Atsisveikinimas su didžiuoju poetu

Adomo Mickevičiaus 160-osioms mirties metinėms paminėti

Naujos galimybės

 

Kilus Rusijos ir Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. Lenkams Turkijoje, be abejo, vėrėsi naujos veiklos galimybės, jų galvose ir širdyse kirbėjo akivaizdūs norai bandyti pakovoti už sutryptus nacionalinius interesus ir siekius. Karas su Rusija jiems turėjo būti kovos už Lenkijos laisvę pradžia. Poetas Adomas Mickevičius manė, kad prancūzų laivynas ir kariuomenė Rusiją galėtų užpulti šiaurėje – iš Rygos pusės, sėkmės atveju sukelti grėsmę Pskovui ir paralyžiuoti rusų karo veiksmus pietuose, kur tarp kitų kariuomenės dalinių „lenkų legionas įžengtų į Ukrainą ir sukurstytų lenkų sukilimą prieš susilpnėjusią Maskvą“. Skaičiuodamas sukilėlių pajėgas, jis taip pat manė, kad per prasidėjusias kovas masiškai dezertyruos Rusijos kariuomenėje tarnaujantys lenkai.

Taip nusiteikęs A. Mickevičius vis prašė leidimo išvykti. Pagaliau, Prancūzijos švietimo ministrui leidus, gavo lėšų kelionei į Konstantinopolį, kuriame turėjo vykdyti mokslinę ir literatūrinę misiją. Oficialus A. Mickevičiaus kelionės į Turkiją tikslas buvo analizuoti šalies švietimo būklę, studijuoti turkų ir slavų kraštų literatūrinį gyvenimą, atsižvelgiant į Rusijos įtaką, taip pat atskleisti, kokia esant šioms aplinkybėms daroma įtaka Prancūzijos kultūrai. Neoficialiai poetas turėjo įsitraukti į veiklą organizuojant lenkų dalinius turkų armijoje – jiems vadovavo generolas Michailas Čaikovskis-Sadyk Paša, ėjęs tarnybą pas sultoną.

 

A. Mickevičiaus kelionė į Konstantinopolį

 

1855 m. rugsėjo 11 d. poetas kartu su Vladislavu Čartoriskiu (Adomo Jono Čartoriskio sūnumi) išvyko iš Prancūzijos ir rugsėjo 22 d. atplaukė į Konstantinopolį. Ten rugsėjo 27 d. pirmą kartą susitiko su Liudvika Sniadecka (profesoriaus Andžejaus Sniadeckio (1756–1830) dukterimi), kuri buvo ištekėjusi už M. Čaikovskio (1804–1886). Turkija M. Čaikovskiui, kuris rodydamas lojalumą pasivadino Sadyk Paša, leido formuoti kazokų dalinius, kuriuose tarnavo daug šioje valstybėje apsigyvenusių slavų. Tai jis turėjo į Lenkiją iš turkų žemės atvesti naujus legionus.

Nei Lietuvoje, nei Vilniuje, nei garsiajame Jašiūnų dvare, kuris XIX a. pradžioje tapo didžiausiu kultūros židiniu Vilniaus krašte, mokslo ir kultūros šviesuolių pamėgta vieta, A. Mickevičius nė karto nebuvo susitikęs su L. Sniadecka. Dvaras suklestėjo žinomo istoriko Mykolo Balinskio valdymo laikotarpiu, kai jis 1820 m. vedė Sofiją Sniadecką, L. Sniadeckos vyresniąją seserį.

Jašiūnus gaubia ir romantiškos meilės aura. XIX a. literatūros gerbėjams Jašiūnų dvaras žinomas ne tiek dėl jame vykusio intensyvaus mokslinio ir intelektinio darbo, kiek dėl vieno iškiliausių to šimtmečio poetų Julijaus Slovackio ryšių su dvaro gyventojais. Jašiūnuose poetas lankėsi 1827–1828 m., o vėliau šį dvarą ne kartą minėjo korespondencijoje. Būtent Jašiūnuose J. Slovackis turėjo progos bendrauti su savo mūza L. Sniadecka (1802–1886). Nors meilė liko be atsako, mylimoji buvo įamžinta poeto kūryboje ir korespondencijoje. Tiek J. Slovackis, tiek sudėtingo likimo, romantiškos meilės vedama (deja, ne J. Slovackiui) L. Sniadecka mirė toli nuo Lietuvos (jis – Paryžiuje, ji – Turkijoje). Ilgainiui jie tapo Jašiūnų legendomis, pasakojimus apie jas Balinskių ir Sniadeckių šeimų palikuonys perduodavo iš kartos į kartą.

Konstantinopolyje poetui teko susidurti su grafu Vladislavu Zamoiskiu – V. Čartoriskio statytiniu, kuris Italijoje bandė jį atstatydinti nuo vadovavimo legionui A. Mickevičius ryžtingai pasipriešino grafo norams, kad lenkų pulkams vadovautų anglai. Poetas siekė, kad jie su savo vėliavomis veiktų savarankiškai ir tarnautų tik Lenkijos interesams. Bet atvykęs į Turkiją A. Mickevičius nusivylė savo misija ir pradėjo nuogąstauti, kad jį „įtraukė į šią istoriją“. Į Konstantinopolį jis vyko su Lione prisidėjusiu Armandu Leviu (1827–1891), žydų kilmės prancūzu. Ten iš karto pabandė sutaikyti susipykusius žmones ir kazokų pulkų vadus – taip poetas suprato savo vaidmenį. Lenkų kazokai, tarnavę turkams, susijungę su atvykstančiais lenkais, turėjo sukurti būsimosios lenkų armijos pagrindą, o ši padedama Turkijos – padėti Lenkijai atgauti laisvę. Politinė A. Mickevičiaus misija turėjo didelę reikšmę – padėjo „numalšinti vaidus tarp lenkų didikų“ ir veiklą nukreipti reikiama linkme.

Vis dėlto lenkų konfliktas Konstantinopolyje buvo per toli nuėjęs. Kaltę dėl nenorėjimo taikytis ir lenkų interesų nederinimo A. Mickevičius priskyrė V. Zamoiskiui, kuris palaikė ryšius su Lambert’o rūmuose Paryžiuje rezidavusia Prancūzijos vyriausybe. Jo galimybės buvo didesnės jau vien dėl to, kad Prancūzija vieninteliu lenkų atstovu, su kuriuo norėjo oficialiai kalbėtis, pripažino Adomą Čartoriskį. A. Mickevičius, matydamas V. Zamoiskio nenuoširdumą ir jo norą visas veikimo vadeles suimti tik į savo rankas, pasmerkė jį ir perėjo į priešingą stovyklą. Toks veiklos paralyžiavimas, poeto manymu, buvo nusikaltimas Lenkijos interesams, to A. Mickevičius V. Zamoiskiui negalėjo atleisti. Britų vyriausybė sutiko su jo pasiūlymu sukurti Lenkų legioną iš tūkstančio raitelių ir trijų tūkstančių pėstininkų. Antrojo kazokų pulko perėjimas anglų priklausomybėn, aprobuotas Osmanų imperijos valdžios, visai nutraukė bendros akcijos galimybę. Kiekvienas A. Mickevičiaus mėginimas sutaikyti besivaidijančius buvo pasmerktas nesėkmei. V. Zamoiskis tapo divizijos generolu ir su antruoju pulku perėjo tarnauti anglams – nebuvo jokių kalbų apie grįžimą. Susidūrus su kieta realybe kaip nuo granito atšokdavo A. Mickevičiaus pastangos ir bandymai.

Paskutinė sergančio poeto užduotis buvo padedamam asmeninio sekretoriaus A. Levio suburti žydų pulką. Mintis sukurti atskirą žydų dalinį, kurį būtų galima panaudoti kovai su Rusija dėl Lenkijos laisvės, kūrėjui tiko. Žydų junginys, kuris turėjo kariauti prieš Rusiją, be praktinių uždavinių, dėl kurių A. Mickevičius ir siekė jį sukurti, dar turėjo tapti ir vienu iš etapinių postūmių žydams puoselėti nacionalinį orumą ir apsisprendimą kurti valstybę. Todėl žydų pulko organizavimo reikalus paliko patiems žydams, apsiribojęs tik A. Levio teikiama pagalba.

 

Poeto mirtis

 

1855 m. buvo lemtingi ne tik didžiajam poetui, bet ir jo bičiuliams, kurie su juo dalinosi nors ir nuostabaus, bet kartais labai sudėtingo gyvenimo džiaugsmais ir sunkumais. 1855 m. kovo 5 d. užgeso A. Mickevičiaus žmonos Celinos gyvybė. Tais pačiais metais mirė Karolina Kovalska, poetą globojusi Kaune. Filomatų ir Filaretų draugijų pirmininkai Juozapas Ježevskis ir Tomas Zanas, lyg likimo ironijos paveikti, anapus iškeliavo taip pat 1855 m. To negana – tais pačiais metais mirė Salomėja Bekiu, J. Slovackio motina, kurios literatūriniame salone Vilniuje A. Mickevičius skaitydavo eiles.

Taigi, nesėkmingą A. Mickevičiaus veiklą Turkijoje nutraukė mirtis, ištikusi poetą 1855 m. lapkričio 26 d. Gyvenimo pabaigoje, labiau nei anksčiau, jo iniciatyvias mintis, kiekvieną bandymą veikti slėgė, pasak profesoriaus Stanisławo Pigońio, „pikta nesėkmių ir nusivylimų lemtis“.

Lapkričio 24 d. A. Mickevičius buvo užprašęs arklius, kad galėtų nuvykti į Anglijos pasiuntinybę, tačiau kitą dieną, pasijutęs nelabai stiprus, šio sumanymo atsisakė.

Apie A. Mickevičiaus mirties priežastis buvo daug parašyta iš karto po jo mirties, rašoma ir dabar – akivaizdu, kad daugelyje rašinių pateikiamos įvairios šio įvykio versijos. Pacituosiu dr. Sauliaus Špokevičiaus prieš keletą metų parašyto straipsnio „Adomo Mickevičiaus mirties priežasties studija“ eilutes: „Pirmiausia, pagal visus aprašytus ligonį kankinusius simptomus turime konstatuoti, jog Adomas Mickevičius mirė nuo ūmaus pilvo susirgimo. Pati choleros epidemija, kaip minėjome, nebuvo išvis aprašoma tuo laiku pačiame Konstantinopolyje. O didžiuliai skausmai (A. Mickevičius skundėsi: „man kala į pilvą įkaitintą geležį…“) – yra skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opos perforacija.

Negalime, aišku, konstatuoti, ar perforacija buvo pačiame skrandyje ar dvylikapirštėje žarnoje. Viena yra aišku, kad tai, ką pavyko susumuoti ir išanalizuoti, yra labiausiai tikėtina versija.

Reikia pridurti, kad perforacijos ir kraujavimo atvejis medicinoje yra gana retas (atskirais duomenimis, siekiantis apie 1 procentą). Tačiau tame ir glūdi labiausiai tikėtinos Adomo Mickevičiaus mirtį lėmusios, kartu retai pasitaikančios susirgimų komplikacijos.“

Lapkričio 26 d. prieš devynias A. Mickevičius mirė. Kadangi oficiali mirties priežastis buvo įvardyta kaip cholera, sanitarijos sumetimais karsto į laivus nenorėjo imti, todėl jo bičiuliams ir gerbėjams teko įdėti daug pastangų.

 

Kur laidoti poetą?

 

Banali tiesa, kad mirtis poetui suteikė ramybę, neatitiko tikrovės, nes ir po mirties poeto kūnas ir jo dvasia ieškojo vietos mūsų materialiame pasaulyje. Žinia apie A. Mickevičiaus mirtį didžiausias diskusijas pirmiausia sukėlė Konstantinopolyje, o paskui ir Paryžiuje – kur palaidoti poetą?

Poeto vaikai ir artimieji karsto su palaikais laukė Paryžiuje. A. Leviui, planavusiam laidotuves Prancūzijoje, atsirado naujų kliūčių. Lenkų daktaras Stanislavas Drozdovskis iškėlė A. Mickevičiaus palaidojimo Turkijoje idėją. Turkijoje gyvenantys lenkai, pasiremdami Sadyk Pašos autoritetu, laikėsi nuomonės, kad poetą reikia palaidoti Adampolyje, kad tuo veiksmu tam tikra prasme būtų pagerbti jo paskutiniai politiniai siekiai. Šiai nuomonei pritarė ir kai kurie kiti lenkų išeiviai, Turkiją laikę naujuoju lenkų emigracijos centru.

A. Levis įtikinėjo, jog poeto kūnas privalo būti grąžintas vaikams, kad našlaičiai bent galėtų pasimelsti prie tėvo kapo. Į pagalbą jis pasitelkė prancūzų ambasados Turkijoje darbuotojus, šiuo klausimu jie kreipėsi į Paryžiaus valdžią.

Tiktai 1855 m. gruodžio 26 d. A. Čartoriskis sutiko, kad poeto palaikai būtų pervežti į Prancūziją, ir šiai akcijai paaukojo pinigų. Tikriausiai kunigaikščio nuomonė buvo svariausias argumentas, nes jis buvo atsakingas už A. Mickevičiaus misijos Turkijoje organizavimą ir finansavimą. Sunkiausia tai buvo padaryti techniškai, nes oficiali A. Mickevičiaus mirties priežastis buvo įvardyta kaip cholera ir todėl kilo problemų – sanitarinių formalumų, kuriuos turėjo išspręsti A. Mickevičiaus draugai. Tai darant daug pastangų ir energijos įdėjo ištikimasis poeto draugas ir sekretorius A. Levis. Dėl karsto pervežimo jis derėjosi su prancūzų laivų bendrovės „Messageries impériales“ savininkais. Be to, reikėjo įvykdyti be galo daug formalumų, kurių reikalavo Konstantinopolio valdžia. Tvarkant tuos reikalus jam daug padėjo Henrikas Služalskis ir Ipolitas Kučinskis. Galima numanyti, kad gydytojų konstatuota poeto mirtis nuo choleros buvo ne vienintelė priežastis, kuri trukdė A. Mickevičių palaidoti Prancūzijoje.

Francišekas Staviarskis 1855 m. gruodžio 8 d. dienoraštyje rašė: „Poetas Adomas Mickevičius mirė Konstantinopolyje lapkričio 28 d., kur su jaunuoju Čartoriskiu atlikinėjo savo misiją.“ Autorius neteisingai pateikė poeto mirties datą.

Poeto kūnas 1855 m. gruodžio 30 d. buvo išneštas iš Konstantinopolio Šv. Antano bažnyčios ir nugabentas į pašto laivą „Eupharate“. Laivas 1856 m. sausio 7 d. atplaukė prie Marselio krantų, kur uosto vadovybė apžiūrėjo antspaudą ant karsto. Tik po ilgų vargų velionis buvo pervežtas, į Paryžių ir palaidotas lenkų kapinėse Monmoransi šalia žmonos, perlaidotos iš Per Lašezo kapinių. A. Mickevičiaus bičiulis H. Služalskis, kuris buvo nuolatinis tarnybinio Mickevičių buto prie Arsenalo bibliotekos svečias, paskui uoliai raportavo A. Leviui apie išleistus pinigus, o tas savo ruožtu rinko dokumentaciją, kurią turėjo pateikti kunigaikščiui A. Čartoriskiui. Akivaizdu, kad emigrantai turėjo vargo su teikiamomis dotacijomis, reikėjo taupyti. Kaip palyginimą galima pateikti faktą, kad poeto kūną transportuoti pirmąja klase garlaiviu būtų kainavę 489 frankus, todėl teko pasirinkti antrąją klasę, kuria kelionė kainavo 332 frankus.

Išsamesnius duomenis apie A. Mickevičiaus kūno perkėlimą ir su tuo susijusias problemas galima rasti viešai nepublikuotame Urszulos Klatkos straipsnyje „Koszty transportu zwłok Adama Mickiewicza z Konstantynopola do Paryża na podstawie notatek Armanda Lévy’ego i Henryka Służalskiego“ (Biuletyn Biblioteki Jagiellońskiej, 2004, R. LIV).

Po pirmųjų A. Mickevičiaus laidotuvių įvyko antrosios. Skambant Žygimanto varpo dūžiams karstas su jo palaikais 1890 m. liepos 4 d. buvo iškilmingai perlaidotas Krokuvos Vavelio katedroje tarp karalių ir lenkų tautos didvyrių. Palydėti A. Mickevičiaus palaikų į Krokuvą susirinko apie šimtas tūkstančių žmonių, atvyko delegacijos iš įvairių šalių, taip pat ir iš Lietuvos. Reprezentacinius vainikus poetui su didžiuliu pagarbos jausmu nešė T. Zano, Antonijaus Edvardo Odineco ir Juzefo Bogdano Zaleskio giminių atstovai. Žiūrėdamas į didžiules žmonių minias, užplūdusias Krokuvą, Marijos Goreckos sūnus Liudvikas, sukiodamas galvą su paryžietišku cilindru, stebėdamasis kartojo: „Nežinojau, kad mano senelis yra toks populiarus.“