Įsivietinti
Antanas Šileika. Pirkiniai išsimokėtinai. Romanas. Iš anglų k. vertė Vitalijus Šarkovas. V.: Versus aureus, 2014. 256 p.
Antanas Šileika – Kanados lietuvis. Kanada rašytojui – gimtoji, namų erdvė, o Lietuva – tėvonija, prarastoji šalis ir vieta, kurią apmąsto savo romanuose anglakalbei skaitytojų auditorijai. Tai ir savas, ir svetimas kraštas, pažįstamas iš artimųjų pasakojimų. Ankstesnis Šileikos romanas „Bronzinė moteris“ įtrauktas į vertingiausių kanadiečių kūrinių šimtuką. Ir „Pirkiniams išsimokėtinai“, sakyčiau, sekėsi ganėtinai neblogai. Knyga palankiai sutikta: tą byloja spaudoje pasirodžiusios recenzijos – beveik visose giriamas autoriaus šmaikštumas ir įžvalgos. Dažniausiai akcentuojami momentai – atvykėlių skurdas įsikūrus svečioje šalyje ir nostalgiją kelianti kanadietiškoji masinės kultūros ypatybė, pvz., pirkiniai išsimokėtinai (kai dar nebuvo kreditinių kortelių), televizoriaus atsiradimo reikšmė. Šileikos knygos veiksmas rutuliojasi 6–7 dešimtmetyje. Iš recenzijų susidaro įspūdis, kad kanadiečių skaitytojus intriguoja ne tik žiūra į kasdienybę iš pabėgėlių perspektyvos, bet ir istorinės prozos detalės. Interviu Šileika mini, kad viena iš inspiracijų rašyti buvo noras pasipriešinti to laiko idealizavimui viešojoje erdvėje – jo atmintis piešia visai kitokią tuometinę Kanadą, negu šiandien bandoma vaizduoti žiniasklaidoje. Liudininkams, tarp jų ir rašytojui, tebegyvi aitrūs prisiminimai, tačiau jis taip pat pabrėžia, kad knyga nėra autobiografinė, joje faktai nuolat pinasi su fikcija ir taip sukuriama įsivietinimo Kanadoje istorija.
Skaitant sunku atskirti, kur prasideda ir kur baigiasi fantazija, tad novelės nelaikytinos vien memuaristika, ką linkę daryti kai kurie kanadiečių recenzentai. Tačiau ir istorinei grožinei literatūrai priskirti sudėtinga, nors tai būtų kur kas arčiau tiesos. Tikėti norisi viskuo: įtaigos autoriui netrūksta. Lygiai taip pat juntama, kad nors Lietuva yra šalis, kurią rašytojas, rodos, puikiai pažįsta, tekste vis dėlto atsiranda distancija. Ir ne tik kalbinė. Teksto konstrukcija nėra pernelyg įmantri, tačiau įvykis veja įvykį, o pats pasakojimas atitinka anglakalbės prozos tradiciją. Kadangi naratorius yra vidurinis vaikas šeimoje, pabėgėlių sūnus, natūralu, kad novelėse nebeeksploatuojami įprastiniai tautiniai mitai, nebegarbinami nacionaliniai didvyriai kaip ankstyvųjų pokario išeivių kūriniuose. Šileika į pirmą planą iškelia asmeninę atmintį, neretai pasitelkdamas vaikystės prisiminimus, todėl pasakojimas prisodrintas detalių, padedančių rutulioti prisitaikymo svečioje šalyje ir vienos šeimos integracijos į daugiakultūrę visuomenę temą. Ieškoma būdų, kaip gyventi ir išgyventi, jungiant tautinę (prigimtinę tėvų) ir asmeninę tapatybes. Tekste švelniai pokštaujama iš tautinių ydų, ypatybių, kurios vieną tautą išskiria iš kitų, bet nepersistengiama: neatsiranda ironijos ir pašaipos, veikiau pasitelkiant charakterius kalbama apie integracijos subtilumus. Išmonę derinant su istorine tiesa parodoma autentiška buitis, tai entuziastingai patvirtina kanadiečių recenzentai: na, kad ir tai, kaip visas rajonas ištuštėdavęs, kai per televiziją būdavo rodoma nauja serija ar laida.
Knygoje penki personažai: motina, tėvas ir trys jų vaikai – skirtingai išgyvena adaptacijos periodą. Pats konservatyviausias, patriarchalinės tradicijos veikiamas personažas yra Senis, t. y. šeimos galva, kuris visomis išgalėmis stengiasi išsaugoti jam suprantamą šeimos modelį. Jam sunkiausiai sekasi dorotis su visa jėga užgriuvusiu naujuoju pasauliu: būtent jis patenka į komiškiausias situacijas – jų daugiau pirmosiose novelėse ir palaipsniui vis retėja. Motinos personažas atspindi feminizmo idėjų liniją: iš patriarchalinės šeimos modelio pereinama į lygiavertę santuoką, kur rūpesčiais ir darbais dalijamasi perpus, o moteris išsivaduoja iš užguitos namų šeimininkės ir židinio kurstytojos vaidmens ir tampa visuomeniška, emancipuota, tačiau ir angažuota šeimai. Nors jai ganėtinai neblogai sekasi dirbti, tas virsmas santuokoje sukelia trintį. Jungtis – trys sūnūs, kurie lieka tarpinėje tapatybių būsenoje: tėvų gimtinė artima iš pasakojimų, bet kartu yra ir neregėti, nepažinti toliai, o ir žemėlapyje Lietuvos nėra, tačiau savastis vis tiek jaučiama, vos peržengiamas šeimos namų slenkstis. Tai ypač gerai atskleidžiama novelėse „Nauji amortizatoriai“ ar „Tempus fugit“, kur jau suaugę broliai apsvarsto savo vaikystę.
Kiekviena novelė galėtų būti skaitoma kaip atskiras pasakojimas, tačiau bendra knygos struktūra išsišakoja dviem kryptimis. Viena vertus, ją galima skaityti kaip lietuvių pabėgėlių šeimos sagą, kurioje netrūksta nei brolių tarpusavio konkurencijos, nei šeiminės laimės ir pykčių. Etniškumas, kalba tampa tapatybės žyme, kuri išskiria iš aplinkos. Tai patirčių istorija, o charakteriai lemia įvykius, dar kitaip – išprovokuoja temas, kuriose išryškėja skirtingų tapatybių sankirta – kartais juokinga ligi absurdo, kartais koreliuojanti, tačiau visada įtikinama ir intriguojanti. Novelės konstruojamos taip, kad iškeltų aikštėn situacijos įvairiapusiškumą, hibridiškos tapatybės transformacijas. Tad knygą galima skaityti ir it mokymąsi vaikščioti tiesiai, kaip ir, beje, yra pavadinta viena iš Šileikos novelių.
