Mano sūnus Jėzus

Nelaimingas aš. Gruodžio 20-ąją, naktį, pajutau, kad kažkas pasibaigė, kažkas, kas svarbiausia. Ir niekada nebegrįš. Ir negaliu pasakyti, kas, nes nežinau. Ir tai baisiausia. Nieko neliko. Tik klampi nykuma. Tik užmigt be sapnų. Tik viltis, kad pragare bus geriau. Nagais draskysiu sau veidą, kad skausmas iš vidaus į veidą pereitų.

 

●

 

Veido nagais nedraskiau. Tik pasijuokiau iš savęs.

– Aš kenčiu, aš pasikarsiu.

– Nesikark, Mikalojau, nes tau pasisekė. Džiaukis kančia, nes kančia yra sėkla, iš kurios išaugo, ko žmogui nebuvo duota. Tokia yra teisinga ir todėl labai dažnai kartojama mintis.

– Ne, ne. Būtinai pasikarsiu. Kur virvė? Gyvenimas neturi prasmės.

– Koks gyvenimas neturi prasmės? Kieno? Petro Repšio? Tai nueik į Universitetą ir pažiūrėk jo freską. Nori, kad tau gyvenimo prasmę Dievas sugalvotų ir paduotų. Pats ją sau sugalvok.

Su savim aš taip kalbuosi, nes abejoju, ar kitiems mano kalbos yra įdomios. Liūdna patirtis verčia mane tuo abejoti.

 

●

 

Pokalbis prie vaišėmis nukrauto stalo.

– Mikalojau, kaip gerai, kad atėjai. Tu labai įdomiai kalbi, todėl klausytis tavo kalbų yra labai įdomu.

– Tikiu tavim, todėl tuoj labai įdomiai pakal…

– O kokią žuvį mes valgom ir kaip ji paruošta? – klausia tas, kuriam labai įdomu klausytis mano kalbų.

Paskui vyksta ilgas pokalbis apie valgomos žuvies privalumus ir trūkumus, taip pat apie žuvies paruošimo būdą.

– Sakei, kad mano kalbos tau labai įdomios, tai kodėl tu jų nesiklausai?

– Pieno produktai turi savyje daug kenksmingo sveikatai cholesterolio ir todėl jie kenkia organizmui.

Toks atsakymas rodo, kad klausiančiam nėra įdomu klausytis mano kalbų. Jis tik taip sako. Mano kalbos įdomios tik man. Ir girdžiu jas tik aš. Todėl sau kalbas ir kalbu. Žmonių nekankinu. Myliu juos. Kai jie po vieną.

 

●

 

Jauna, graži, pilna gyvybės ir gyvenimo džiaugsmo moteris pateko į avariją ir dabar beveik negali judėti. Kūnas jos pasikeitė. Tik ji pati nepasikeitė. Tokia pat jauna, linksma ir gyvenimo džiaugsmo pilna, tik jis giliau, galbūt dar tikresnis, iš vidaus ramia ir šilta šviesa sklindantis. Nenugalėta. Kančią savo giliai nuo kitų paslėpusi, kad tik viena ją kentėtų. Tai stiprybė moters. Ir vardas jai tinka – Vitalija. Meilė Dievui – tai meilė Jo duotam gyvenimui. Gyvenimas. Sunki, skausminga, pilna kančios laimė.

Gražūs yra žmonės. Tik ne visi. Tik tie, kurie yra Dievo apdovanoti gebėjimu patirti kančią ir kurie daug kentėjo, ir gražumas jų viduje, ir skleidžia jie savo grožį ir gerumą žmonėms ir žmonėms šalia jų gera. Tie, kurie patys kentėjo, ir kito kančią kentėti moka. Žmonės pas juos eina. Pas kunigą Julių žmonės eina. Todėl, kad jis juos myli taip, kaip šv. Pranciškus mylėjo gyvulėlius.

Nenorėčiau gyventi Juliaus gyvenimo. Norėčiau būti jį gyvenęs.

Kentėti nenoriu. Noriu būti kentėjęs. Pavydžiu kančios, nes iš jos Dievo pajutimas ir meilė Jam. Tai mane stebina, nes turėtų būti atvirkščiai. Kodėl gi tie žmonės, kuriems Dievo dovanotas gyvenimas buvo panašus į žiaurią kančią, kurie už tokią dovaną turėtų nekęsti Dievo, labiausiai Jį myli. Galbūt todėl, kad kančia yra kelias į Dievą, o galbūt Dievas per kančią į žmogų ateina ir žmogus gražus pasidaro. Jeigu taip, tai kančia yra didžiausia laimė, tikroji vertybė, dvasinę meilę, gražiausią jausmą, gimdanti. Ir gyvenimas taip pat yra laimė, jeigu teisūs tie, kurie sako, kad jis yra kančia. Juk taip? Jeigu gyvenimas – kančia yra kelias į Dievą, tai kaipgi aš patikėsiu, kad jis yra bjaurus, kad jis yra gyvenančio priešas, kad žmogus žmogui vilkas, kad kitą reikia suėsti, kol jis tavęs nesuėdė. Kad gyvenimas yra kova ir išlieka tik stipriausi, o silpnieji žūsta. Netikiu. Nekovojau ir nežuvau. Voliojuos sau ir kepti karveliai man į burną skrenda. Juos ir ėdu. O kitų žmonių neėdu ir jie manęs neėda. Ir nieko man iš kitų atimti nereikia, nes ir savo per daug turiu. Esu dėkingas savo artimiesiems, kurie buvo šalia manęs, kai dariausi žmogum.

Jie man sakė: „Tu pats esi savo paties ir kitų savo nesėkmių priežastis. Tu turi tik vieną priešą – save.“ Jeigu mano džiaugsmai ir liūdesiai priklausytų nuo kitų, negerbčiau savęs. Taip. Neturiu priešų. Tik save. Mane siutina kliūtys, o mano didžioji kliūtis – aš pats. Todėl didysis mano pyktis, didžioji panieka, neapykanta ir meilė mano, visi rojai ir pragarai – mano viduj. Buitinius susierzinimus, trumpalaikes, pasigailėtinai bjaurias nuotaikas iškraunu ant savo mylimų artimųjų.

– Mikalojau. Gyvenimas tavęs nemušė. Todėl taip kalbi.

– Mušė mane gyvenimas. Tik man neskaudėjo.

– Neskaudžiai turbūt mušė.

Turbūt. Gyvenimas man geras, tas, kuris ne mano viduje. Man pasisekė. Mano svajonės neišsipildė. Niekada aš nesvajojau, kad su anūku Šarūnu nukeliausim į Paryžių ir galvas daužysim į kambarėlio, kuriame gyvensim, lubas, kad mano iškaltas ir mano brolio Kristupo pastatytas Kristus stovės Bernardinų bažnyčios prieangyje. Jeigu kas nors prieš trisdešimt metų būtų tą man pranašavęs, nebūčiau patikėjęs. Išsipildė tai, apie ką aš net nedrįsau svajoti. Ir, ačiū Dievui, neišsipildė tai, apie ką svajojau.

 

●

 

Kančia mane liguistai traukia. Prieš daug metų paišiau nukryžiuotą Jėzų. Nepavyko man. Daug kartų bandžiau ir nė karto man nepavyko. Todėl, kad niekada nebuvau nukryžiuotas. Kančios ženklus nesunku nupaišyti. Nesunku nupaišyti kraujais ir ašaromis apsipylusį žmogaus veidą, bet nupaišyti kančią gali tik kančią kentėjęs. Neteko man jos iš šalies patirti, tai ir nupaišyti jos negalėjau. Niekas manęs nekankino, todėl nutariau kankinti savo kūrinį, vaiką savo, kad bent jis kančią patirtų. Nutariau daryti taip, kaip Dievas darė. Elgtis taip, kaip Dievas pasielgė su savo sūnum Jėzum. Tik savo sūnų Jėzų nutariau įkūnyti ne žmogaus kūne, bet akmenyje. Akmenyje pakartoti Jo žmogišką gyvenimą ir kankinti Jį, akmeninį savo sūnų, taip, kaip Dievo Sūnų žmonės kankino. Ir nukryžiuoti. Kaldamas Jėzų, jauną ir gražų, nepatyriau tokio džiaugsmo, kokį patyriau Jį niokodamas, kankindamas ir nukryžiuodamas. Pasibaisėjau savim, bet ir paguoda man buvo. Patikėjau, kad esu žmogus, nes tik žmogus patiria džiaugsmą, kankindamas kitą. Gyvuliams to patirti neduota, nes jie nesukurti pagal Dievo paveikslą. Kančios palaimos jie nepatiria.

Kaliau Jėzų ne tokį, kuris akims, ne Jo kūną, bet tokį, kokį jaučiu, kuris lyg yra manyje. Jėzaus dvasinis vaizdas mano viduje ramybės man nedavė. Į laisvę veržėsi. Pamatyti bandžiau ir įkūnyti tai, ką matė ir įkūnijo ankstyvųjų viduramžių menininkai, kurie tikėjo, ir jų tikėjimas buvo ne jų prote, bet juose, giliai giliai, pačioje jų sielos gilumoje. Jie gyveno tada, kai Jėzus dar buvo arti. Jiems nereikėjo penkių Dievo buvimo įrodymų. Ne prieš jų paveikslus, bet prieš juos pačius klūpėti norisi. Menininkus, kurių vardų niekas nežino.

Jie mokėjo atvaizduoti Jėzų, pačią Jo esmę, Jo žmogišką kančią nereikšmingame ir nedailiame kūne. Stačiatikių kryžiaus apatinė kryžmė yra įstriža, nes jie manė, kad viena Jėzaus koja buvo trumpesnė. Vėliau, nuo gotikos laikų, Jėzus vis gražėjo, kol Renesanso laikais tapo sportišku gražuoliu. Persikėlė Jėzus į kūną. Didieji Renesanso menininkai. Genialumas jų paveiksluose, meistrystė, neapsakomas grožis, tik Dievo nedaug.

 

●

 

– Ką čia padarei? Čia Jėzus? Kodėl jis toks baisus?

– Čia ne Jėzus, čia Jėzaus kančia. O ji baisi.

 

●

 

Kai paišau paveikslą, aš patiriu kūrybinį džiaugsmą. Tam jį ir paišau. O po to man jis nerūpi, aš jį įkišu į stalčių ir užmirštu. Arba nunešu savo paveikslą į parodą ir man nesvarbu, ar žmonėms, žiūrintiems į jį, gera ar bloga. Man svarbu, kad jie patirtų kurią nors iš šių būsenų. Į bažnyčią žmonės eina norėdami šalia Dievo pabūti ir niekas neturi sukelti jiems blogų jausmų. Aš nenoriu, kad mano akmeninis Jėzus juos papiktintų. Todėl ir aiškinu dabar, ką reiktų matyti į jį žiūrint. Apskritai nedera klausti dailininko, jeigu jis yra menininkas, to, kas dažniausiai klausiama: kokia jo kūrinio idėja. Ir dailininkui nedera aiškinti, nes jis pats nežino ir negali atsakyti todėl, kad idėja yra jo galvoje nežinia iš kur atsiradęs vaizdas ir žodžiais jo pasakyti negalima. Lygiai kaip žodžiais negalima pasakyti melodijos. Tik idėjos įkūnijimas, palyginti su pačia idėja, būna skurdus. Visada. Šešėlio šešėlis. Tikiu Platonu.

Menas turi pats darytis. Paveikslai turi patys nusipaišyti. Menininkas yra tik priemonė. Meistrystė yra menininko metafizinės energijos – meno išlaisvinimas. Jis turi eiti iš menininko be jokių kliūčių, laisvai. Kaldamas Jėzų nepatyriau jokių kūrybinių kančių, mano rankos viską padarė paklusdamos vaizdui, esančiam mano viduj. Nežinau, iš kur jis ten atsirado. Mano rankos perkėlė jį į akmenį. Dievą, esantį mano viduj, perkėlė į akmenį. Negražus mano Dievas, sukūręs mane pagal savo paveikslą ir dalelę savęs įpūtęs man į nosį. Petras Repšys man pasakė: iškalei Dievą, panašų į save. Tai didelis pagyrimas, kuris reiškia, kad nemelavau, kad mano akmeninis Dievas yra mano sūnus, panašus į savo tėvą – mane. Tobulinti Dievo nebuvau nusiteikęs. Koks Jis buvo manyje, tokį ir iškaliau akmenyje. Ir pasmerkiau kančioms.

 

●

 

Kristupas yra mano brolis, kuris dažnai cituoja šv. Paulių: Ir ką gi tu turi, žmogau, kas tau nebuvo duota? Jam duotas intelektas ir protas ir jis moka jais naudotis. Todėl jis žino, ko jam šiame gyvenime nereikia. Dukrytė mano, Aldutė, panaši į jį. Ji moka dirbti ir moka ilsėtis. Gyvenimo menas.

Kristupas yra skulptorius ir jis pasiūlė ir man padaryti skulptūrą. Vaizdą nupaišiau, o jis iškalė jį iš akmens. Seniai tai buvo. Dabar ši mudviejų skulptūra, po ilgų klajonių, stovi jaukiame Kristupo dukters Agnės sodelyje, pagarbiai ir gražiai pastatyta. Antrą mano skulptūrą Kristupas taip pat kalė, bet tik pagrindines mases. O visa kita – aš pats. Žmogų tokį iškaliau su keičiamu lytiniu organu. Parodžiau skulptūrą kunigui Juliui ir pasakiau, kad noriu iškalti Jėzų, ir jeigu man pavyktų, ar nebūtų galima jį pastatyti Bernardinų bažnyčios šventoriuje. Julius sutiko ir tai buvo sėkmė, o paskui – sėkmių virtinė. Skulptūrą kaliau Skulptūros ir vitražo centre. Žmonės ten kitokie, kalantys akmenį, atveriantys tai, kas nebuvo atverta begalę metų. Ir tie žmonės tikri kaip ir akmenys, kuriuos jie liečia rankomis. Ramu šalia jų.

Viskas sekėsi taip gerai, kad net sunku patikėti.

 

●

 

– Jėzaus galvą nori padaryti? Kokio dydžio? Aha. Kokio akmens? Šviesaus? Aha. Kaip tik toks akmuo guli patvory. Imk. Ko dar? Juodo akmens pečiams? Kokio dydžio? Aha. Kaip tik toks akmuo guli kitam patvory. Saltoniškių kapinėse. Atvešiu.

Tokie buvo Kristupo atsakymai į mano pageidavimus. Kryžiaus man reikėjo, kad turėčiau ant ko savo Kristų prikalti. Juodo nuskelto akmens norėjau. Kaip tik tokį turiu, pasakė man skulptorius Kęstutis Musteikis. Imk. Skulptorius Gintaras Mikolaitis rūpinosi manim kaip savo sūnum. Vargu ar būčiau iškalęs savo Kristų be jo pagalbos. Toliau. Pjedestalo reikia. Kokio dydžio? 115 × 95 × 40. Jeigu tektų pirkti, toks akmuo kainuotų 500 eurų. Kaip tik tokį akmenį turiu, pasakė man skulptorius Juozas Genevičius. Krūmuose guli. Pasiimk. Kiek aš tau skolingas? Nieko neskolingas. Atsiknisk. Česlavas Kovaliūnas apipjovė akmenį, Kristupas padarė pjedestalą. Viskas. Beliko skulptūrą pastatyti. Susitikau su Julium bažnyčios šventoriuje vietai parinkti. Bažnyčios prieangyje buvo tuščia niša. Ten ir nutarėm skulptūrą pastatyti. Pjedestalas svėrė vieną toną. Kaipgi jūs jį nuleisite laiptais ir įkišite į nišą, turėdami tik varganą trikojį, kurio nei ant laiptų pastatysi, nei nišoje, stebėjosi žmonės. Jie netikėjo, kad be ypatingų priemonių tai įmanoma. Aš tai tikėjau. Nes žinojau, kad Kristupas bet ką bet kur įkiš. Su tuo trikoju ir keliom lentom jis Stounhendžą per savaitę sudėliotų. Vienas. Tik su sąlyga, kad niekas jam nepatarinėtų ir nepadėtų, jeigu jis to neprašo. Aš tą gerai žinojau, todėl buvau puikus padėjėjas be iniciatyvos ir darbas vyko ir įvyko sklandžiai. Atsiskleidė mano užslėptas patarnautojo talentas.

Prieš statant skulptūrą, Kristupui neramu buvo, kad geležinis trikojis nesuniokotų prieangio grindų, išklotų brangiomis akmeninėmis plokštėmis. Prie pat tos vietos, kurioje jis nerimavo, šalia šiukšlių konteinerio gulėjo išmesta raudona kiliminė danga, puikiai tinkanti grindims užkloti ir apsaugoti. Ir ją Dievas parūpino. Visa ši nenutrūkstanti sėkmių grandinė verčia tikėti, kad jeigu Dievui patinka tai, ką žmogus daro, Dievas žmogui ir padeda.

Netiki žmonės, kad Jėzų kaliau nežinodamas, kur jis stovės. Skulptūra taip gerai tilpo į nišą, kad ši atrodė specialiai skulptūrai padaryta. Bažnyčia mano Jėzų priėmė.