideliam biurokratiniam aparatui, pasidarys lengviau identifikuoti, su kokia valstybe turime reikalą, – norint įsitikinti valstybės patrauklumu, grožiu arba patikimumu neretai užteks mesti į ją akį. Asmens suvalstybinimo principas asmeninių santykių sferai, kurioje dažnai elgiamės neprognozuojamai, karštakošiškai arba tiesiog kaip tikri idiotai, suteiks stabilumo ir vers atsakomybę bei pareigą traktuoti ne taip abstrakčiai kaip ligi šiol – juk mūsų nauji santykiai bus traktuojami kaip „diplomatinių santykių užmezgimas“, o konfliktas prilyginamas „karui“.
Matyt, svarbu paminėti dar vieną didžiulį tokio tipo valstybės pranašumą – tai privatumas ir galimybė 100 % kontroliuoti informaciją. Jokia kita valstybė, kad ir kokią gerą žvalgybą turėtų, kol nėra išrasta minčių nuskaitymo technika, nepajėgs pasinaudoti svetimos valstybės duomenimis. Savyje pačiuose – savo valstybėje – mes jausimės saugūs ir galėsime atsiduoti pačioms karščiausioms erotinėms, – o tuo metu tai bus drauge ir politinės, nes turinčios reikalą su kitomis valstybėmis, – fantazijoms, nebijodami, kad būsime užbadyti pirštais ar išvadinti iškrypėliais, ar atlikti kokį nors kitą kontroversišką aktą – pavyzdžiui, įsisegti neužmirštuolę, neatskleisdami aplinkinėms valstybėms savo žydmasoniškos tapatybės.
Dviveidystė, aišku, mums kels šiek tiek keblumų, juoba turėsime nuo pačių savęs (nes tuo pat metu būsime ir valdžia, ir piliečiai) slėpti savo ryšius su ufonautais, kurie savo ruožtu mus agresyviai šantažuos, grasindami paviešinti, ko anądien prisidirbome ar prisisvaičiojome. Šių nepatogumų neliks tik įvedus visiškai naują valdymo formą – konstitucinę šizofreniją, leidžiančią vienam žmogui turėti kiek tik nori tapatybių bei nuomonių (vadinasi, ir valstybių).
Nuo tos akimirkos, kai filosofinius ir medicininius principus suderinusi doktrina pradės veikti, visi rūpesčiai išsisklaidys ir priešais mus atsivers naujų patyrimų svaigi visata (t. y. palata minkštomis sienomis), kurioje patys būsime ufonautai ir kai tik nematys gydytojai, galėsime lakioti po ją taip greitai arba lėtai, kaip tiktai norime.
