Iš Šarūno Saukos parodos atidarymo: lankytojų interpretacijos

●

Dukros klausimas tėčiui prie paveikslo „Šeima“:

– Čia valgo vaikus?

– Ne, nu… Gal ne, nevalgo.

●

Vyras su švarku, moterims:

– Aš 30 metų seku jo tapybą. Man patinka vienintelis jo darbas, portretas, gal kokių 1986-ų, normali klasika, bet čia jo nėra.

●

Dvi merginos prie paveikslo „Sargyboje“:

– Šitas tai žiauriai geras!

– Ane? Nu jo…

●

Vaikinas merginai prie paveikslo „Paskutinė maršruto stotelė“:

– Matai tą trečią nuo kairės?

– Tą kur užpakalį rodo?

– Pažiūrėk į jos veidą! Ką ji čia daro?

– Aha…

●

Du vaikinai prie paveikslo „Giminės susiėjimas“:

– O, čia tokia maniera kaip futurizme. Ten, jeigu kas juda, tai viskas turi judėt. Pavyzdžiui, šuo ir jo judančios kojos – kaip šimtas!.. Čia irgi, matai. Net galva!

●

Moterys prie paveikslo „Biografija“:

– Aš tokį stalą turėjau pas mamą, norėjau išmest, bet žinai – mamos neišmeta. Tai po daug metų pakviečiau stalių, nušlifavo… Geras toks stalas. Stiprus.

●

Du vyrai prie paveikslo „Savižudybė“:

– Tokį va namie turėtum ir kasdien stebėtum, kiekvieną detalę…

●

Paauglys mergaitėms prie paveikslo „Pasignaibymas“:

– Čia taip… gurmaniškai.

– Bet taip žiauriai!!!

– Gurmaniškai. Jis žiūri į save, susimąstęs…

●

Paauglys mergaitėms prie paveikslo „Sąmyšis“:

– …va būtent! Tu nematai jo veido, jis prisiglaudęs prie sienos, tas kelia sąmyšį!

●