Ar malonė padaro tave tingų?

Evangelija doksologiškai skelbia, kad dėl Kristaus už tave iki galo atlikto darbo tu jau turi visą nuteisinimą, patvirtinimą, apsaugą, meilę, vertę, prasmę ir išgelbėjimą, kurių trokšti ir ieškai tūkstančiuose žmonių ir vietų, menkesnių už Jėzų.

Evangelija tvirtina, kad Dievo santykis su mumis grindžiamas ne tuo, ką nuveikėme dėl Jėzaus, bet tuo, ką Jėzus nuveikė dėl mūsų.

Kadangi Jėzus atėjo, kad užtikrintų mums tai, ko patys nebūtume pajėgę užsitikrinti, mūsų gyvenimas neturi būti nenuilstamos pastangos save atrasti, pateisinti ir įtvirtinti.

Jis atėjo, kad mus išvaduotų iš vergiško poreikio būti teisiam, atlygintam, paisomam ir gerbiamam. Jis atėjo, kad išlaisvintų mus nuo naštos ir nebesijaustume nuolat turį „kažką atlikti“.

Evangelija tvirtina, jog ne man teks nuspręsti, kad galutinis mano gyvenimo įvertinimas būtų teigiamas, o ne neigiamas.

Tai reiškia, kad neturi versti pasaulio materija, neturi pelnyti gerų pažymių, idant užsitikrintum savąją vertę, neturi būti lydimas sėkmės, kad pateisintum savąją egzistenciją.

Kadangi Jėzus buvo stiprus dėl tavęs, tu gali sau leisti būti silpnas; kadangi Jėzus buvo Kažkas, tu gali sau leisti būti niekas; kadangi Jėzus buvo ypatingas, tu gali sau leisti būti paprastas; kadangi Jėzus pasiekė tikslą dėl tavęs, tu gali sau leisti nesėkmę; kadangi Jėzus laimėjo dėl tavęs, tu gali sau leisti pralaimėti.

Bet palūkėkit! Kaipgi čia išeina?

Argi šis besąlygiškas pripažinimas nesukelia apatijos – „man nerūpi“ požiūrio į gyvenimą?

Jeigu iš tiesų Jėzus už viską sumokėjo, viskas jau atlikta, ir mano vertė, apsauga, laisvė, nuteisinimas ir visa kita yra amžiams įtvirtinti, tuomet kam apskritai ką nors daryti? Argi ši malonė nepakerta siekių? Argi Evangelija nesumenkina pastangų?

Suprantamas klausimas.

Bet tiesa ta, kad Evangelija iš tiesų įgalina imtis rizikos ir skatina artimo meilę.

Nes imtis didesnės rizikos mums neleidžia baimė, kad nepavykus neteksime kažko, ko mums reikia, kad būtume laimingi. Taigi gyvename spausdami savąsias kortas prie krūtinės… tiek santykių su kitu žmogumi, tiek profesijos, tiek dvasingumo plotmėje.

Kruopščiai skaičiuojame savąsias investicijas, nes norime, kad jos atsipirktų – bijome duoti, nes tai gali nesuveikti, o mums būtinai reikia, kad suveiktų.

Tačiau, kadangi viską, ko mums reikia Kristuje, mes jau turime, galime imtis didesnės rizikos, pasistūmėti stipriau, eiti toliau ir viską palikti nesibaimindami. Galime investuoti nerūpestingai laisvai, nes mums nebūtina užsitikrinti, kad ši investicija grįžtų sėkme, meile, prasme, įtvirtinimu ir pritarimu. Galime investuoti laisvai ir visa jėga, nes į mus jau yra laisvai ir visa jėga investuota.

Nežinios baimę, ar mano pastangos atsipirks, pakeičia laisvė, nes žinome, kad jau turime viską – nes viską, ko mums reikia, jau turime Kristuje. Taigi dabar galiu sau leisti viską daryti dėl tavęs ir man nereikia, kad tu ką nors dėl manęs darytum.

Dabar galiu aktyviai gyventi duodamas, užuot ėmęs, eiti į galą, užuot spraudęsis į priekį, aukoti save kitiems, užuot aukojęs kitus dėl savęs.

Vien Evangelija išlaisvina tave taip, kad galėtum gyventi stulbinamai dosnų, nežabojamai pasiaukojamą, nepaprastos narsos ir beribės drąsos gyvenimą.

Kai neturi ką prarasti, atrandi šį tą nuostabaus – gali imtis didžiulės rizikos nesibaimindamas ir nesivaržydamas.

Tai ir yra tas skirtumas – kai visas gyvenimas kyla iš išganymo, o ne visas gyvenimas skiriamas išganymui; tai tas skirtumas, kai mūsų gyvenimas remiasi tuo, kad esame priimti, o ne gyvename tam, kad mus priimtų; tai gyvenimas iš meilės, o ne siekiant meilę pelnyti.

Taigi, ką darysi dabar, kai nieko daryti neprivalai?