Eglės ir Birutės pojūčių kambariai
Eglės Lekevičiūtės nuotrauka
Gruodžio mėnesį Šv. Jono gatvės galerijoje veikusi Eglės Lekevičiūtės ir Birutės Bikelytės paroda „neLIESTI“ tyrinėjo trapią erdvę žmoguje ir neįprastus fizinius pojūčius.
Visa šių menininkių paroda eksponuota rūsyje. Galerijos erdvė labai taikliai panaudota, kiekvienam objektui atrastas savas kambarys. Kai kurie (plytų bokštai) gimė būtent inspiruoti pačios erdvės. Kitos idėjos puikiai pritaikytos seniems galerijos rūsiams.
Lipdamas siaurais laipteliais žemyn į rūsį, kone į požemio gimdą, patekdavai į savo vidinę erdvę, kur aplinkiniai nebe tokie svarbūs. Viskas koncentruota į kiekvieno individualius pojūčius. Į juos susikoncentravau ir aš.
Pirmas kambarys. Įvairūs stiklainiai, surinkti iš menininkių pažįstamų ir tapę krištolo karalystės grindimis. Vaikščiodama per lūžtantį ledą, jaučiau nepaprastą trapumo jėgą. Įpratusi greitai bėgti dienos metu, skubėti ir nejausti, kokiais sunkiais žingsniais žengiu per pasaulį, čia turėjau sulėtėti. Laimės nepavysiu, kaip tik priešingai. Lėtai žengdama trapiu stiklo grindiniu mačiau šviesos žaismą. Vaikščiojau pirmyn atgal, ryžtingai ir atsargiai ir pagavau save, kad užsižaidžiau. Mintis iš trapaus stiklo padaryti grindis negailestingai užmynė žieminiu batu ant baimės ir stereotipo faktorių. Stebėjau, kaip kiekvienas žmogus skirtingai reaguoja į tokias grindis ir kiek daug tai gali pasakyti apie jį / ją. Taip ir esi pagaunamas menininkių – liesti ar neliesti, įsitraukti ar stebėti iš tolo, pasirenka pats dalyvis. Teisingo atsakymo nėra.
Antras kambarys. Ėjau toliau, drąsiai žengiau į tamsų kambarį, kuriame blanki šviesa, atsklindanti iš kitų ekspozicijos erdvių, neapšvietė nieko išskirtinio. Ėjau nedrąsiai gilyn, kol užmyniau ant spalvotų kvadratų. Kiekviena plytelė, ant kurios žengiau, – elektros jungiklis. Lipant ant kiekvieno iš jų užsidegdavo vis kita kambaryje esanti lemputė. Dideli klavišai, kurie skatina šokti. Daugybė lempučių, išvedžiotų po kambarį neaiškia kaip ir patys parodos lankytojų žingsniai tvarka, švietė iš įvairių rūsio kampų. Atsitiktiniai parodos lankytojai vaikščiojo po šviesų klavišus ir visi nejučiomis kūrė nepakartojamą šviesų muziką.
Trečias kambarys. Dar viena muzika, kuri mane įtraukė, – tai dviračio rato sukimas. Čia prisiminiau J. Cage’o idėją, kad viskas yra muzika. Tiesiog tonacijos, kuriomis važiuoja mašinos gatvėse ar ošia pušynai, mums neatpažįstamos, neįvardintos ir kartais neįvertintos.
Ketvirtas kambarys. Plytų bokštai, pasak E. Lekevičiūtės, gimė galerijos erdvėje. Pati raudonų plytų aplinka provokavo galvoti apie medžiagiškumą. Netikėtas paradoksas, kad nestabilūs plytų bokštai, kai susispaudžia, tampa stabilūs. Rūsio arkos, saugančios savo linkiais parodas lankančius žmones, stūkso čia jau daugybę metų.
Penktas kambarys pralinksmino keturmetį vaiką manyje. Jis viduj šnabždėjo, kad juk neįmanoma pagauti šviesos, jos įrėminti, kaip neįmanoma apkabinti vėjo ar į delną įsidėti saulės zuikučio. Rankovės, su kuriomis galėjai žaisti, surasti kryptį, kurioje šviesa skaidriausiai šviečia, įlįsti į rankovę ir ištirpti šviesoje.
Šeštas mažas baltas kambarys, kuriame galėjai užsidaryti, palaukęs eilėje. Fantasmagorinis žaidimas, kai turi stumdyti kaladėles, kad pereitum iš vieno kampo į kitą. Galimybė yra, tačiau man pavyko tik save įstumti į neišeinamą kampą kilnojant japoniškas konstrukcijas.
Septintas kambarys. Liesti ar neliesti, lipti senais sovietiniais baldais vien tam, kad pamatytum savo nugarą, ar nelipti? Skulptūriška ekspozicija padaryta tarsi laiptai iš senų baldų. Vienas vaikinas užlipęs sakė, kad mato tik savo šikną. Sakiau, kad čia yra daug poezijos. Ar kada nors nesvajojote pamatyti save iš kito kampo? Kaip atrodai pats sau iš nugaros? Ar tai suteikia saugumo?
Paroda siekė paveikti per jausmus, patyrimą, nenulemtą interpretacijų ir meno išmanymo. Tyrinėjimo malonumas atsiskleidė kiekvienam vis kitaip. Kodėl ir kiek žmonės sau leido? Ar nuėjo iki ekspozicijos galo, kai nėra daug nuorodų? Autorės sukūrė tokią parodą, kurioje žmogus galėjo tyrinėti, ieškoti ir, jeigu išdrįso, atrasti šviesos kambarį. Pavadinimas tyčia klaidinantis. Kiekvienas jame galėjo įžvelgti tai, ką pats viduje žino. Pasak A. Andriuškevičiaus, norint pažinti šiuolaikinį meną reikia išmanymo, mokėjimo skaityti šią sudėtingą kalbą. Tad ši paroda man, kaip meno diletantei, leido pasivaikščioti po pojūčių pasaulį.
