Eglutė išėjo

„Balti, šiugždantys naujumu ir svarbiausia… su 75 % nuolaida!!!! Statkevičiaus marškiniai jau mano spintoje. #vyriskimarskiniaimoterims #sunuolaidapirktijega“, – pabaigusi įrašą Eglė įkėlė nuotrauką, kurioje matėsi ant sofos krašto atsainiai patiesti marškiniai. Sugalvoti šį įrašą ji užtruko visą rytą. Vedžiodama savo spanielį moteris svarstė: „Šiugždantys, šlamantys, kvepiantys, prabangūs?..“ Kokius žodžius parinkti, kad neskambėtų nei arogantiškai, nei perdėm atsainiai?

Nuotrauka irgi pavyko juk ne iš pirmo karto. Fotografuoti miegamajame atrodo pernelyg intymu. Eglė virtualioje erdvėje labai stengėsi būti subtili. Marškiniai virtuvėje – nesąmonė. Bet va svetainei jau reikia remonto, o sofa visiškai nususu… Eglė bandė tiesti marškinius ir ant kilimo, ir ant medinių grindų, ir ant kėdės atlošo. Galiausiai tą pačią nusususią sofą apdengė savo indiška skara. „Prabangos įspūdis… Kitas įrašas galėtų būti būtent apie tai – apie mano atnaujintą sofą!“ Nusprendusi, kad reikia gerokai didesnės skaros, Eglė ėmė naršyti ebay.com. Indiškos skaros pasirodė brangokos, bet netrukus ji rado beveik tokių pat blizgių, margintų rytietiškais motyvais, su kutais – tik iš Kinijos. Tiks. Skara, žinoma, paštu atkeliaus už gerų trijų savaičių, bet viskas OK. Eglė dažnai galvoja feisbuko įrašus į priekį, net turi susikūrusi specialų failą kompiuteryje, tokį savotišką dienoraštį. Nesgi būna dienų, kai nėra laiko prisėsti rašyti, važiuoja su Pauliumi į gamtą ar prie jūros. Tada, aišku, daugiau visko įdomaus nutinka nei sėdint namie – prisirenka įdomių nuotraukų ir minčių būsimiems įrašams. Bet Paulius pyksta, jau ne kartą jiedu buvo ne juokais susikirtę, ir vis dėl Eglės manijos viskuo dalintis su feisbuko draugais.

Todėl dabar ji apdairi. Savaitgalius leidžia linksmai ir su savo skaitytojais pasidalina kokiu nors iš anksto paruoštu įrašu.

– Benedikto kiaušiniai? – klausia padavėja.

– Man, – atsako Eglė ir visa įsitempia prisiminusi, kad telefoną paliko automobilyje.

– Omletas su grybais?

– Čia, – Eglė mosteli į draugo pusę. – Pauliau, duok man savo telefoną, ką?

– Ne.

– Pauliau…

– Ir prašom du puodelius kavos.

Paulius kreipiasi į padavėją, apsimeta nematantis patemptos Eglės lūpos. Moteris nusiminusi. Kurį laiką skimbčioja įrankiais į lėkštės kraštą, nuo šakutės dantukų paragauja padažo. Gaila valgyti tokį grožį nenufotografavus. Juk Eglė šiaip nelabai mėgsta kiaušinius, bet aukojosi dėl savo feisbuko. Ir še tau, telefonas paliktas kažkur ant sėdynės…

– Pauliau… – vėl mėgina.

Vyrukas be žodžių padeda išmanųjį telefoną priešais moters lėkštę. Netaria nė žodžio, bet iš telefono bilstelėjimo į stalą Eglė žino – piktas. Tegu sau… Ji greitai perstumdo daiktus, aplamdytą meniu permeta ant gretimo staliuko, pristumia arčiau vazelę su gėlėmis, sulčių stiklinę pasuka taip, kad matytųsi jos lūpų dažų atspaudas. Nufotografuoja savo ir Pauliaus lėkštes atskirai, tada visą stalo kompoziciją. Peržiūrėjusi gautas nuotraukas pritariamai pati sau palinkčioja ir akivaizdžiai pralinksmėjusi taria:

– Brangusis, skanaus! Ko susiraukęs?

Paulius vangiai kramto savo omletą.

– Apie ką šiandien rašysi? – klausia po ilgokos tylos.

– Jau parašiau. Apie marškinius, gi rodžiau tau. Galėtume nešioti abu. O Jėzau, gi tikrai, čia tai bent idėja! Kaip anksčiau nepagalvojau: du viename… arba vienas dviem. Vieni dviem… – Eglė mintyse nuklysta į pasaulį, kuriame visus reikia apžavėti žodžiais ir nuotraukomis – niekam nežiūrint į akis.

 

Viskas prasidėjo prieš dvejus metus, kai vienu Eglės tekstu pasidalino beveik dvidešimt žmonių. Tąkart Eglė įkėlė savo nuotrauką, darytą priešais veidrodį viešbutyje, kažkur Turkijoje, su bikiniu. Atspindyje aiškiai matėsi ne tik rusvas atostogų įdegis, bet ir celiulito pakąstos šlaunys.

„Šiandien prie baseino atėjo dvi gražuolės. Lieknos, stangrios, jaunesnės. Iš karto susigūžiau ir nervingai ėmiau dairytis į Paulių. Ar lygins mane su jomis? Kiek aš už jas storesnė? Bet Paulius jų, atrodo, nė nepastebėjo. Pabaigęs savo alaus bokalą pakilo ir paklausė: meile mano, gal ir tu nori alaus? Jis mane myli tokią, kokia esu. O pati šito vis neišmokstu. Kodėl?“

 

Šimtai Eglės feisbuko draugų spaudė „patinka“, bičiulės dalinosi komentarais ir patarimais nuo „kaip pamilti save“ iki „kaip nugalėti celiulitą“. Netrukus Eglė pamatė, kad du nepažįstami žmonės tapo virtualiais jos sekėjais. Tris dienas ją buvo apėmusi savotiška ekstazė. Pabudusi ryte pirmiausia čiupdavo savo išmanųjį telefoną ir žiūrėdavo: kas ką pakomentavo, gal dar kas nors pasidalino jos įrašu? Per pietų pertrauką ji net nėjo valgyti su kolegėmis. Kimšo sumuštinius čia pat prie darbastalio, laisva ranka vis maigydama telefono mygtukus.

 

Ketvirtą dieną Eglė labai nusivylė, kai staiga prisijungusi prie savo paskyros rado tik erzinantį kvietimą žaisti „Candy Crush Saga“. Ir viskas. Žūtbūt reikėjo sugalvoti naują šmaikštų įrašą. Ilgai nesvarsčiusi telefonu nufotografavo ant stalo pažirusius duonos trupinius ir įkėlusi nuotrauką parašė: „Pietūs darbe. Svarstau, pagirtų ar bartų? (Mano bosas neturi feisbuko.)“ Šįsyk „patinka“ spaudė mažiau, bet bičiuliai įsitraukė į diskusiją. Eglės širdis suspurdėjo pamačius, kad komentavo net jai nepažįstami žmonės.

 

– Ignas ir Krista žadėjo užsukti į svečius.

– Ką?

Eglė spoksojo į Benedikto kiaušinius lyg pirmą kartą juos matydama. Pauliaus lėkštė jau buvo tuščia. Vyras pakartojo, ką sakęs.

– Aš nenoriu po vakarienės plauti indų, – atšovė Eglė.

– Paprašyk Kristos, padės, – gūžtelėjo pečiais.

– O ką veiksi tu?

Eglės galvoje jau sukosi naujas tekstas apie vyrų ir moterų darbų pasiskirstymą: „Sveiki, aš esu indaplovė, mano vardas Eglutė…“

– Egle, kas yra?

– Nieko.

„Ir šitame „nieko“ tilpo visos pasaulio negandos. Dieve mano, kiek minčių, kaip viską užsirašyti?“ – mąstė Eglė.

– Duok man savo telefoną.

– Ir vėl? Kam?

– Pirksiu diktofoną ebay.com. Noriu įrašyti savo mintis.

Paulius giliai atsiduso. Padavė jai telefoną.

– Po to atsakyk į Igno žinutę. Aš einu parūkyti…

 

Dabar Eglę internete seka jau daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių žmonių. Šitas skaičius gerokai didesnis už kai kurių tikrų Lietuvos žvaigždžių gerbėjų būrius. Ir vis tiek vadintis žvaigžde Eglė nedrįsta. Juk iš tiesų ji – nei dainininkė, nei aktorė, nei televizijos laidos vedėja. Ji niekada nieko nesukūrė, nelaimėjo. Eglė – eilinė moteris, dirbanti viename sostinės biurų, mėgstanti vakarais vos grįžusi namo nusispirti aukštakulnius. Rytais ji žiūri „Labas rytas“, pietauja aptriušusioje valgykloje ir dažniausiai perka dėvėtus drabužius. Save mėgsta apibūdinti – „normali“. Tačiau greičiausiai dėl to jos paprastumo ir normalumo Eglutę (taip ją meiliai vadina realybėje nematytos vyresnio amžiaus feisbuko draugės) virtualiai myli ir stebi vis daugiau žmonių. Ji tapo ir dirbančių moterų, ir namų šeimininkių mūza, kuri kas dieną pateikia po savo gyvenimo trupinėlį, kartais – idėją, kaip puošti namus, kartais – kokią nuoširdžią mintį, įdomų receptą ar įspūdžius iš teatro. Nebeturėdamos laiko kiurksoti prie televizorių, moterys, alkdamos svetimų gyvenimų, ėmė stebėti Eglės.

„Šeštadienio dilema: antrą nagų lako sluoksnį tepti pirmam visiškai nudžiūvus ar priešingai – kol dar limpa? Su mano mieluoju P eisime į pasimatymą, tai dabar jis svetainėje ir abu apsimetame, kad negyvename kartu. #romantikakasdienybeje #nagulakotepimoypatumai.“ Moterys mielai dalinosi patarimais, o Eglė tik kreivai šypsojosi. Nagų lakas čia buvo niekuo dėtas. Dabar moteris jau puikiai išmanė, kaip veikia šitas svetimų gyvenimų mechanizmas. Užduodama klausimus ji tiesiog leido žmonėms pasijusti jos kasdienybės dalimi. Patardami jie tarsi dalyvavo Eglei priimant sprendimus, kad ir dėl nagų lako.

„Į sveikatą. Ketvirta šampano taurė. P sako, kad aš labai graži. Sukasi planetos. Ir dėl mano grožio, ir dėl planetų, kaltas, aišku, šššššššampaniuks ;)“ Pamatę nuotraukoje taurę laikančią ranką raudonai lakuotais nagais, žmonės jaučiasi tarsi dalyvaujantys Eglės gyvenimo tęsinyje. „Juk aš jai patariau rinktis šitą vyšninę spalvą“, „Įdomu, kuriame restorane?“, „Kvaiša – geria ir viešina“, – paskui sukosi sekėjų galvose. Na ir kas.

Dabar Eglė jau žino, kaip veikia žmonių protai ir kas sukelia didžiausius „patinka“ ir komentarų antplūdžius. Prabangus gyvenimas nors žmones ir masina, jie jaučiasi pernelyg nuo jo nutolę ir dargi – pavydi. Todėl atostogų ar įmantrių patiekalų nuotraukos lieka nepastebėtos. Visai kas kita, jeigu šalia nuotraukos įkeli kokią nors asmenišką, žemišką istoriją. Pavyzdžiui, „visą suknelę apsitaškiau padažu…“ Tuomet, nors patiekalas nuotraukoje prabangus, moterys jaučiasi artimos Eglei, nes „ji tokia pati nevėkšla kaip ir aš“. Labai svarbu vengti politikos – vienu neatsargiu žodžiu gali netekti šimtų sekėjų. Eglė taip pat vengė homoseksualų santuokos ir sveikos mitybos temų, nes šitose srityse visi aršūs lyg laukiniai. Moteris pastebėjo, kad žmonėms patinka sentimentalūs pasisakymai. Tūkstančiai spaudė „patinka“ Eglei įkėlus trumpą istoriją, kaip jos močiutė be skarytės nenorėjo į bažnyčią eiti. Dar jiems patinka pirkiniai. Pasakojimai apie santykius su vaikinu. Nutikimai „Maximoje“ prie kasos. Ir svarbiausia – išlaikyti klasę. Kad tie žmogeliai jaustųsi už Eglę truputį mažesni. Nežinia kodėl.

Eglė žino, kas žmonėms patinka. Turbūt tai ir yra esminis jos talentas. „Sveiki, mano vardas Milda, esu rašytoja. Mielai padovanočiau jums savo knygą. Jei patiks, gal pasidalintumėte įspūdžiais su savo skaitytojais?“ Moterys, gaminančios natūralius veido kremus. Siuvančios vaikiškas lėles. Kirpėjos. Tortų kepėjos. Tokių laiškų Eglė gauna dažnai. Jau trys žurnalai publikavo interviu su Egle, kur ji skambiai pristatoma „įtakinga tinklaraštininke“. Nors dažniausiai Eglės tekstai tebūna dviejų–dešimties sakinių. To pakanka.

 

– Egle, ar viskas tvarkoj? – Paulius į vonios duris beldė jau trečią kartą.

– Aha, minutėlę…

– Prašau, pasakyk man, kad tu nesėdi feisbuke… – iškošė prispaudęs veidą prie durų.

Paulius buvo teisus. Eglė pasirinko melą.

– Ne. Eik sau, net tualete ramiai pasėdėti negaliu.

– Mes turime svečių…

– Jie supras.

– Egle, tu jau dvidešimt minučių…

– Dvidešimt minučių, ką?

 

Su palengvėjimu klausėsi koridoriumi tolstančių žingsnių. Iš svetainės sklido žvalūs Kristos ir Igno balsai. Eglė iš tiesų sėdėjo ant klozeto ir jau kelintąsyk nesėkmingai mėgino į feisbuką įkelti nuotrauką. Savo pačios veidą ji rodo ne taip ir dažnai. Stengiasi išlikti paslaptingesnė. Ji jau seniai pastebėjo, kad, sukėlus šimtą nuotraukų iš kokios kelionės, beveik niekas į jas nekreipia dėmesio. Bet va įkelk vieną – visi prisimins. Taip ir su veidu – kuo mažiau rodysies, tuo daugiau visi alks tą veidą matyti. O šiandien kaip tik išaušo diena, kai pavyko pasidaryti tobulą asmenukę. Apsivilkusi minėtais baltais marškiniais, tamsiai vyšnine spalva nutepusi lūpas, atgal sušukavusi savo šviesius trumpus plaukus… Eglė buvo tikra – tūkstančiai spaus „patinka“. Sistema užstrigo, taip būna. Bet nuotrauką reikėjo įkelti būtinai dabar. Eglė žino, kada prisijungia daugiausia žmonių. Šiokiadienių rytais atėję į darbą, dar gerdami kavą… Penktadienių vakarais jungiasi visi vienišiai. Ir sekmadienio pavakare, kai namai jau sutvarkyti, bet filmas dar neprasidėjęs… Vadinasi – dabar.

„Kraunasi…“ – ekranėlyje jau gerą pusvalandį sukosi rutuliukas.

 

– Egle? – Paulius vėl trynėsi prie durų.

– Ko?

– Kur tavo telefonas?

– Nežinau.

– Meluoji.

– Eik sau.

– Egle, mes turime svečių, o tu užsidariusi tualete sėdi savo feisbuke. Gal išprotėjai?

– Tu nusišneki.

– Tu esi priklausoma. Tau reikia gydytis…

– Ech… – Eglė giliai atsiduso ir nors Paulius jos nematė, vis tiek manieringai užvertė akis.

– Jei dabar pat neišlįsi, nukirpsiu interneto laidus…

Eglė piktai nusijuokė. Ekranėlyje vis dar sukosi tas pats „Kraunasi…“ ženkliukas.

– Kvailys… – tyliai ištarė ir, netekusi vilties įkelti nuotrauką, staigiai pakilo nuo klozeto. Po ilgo sėdėjimo jai apsvaigo galva. Akyse aptemo. Žengusi žingsnį Eglė prarado pusiausvyrą ir krito.

 

– Koks ten garsas? – sunerimo Kristina.

– Eglė… matyt, kažką numetė supykus, – atsakė Paulius.

 

Ją surado po pusvalandžio. Pagaliau rimtai sunerimęs Paulius išlaužė duris. Krisdama Eglė smilkiniu trenkėsi į aštrų spintelės kampą ir neteko sąmonės. Ligoninėje ją ištiko koma.

– Eglute, meile mano… – Paulius nebuvo tikras, ar komos ištikti žmonės gali girdėti artimųjų balsus, ir vis tiek be perstojo kuždėjo meilingus žodžius ir gniaužė savo brangios moters ranką.

„Labai graži. Nuostabi! Laura parašė komentarą apie tavo įrašą. Krista parašė komentarą apie tavo įrašą. Paulius tai mėgsta. Rasa tai mėgsta. Rojus pasidalino tavo įrašu. Rašai puikiai! Kokia graži nuotrauka! Koks įdomus Tavo gyvenimas!.. 10 000 draugų tai mėgsta. 117 860 tai mėgsta. 254 890 draugų tai mėgsta…“ Mėlyname su baltu Eglės sąmonės ekrane raudonų skaičiukų pavidalu žybčiojo geros naujienos. „Eglute, meile mano, sugrįžk…“ – kažkur dausose pasigirdo tolimas, prislopęs balsas. „Na jau tikrai negrįšiu… – gūžėsi Eglė. – Čia juk nuostabu!“

 

Rytą per Eglės išmanųjį telefoną pats prisijungęs prie mylimosios feisbuko paskyros Paulius pasidalino ta vis strigusia moters nuotrauka ir parašė: „Čia Paulius, Eglės draugas. Nežinau, kaip pranešti, bet Eglės nebėra. Praeitą naktį Eglutė… išėjo…“

 

●

 

Kalifornijos mokslininkė Paula Pile priklausomybę nuo „Facebook“ nustato remdamasi šiais penkiais požymiais:

1. Vietoj miego renkatės „Facebook“. Atsigulę į lovą dar ilgai nemiegate, nes naršote socialiniame tinkle.

2. „Facebook“ praleidžiate daugiau nei valandą per dieną. Sveikam žmogui net pusvalandis yra gerokai daugiau, nei pakanka.

3. „Facebook“ ieškote savo seniai pamirštų mylimųjų, stebite juos, bandote atnaujinti ryšį.

4. Ignoruojate ar atidėliojate savo darbines užduotis, kad tik galėtumėte panaršyti „Facebook“.

5. Mintis, kad galite netekti savo „Facebook“ paskyros, jums kelia šiurpą.