Ir tu, Betliejau

Kažkada esu sau svarstęs, kad mūsų martirologijoje nežinia kodėl daugiau kalėdinių motyvų negu ko nors iš Didžiojo penktadienio ir Velykų. Mečislovas Jurevičius, nelegalių religinių eisenų organizatorius tarybiniais metais, dėl to suimtas ir pasodintas į Lukiškes, per Kalėdas iš ten rašė, kad kalėjimo kameros lemputė, dieną naktį negęstanti, jam dabar spindi tarsi Betliejaus žvaigždė. Jis buvo paprastas žmogus, Šiaulių darbininkas, ne koks kunigas ar literatūros mokytojas, ir tas Betliejus jam buvo ten tikras, su visu savo turiniu, tikresnis nei kur kitur. Dar garsiau Kalėdų aidas nešasi per visus geležinkelius, kuriais tremtiniai dardėjo į Sibirą. Gyvuliniai vagonai, neobliuotų lentų grindys (visiškai tas pats bestial floor, pasak Yeatso, abiem prasmėm), šiaudai ant grindų, tvarto kvapas. Penkiakampė raudona žvaigždė. Erodo šešėlis. Buvo vežamos ir nėščios moterys, pakeliui gimdavo kūdikiai, su Juozapu ar be Juozapo šalia. Aplinkui daug piemenėlių, tylomis sužiurusių į vaikelį. Gal radome ženklą? Gal viltis? Motina dedasi viską į širdį. Kas nors, panašus į Jurevičių, galėjo vietoj angelų užniūniuoti Sveikas, Jėzau gimusis. Dalis žydų antai nuo seno tikėjo, kad gelbėtojas turįs gimti ten, kur viešpatauja mirtis. Niurnbergo procese figūravo istorija apie geto bėglių kūdikį, gimusį kažin kurių Vilniaus kapinių koplyčioje, ir kaip ten kalbėta, jog atėjęs mesijas. Neišgyveno tas Vilniaus mesijas nei jo motina, bet ką gali žinoti dėl paties gelbėjimo, kiek ir kur jo pasiliekama.

Du kūdikiai, aną dieną savo tėvo paskandinti šulinyje, – tai dar vienos mūsų Kalėdos. Katalikiškai tautai laukiant Trijų karalių ir tebegiedant posmus įsikūnijusiam Dievui, irgi kūdikėliui. Evangelijoje yra slogus pasakojimas apie karaliaus Erodo įsakymu išžudytus Betliejaus apylinkių berniukus. Niekaip nesuprasdavau, kam romantiškam gimimo paveikslui reikalingas tas kruvinas epizodas. Priminti apie Erodo žiaurumus? Pasidžiaugti šventosios šeimos laime, kad jai pavyko pasislėpti Egipte ir išsaugoti savo naujagimį? Gal taip pranašaujamas paties Jėzaus likimas? Nužudyti Betliejaus berniukai garbinami liturgijoje kaip pirmieji krikščionių kankiniai. Kalėdas lydintis nekaltas kraujas ir ašaros nepaaiškinami, bet tai tampa dingstimi atsiversti, pereiti iš Erodo pusės į Jėzaus ir jo garbintojų pusę.

Tragiškai keičiasi lietuviškas peizažas. Kai vėl koks poetas eiliuos apie gimtojo sodžiaus šulinį ir girgždančią svirtį, jau neatskiriami bus ir tuodu vaikeliai, sumesti į ledinį vandenį. Ir niekaip neišeis pridurti, jog gera čia gyventi ir mirti. Abu tie gerumai, kad ir ką manytum, – dvasinė kategorija. Seniai viskas įrodyta, jeigu ką. Ir kad tokie šuliniai, kaip ir visa kita juodoji lietuviška statistika, nėra tik šiaip sau laikinos bėdos, kurios išgaruos, padidinus valdininkų armiją ir jų algas. Šiandien dienai, – meta magišką, iš rusų kalbos išsiverstą formulę valdininkai ir politikai. Žinok, kad toliau bus melas ir akių dūmimas. Nusispjautum, ir tiek. Bet šiandien dienai vis labiau daromės Erodo dvaru. Viešųjų ryšių ir rinkodaros gudrybių pramoko ir Bažnyčia, kuriai Viešpaties kitados buvo liepta imti kryžių. Sekuliarizmas, tikėjimo krizė, dvasinių pašaukimų badas, bet pinigų pragyventi užteks. Kuo daugiau festivalių ir religinės terapijos. Skatinti vartojimą. O šalia matai popiežiaus Pranciškaus veidą, suėmusį visą pasaulio sielvartą.

Ne seselės Faustinos regėjimuose apreikštam Jėzaus atvaizdui turbūt bus lemta tapti mums jubiliejinių Gailestingumo metų ikona. Du nekaltieji vaikeliai, kuriuos Kalėdų laiku prarijo juoda šulinio gelmė. Gal abu nepaliesti krikšto vandens, bet pažymėti kraujo krikštu, panardinti Kristaus mirtyje ir šitaip suaugę su jo Prisikėlimu. Jei nori – Betliejaus istorijos tęsinys, slaptingas jos atsikartojimas. Skurdžių kaip prakartėlė namų vaikai, kuriems šiandien dienai jau iš anksto daug kur Lietuvoje nebuvo vietos. Iš Jėzaus gimimo paveikslo, rodos, galėtų būti ir tas šienas, kuris, pasak pranešimų, paslėpęs ir išgelbėjęs nuo mirties kitus du vaikus.

Keliaujant po Balkanų šalis, nustebina pagarba šuliniams. Pagal krikščionių ortodoksų tradiciją, jie aptveriami, gražinami drožiniais, virš jų keliamas kupolas ir kryžius. Atrodo lyg koplytėlės. Suprantama – vanduo juk kiekvienų namų gyvybės šaltinis. Saviečių kaime vanduo buvo baisus ir žudantis kaip per tvaną. Bet koplytėlė atsirado. Čia atmatuoti 25 metai nuo to sausio, per kurį išėjome gyventi laisvėje. Tai pačiai laisvei ir tam pačiam gyvenimui dabar bus tiek pridėta tikrumo, gerumo, nejubiliejinio gailestingumo, kiek sugebėsime nesiginti, jog visi mes – iš Saviečių. Kaip ir iš Betliejaus.