Ne tik Brodskis… (4)
Pabaiga. Pradžia Nr. 1227
Paskutiniai į anekdotų apie menininkus sceną žengia aktoriai, režisieriai, šokėjai, choreografai…
Grigorijus Aleksandrovas
Jaunystėje Aleksandrovas buvo Sergejaus Eizenšteino mokinys. Glaudėsi pas jį Proletkulto bendrabutyje. Ten pat savo lovą turėjo ir jaunasis Ivanas Pyrjevas.
Eizenšteinas turėjo primusą. Ir staiga šis prapuolė. Eizenšteinas įtarė Pyrjevą ir Aleksandrovą. Bet paskui pagalvojęs nusprendė, kad Aleksandrovas – Vakarams prijaučiantis modernistas.
Ir senamadiškas primusas jam turbūt morališkai svetimas. O Pyrjevas – tas tai, kaip sakoma, iš liaudies…
Taip Aleksandrovas ir Pyrjevas tapo priešais. Taip užsimezgė dvi tarybinės muzikinės kino komedijos raidos kryptys. Pyrjevas statė liaudiškos dvasios kiną („Turtinga nuotaka“, „Traktoristai“). Aleksandrovas sekė holivudinėmis tradicijomis („Linksmieji vyrukai“, „Cirkas“).
Džordžas Balančinas
Balančinas gyveno ir numirė Amerikoje.
Jo brolis, Andrejus, liko tėvynėje, Gruzijoje. Ir štai Balančinas paseno. Reikėjo pagalvoti apie testamentą. Tačiau Balančinui nesinorėjo rašyti testamento.
– Aš gruzinas, – tvirtino jis. – Gyvensiu šimtą metų!..
Pažįstamas teisininkas jam paaiškino:
– Tada jūsų autoriaus teisės pereis broliui. Tai yra jūsų baletus pasisavins tarybų valdžia.
– Aš juos palieku savo mylimoms moterims Amerikoje.
– O broliui?
– Broliui nieko.
– Keistai atrodys.
Sovietai pradės ginčyti testamento tikrumą.
Baigėsi tuo, kad Balančinas parašė tą testamentą. Broliui paliko du auksinius laikrodžius. O teises į baletus užrašė aštuoniolikai mylimų moterų.
Aleksandras Godunovas
Godunovas dar jaunystėje užsiaugino ilgus plaukus. Visą gyvenimą jį vertė apsikirpti. Mokykloje.
Didžiajame teatre. Prieš gastroles.
Godunovas apeliuodavo į Marksą, Engelsą, Černyševskį.
– Va būtent! – šūkčiojo valdininkai. – Bet juk tai buvo seniai. Dabar jau nebemadinga.
Ir išdidžiai pasiglostydavo savo blizgančias plikes.
Paskui Godunovas pabėgo į Vakarus.
Ir čia jo garbanos visiems patiko.
Netgi plinkantis Brodskis su pasitenkinimu tai pažymėjo.
Sergejus Jutkevičius
Jutkevičius pastatė kelis paradinius filmus apie Leniną. Vis dėlto bent vieną kūrybinį nuopelną jam galima priskirti. Jutkevičius atrado Vysockį.
Jutkevičius buvo Maskvos universiteto studentų teatro vadovas. 6-ajame dešimtmetyje prireikė suorganizuoti koncertą studentams iš užsienio. Pagalbos kreipėsi į Jutkevičių. Tas pasakęs:
– Maskvos dailės teatro studijoje yra toks gabus vaikinukas. Dainuoja savo paties dainas. Atrodo, ketvirtakursis, pas Masalskį mokosi. Pavardę pamiršau…
Jutkevičius pasižymėjo puikia atmintimi. Bet yra sakęs:
– Kai rekomenduoji artistą, reikia, kad jo paieškotų. Tada į jį žiūri pagarbiai…
Koncertas įvyko. Salėje sėdėjo aukščiausia valdžia. Netgi pats CK sekretorius Pospelovas. Vysockis sulaukė milžiniško pasisekimo. Bet draugas Pospelovas išrėkė:
– Nutraukti!
Laimė, po koncerto priemonių nebuvo imtasi. Laikai buvo palyginti liberalūs.
Jurijus Liubimovas
Vyko „Kubanės kazokų“ filmavimas. Jaunas Liubimovas atliko juose nedidelį vaidmenį. Buvo inscenizuotas kolūkinis maisto prekių turgus. Vaisiai, daržovės, oro balionai. Trumpai tariant, gausa neapsakoma.
Kažkokia vietinė senučiukė priėjo prie Liubimovo ir klausia:
– O sakyk, sūneli, kokius laikus jūs čia vaizduojate?..
Tą akimirką, kaip tikina Liubimovas, užgimė jo idėjinės abejonės.
Rudolfas Nurijevas
Jaučiuosi skolingas Nurijevui. Nors mes net nepažįstami. Reikalas štai toks.
Mano tėvas turėjo priešą – nomenklatūrinį administratorių, pavarde Korkinas. Įvairiais laikotarpiais tas tipas vadovavo kelioms kultūrinėms įstaigoms. Ir iš visų jų atleisdavo mano tėvą. Korkinas atleido jį iš Puškino teatro. Paskui iš filharmonijos. Paskui iš gastrolinio koncertinio susivienijimo.
Ir taip toliau.
O paskui štai kas nutiko. Rudolfas Nurijevas buvo Kirovo teatro žvaigždė. O Korkinas – to teatro direktorius. Nurijevas gastroliavo Paryžiuje ir pabėgo.
Korkiną atleido dėl budrumo stokos. Ir jis galiausiai nusigėrė. O paskui ir numirė. Ir teisingai padarė, kaip sakydavo Achmatova apie kitą panašų menkystą…
Taip Rudolfas Nurijevas atkeršijo už mano tėvą.
Vladimiras Vysockis
Vysockis pasakojo:
– Nesimiegojo man prieš vienas išgertuves. Išėjau į gatvę. Rymau prie žibinto. Prieina prie manęs toks vaikinukas. Žiūri kaip į ikoną: „Gal galėtumėte duoti autografą.“ O aš piktas kaip velnias. Eik, sakau…
…Neseniai buvau Monrealyje. Gyvenau viešbutyje „Hilton“. Ir vėl man nesimiega. Išeinu į balkoną parūkyti. Žiūriu, netoliese stoviniuoja mano mėgstamas kino aktorius Charlesas Bronsonas. Aš – prie jo. Sakau jam prancūziškai: „Jūs mano mėgstamas artistas…“ Ir taip toliau… O jis man: „Go!..“ Ir aš iškart prisiminiau tą vaikinuką…
Užbaigdavo Vysockis šią istoriją šitaip:
– Dievas vis dėlto yra!
Iš: Волкова М., Довлатов С. Не только Бродский: Русская культура в портретах и анекдотах, Москва: РИК «Культура», 1992 Atrinko ir vertė Andrius Patiomkinas
