Palma antrame aukšte

Žiemiški vasaros įspūdžių trupiniai

Nusiunti esė bandymą redakcijai, gauni neigiamą atsakymą ir pradedi iš naujo. Tekstą reiktų veržti, – kartoji mintyse redaktoriaus pasiūlytą egzotišką mantrą, svarstai, ką ji išties galėtų reikšti. Iš karto atmeti banalią galimybę, kad tekstas buvo per ilgas, nors būtent tai tiesiai pasakoma jau pirmame elektroninio laiško sakinyje: na, mums per (nesikartosiu)… Kurį laiką bandai pagauti daugtaškio intonaciją. Jauti, kad nutylėjimas čia neabejotinai susijęs su trūkumu. Tik negali nuspręsti kieno – ar tam mums kažko trūksta, ar tau? Jie per trumpi ar tu per ilga? Vėl atmeti galimybę, kad pastaba apie kiekybę. Redaktorius norėjo tau kažką pasakyti, bet nutylėjo. Mums per ilgas, veržti… Arba redaktorius impotentas, arba tau reikėtų prisiveržti kelis varžtelius. Akivaizdi literatūros lauke sukauptos patirties nelygybė veikia tavo sveiko proto nenaudai, įtikina. Pradedi iš naujo.

Esė bandymas, kurį prieš gerą mėnesį nusiunčiau vienai redakcijai, buvo įkvėptas Palmos balkonų. Šiame mieste su draugu ispanu praleidome jau antrą vasarą iš eilės. Žiema – Vilniuje, vasara – Viduržemio jūros saloje. Judėdami pirmyn atgal Europos žemėlapiu, bandėme įrėžti jame naują valstybinę liniją, kuri būtų ne kokios nors teritorijos siena, o bet kokias sienas paneigianti, perbraukianti jėga; norėjome tapti šios judėjimo valstybės piliečiais, erzinančius kultūrinius skirtumus paverčiančiais savo namų, savo meilės konstitucija. Tai atrodė prasminga tuomet, jau kuris laikas įsisiūbavus Sirijos pabėgėlių krizei, ir tai atrodo dar prasmingiau dabar, po kruvinojo penktadienio Paryžiuje. Nesiruošiu kalbėti apie terorizmą: pastabos apie jį, užplūdusios televiziją, spaudą, socialinius tinklus, terorizuoja mus jau kurį laiką. Žinoma, sveikintina kritiškai komentuoti svarbius istorinius, socialinius, politinius įvykius, ypač jei tais komentarais siekiama ne sukelti isterijos priepuolį, o pasiūlyti tam tikrą racionalią žiūrėjimo, mąstymo perspektyvą; tačiau, visiems scenos prožektoriams neabejingai nukrypus į dramatišką veiksmą, išryškėja ne tik tas veiksmas, bet ir jį įrėminantys pakraščių šešėliai. Šešėliuotos pakampės knibždėte knibžda pasakojimų – asmeninių ir asmeniškų, rodos, niekam kitam, išskyrus patį pasakotoją, neįdomių, nesvarbių ir vis dėlto jų negatyvus subjektyvumas slepia pozityvią universalesnių nuojautų apie kitą galimybę.

Vasarą praleidau šešėliuose. Slėpdamasi nuo ištuštėjusias gatves pliekiančių saulės spindulių, svarsčiau, ką galėčiau iš savo slėptuvės apie Palmą parašyti. Nors neseniai akimis permesti Dostojevskio kelionės po Europą įspūdžiai šmėžavo galvoje, o pats slėpimosi faktas vertė pasijusti žmogumi iš pogrindžio, sekti didžiojo psichologo pėdomis negalėjau. Trūko aiškios ribos tarp sava ir svetima pajautimo. Nežinau, kas kaltas dėl tokio identiteto stygiaus; ir dar labiau nežinau, ar tai suvis kaltė. Jeigu mylėti savą kraštą nereiškia neapkęsti kitų kraštų, kaip rašė Dostojevskis, tuomet ir kitų kraštų mylėjimas nereiškia neapykantos saviškiui. Vienas jausmas nedaro įtakos kitam, kiekvienas iš jų pasirodo kaip vienkartinis sielos momento atspindys erdvėje. Įtariu, kad sava ir svetima skirtis, naudojama siekiant ap(s)ibrėžti identitetą, iš tiesų, paradoksaliai, kaipmat tą identitetą sunaikina: analizės nutapytas portretas pateikia mums neatpažįstamai subjaurotą veidą – supjaustytą binarinių opozicijų ašmenimis, išdegintą prievartinga noro pažinti rūgštimi. Galvodama apie identitetą, jau kuris laikas vis prisimenu Rembrandto „Danają“ Ermitaže suniokojusį Maigį. Kaip niekad garsiai nuskambėjęs lietuvio atsakymas į kitų neišgirstą, galbūt dar ir Ezopo kalba suformuluotą klausimą sukėlė apverstos (atsakymas pirma klausimo), šizofreniškos (tarp eilučių besivaidenančios) komunikacinės situacijos įspūdį. Tuometinėms galios institucijoms buvo lengva pakeverzoti Maigio, vandalo ir psicho, šaržą. Tai liūdina, prijaučiu muziejiniams Liškevičiaus bandymams restauruoti Maigio kaip dramatiško politinio aktyvisto portretą; ir vis dėlto tie prie kojos pritvirtinti savadarbiai sprogmenys verčia nejaukiai susimąstyti apie tuo metu salėje budėjusiam milicininkui Žosanui (prancūzas?!) ir kitiems muziejaus lankytojams galbūt grėsusį pavojų… Bet juk sakiau – nekalbėsiu.

Negaliu apsispręsti – savas ar svetimas man Maigys. Užtat lengvai identifikuojuosi su Palmoje kambarį mums išnuomojusiu urugvajiečiu Diego. Su tėvais, broliais ir seserimis pabėgęs nuo diktatūros, Viduržemio jūros saloje jis atidarė kavinukę „Permainų vėjas“. Kai vasarą užsukdavom ten pakelti vienos kitos kanjos, aš švilpaudama prisimindavau Berlyno sieną ir tyliai džiaugdavausi, kad iš jos teliko grafičiais nusėti, turistų kartais aplankomi griuvėsiai. Nemėgstu sienų ir būtent dėl to myliu balkonus, atveriančius sienas pasauliui. Langai ir durys – kas kita: juose neskirta užsibūti. O štai balkonas skatina tarpinėje erdvėje tarp vidaus ir lauko bent kuriam laikui apsigyventi. Vaikystėje su sese ir pussesere pasistatydavom daugiabučio balkone palapinę ir, išsirengusios nuogai, žaisdavom indėnus. Iš niekur kitur Sovietų Sąjungoje nebuvo galima taip greit teleportuotis į Amerikos prerijas kaip iš to Karoliniškių balkono; ir ne todėl, kad 1989-aisiais jau ir taip pro bet kurį langą kvepėjo Vakarų vėjais, – mano įsitikinimu, balkonas kaip architektūrinis konstruktas iš esmės nėra linkęs pasiduoti žemėlapių diktatūrai.

Žemėlapiai pasakoja apie skirtis ir atsiribojimus, o balkonas yra susitikimų terpė. Tarpininkaudamas tarp vidaus ir lauko, jis tarsi preciziškas teisėjas neleidžia nė vienai pusei pirmauti. Būdamas savotiškas pastato kūno tęsinys, skvarbus išorinės erdvės receptorius, jis mielai įsileidžia į užkaborius vėją, leisdamas jam savo ruožtu išdulkinti namų gilumoj slypinčias paslaptis. Lytėjimo aistra karaliauja balkono šerdyje, primindama mums mūsų pačių galią liesti – paversti neva svetimą kūną savasties tęsiniu, taip atsiduodant ir ieškančiam kito prisilietimui. Palmoje supratau, kad balkone mylėtis itin gera. Ne todėl, kad taip dariau pati, o todėl, kad kartą taip besimėgaujančius užmačiau priešingoje gatvės pusėje aukštu žemiau gyvenančius kaimynus. Moteris apsimetė, kad džiausto skalbinius, o vyriškis, prisispaudęs prie jos iš užpakalio, dar įnirtingiau – kad jai padeda. Aš irgi apsimečiau – kad skaitau; ir taip trise, spjovę į padorumą, balkonų kasdienybėje mes mėgavomės nedidelėmis, bet didžiai jaudinančiomis permainomis.

Akivaizdu, kad permainų vėjas, prieš maždaug porą dešimtmečių atpūtęs mūsų buto šeimininką į mažytę Viduržemio jūros salą, tuomkart nenurimo. Bute apsigyvenome kartu su neseniai į Europą atvykusiais argentiniečiais. Užsimetę matės, jie valandų valandas nepailsdami kalbėdavosi itališku akcentu pagardinta ispanų kalba. Klausydamasi tos tarmiškos muzikos, dažnai užsimanydavau picos, bet tuojau pat išsigandusi, kad sustorėsiu, subardavau save dėl lėkštumo ir išdidžiai susimąstydavau apie kolonializmą. Mate, kurią argentiniečiai siūlė nuolat, ir džointais, kuriuos jie suko tik grynus, tonizuotos mintys netrukdavo virsti vaizdiniais: žmonių gyvenimai vingiavo žemėlapiais it melodijos, reaguojančios į istorijos kamertonu paduotą toną. Taip nuo tingių vasaros dienų apsvaigusi, atsipalaidavusi, pamažu ėmiau pastebėti, kad Palmos balkonuose įvairių vėjų atpustyti kaupiasi ne tik graikų mitų pluoštai, turkiški prieskoniai, Sacharos dykumos dulkės, bet ir pabėgėlių balsų nuotrupos. Pasaulyje nuolatos kas nors ko nors ieškojo. O kaip žinojau ir iš savo patirties, dažniausiai buvo ieškoma namų – tėvynės. Tuomet ir kilo mintis diletantiškai pafilosofuoti, kad klaidinga ir ydinga sulyginti tėvynę su gimimo vieta, kaip, žinoma, būtų klaidinga ir ydinga nuvertinti gimimo vietos vaidmenį tėvynės beieškant, ją bekuriant. Aš gimiau ir augau Lietuvoje, kurią be galo myliu, kuri suteikia mano tėvynei savitą skonį, kvapą, spalvas. Lietuva yra tam tikra vieta, o tėvynė veikiau – jausena, tam tikras individualus juslumas, nuolat kintantis dėl aktualaus santykio su pasauliu. Būtent tas kismas, skatinamas nuolatinio ieškojimo – savotiško pozityvaus nežinojimo, neužtikrintumo, – neleidžia tėvynės suvis prarasti. Kartais norėčiau, kad, iškilus pavojui, tėvynę būtų galima paslėpti žodyne, tačiau, bijau, jos ten neįsprausi. Vis dėlto jeigu galvotume apie tėvynę kaip apie žodį, tai greičiausiai būtų naujadaras, tąsomas po nesibaigiančius kalbos komisijos posėdžius, nagrinėjamas skersai išilgai ir patvirtinamas tik tuomet, kai netenka prasmės. Tėvynės atveju žodyninis apibrėžimas yra visiškai beprasmis, nes visuomet jau nebegyvas. Juk kaip, įsilipęs į balą, sumąstė vienas nostalgiškas Tarkovskio herojus, tik neįvardyti jausmai yra nepamirštami. Nieko baisaus, kad žmonės keičia gyvenamąsias vietas, kad pustomos įvairių vėjų maišosi tautybės, kultūros, rasės. Judėjimas yra gyvybingumo ženklas ir, užuot gąsdinęs, turėtų paskatinti mus ieškoti ir kurti. Svarbu išsaugoti su namais, su tėvyne susijusias vertybes, o tai įmanoma tik atsisakant atsiriboti, tik ieškant prasmingo santykio su kitu.

Tarp Palmos balkonų, kaip tyčia, man labiausiai patiko osmaniško stiliaus, mediniai, turbūt dėl to, kad priminė lietuviškas verandas, tik jos čia kybojo ore tarsi kokie inkilai, laukiantys iš šiltųjų kraštų pargrįžtančių paukščių. Žvelgdama į tuos balkonus intuityviai jaučiau, kad pabėgėliai, iš kur jie bebūtų ir kur bejudėtų, ne atvyksta, o parvyksta. Akimirkos klostėse jie įnirtingai ieško namų ir dėl to visuomet sugrįžta į tėvynę; nesvarbu, kur ją atrastų. Šiandien, kaip niekad išsiilgusi mamos, suprantu, kad sugrįžimas į tėvynę nėra jau pažįstamo motyvo pakartojimas, veikiau priešingai – toks sugrįžimas visuomet skamba kaip disonansas, t. y. kaip kvietimas išgalvoti naują harmoniją, neužrašytą Kašponio veikaluose, neskambėjusią Maironio eilutėse.

Būtų pernelyg naivu tikėtis, kad įmanomas kažkoks grynas naujumas. Kad ir kaip kruopščiai kartočiau egzotišką mantrą – tekstą reiktų veržti, tekstą reiktų veržti, tekstą reiktų… – kažkur šešėliuotose sąmonės pakampėse puikiai žinau, jog mielų širdžiai tapusių klišių neišvengsiu. Ir nors rizikuoju būti išvadinta grafomane, turiu prisipažinti, kad klišė, mano akimis, nestokoja žavesio. Ortega y Gassetas charakterizavo klišę kaip puikią transporto priemonę, o Baudelaire’as – spėju, ne be tam tikros ironijos – troško pats nors vieną išgalvoti. Būdama savotiškas blogo skonio ženklas, ji kartu yra ir bendravimo, tarpusavio supratimo pagrindas: matyt, dėl to, kad kasdienybės vingiuose blogas skonis nė vienam iš mūsų nėra visiškai svetimas.

Nusiunti esė bandymą redakcijai, gauni neigiamą atsakymą ir pradedi iš naujo, kasdieniškai banaliai tikėdamasi, kad pagaliau vieną dieną kam nors nuo tavo teksto vis tiek pasistos. Ar sudrėks.