Blaivumas ir intoksikacija religijoje
Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos [apaštalus] kalbant. [...] Visi be galo stebėjosi ir nieko nesuprasdami klausinėjo: „Ką tai reiškia?“ O kiti šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno.“
Apd 2, 5–13
Kiekvienas žmogus gyvena remdamasis daugybe prielaidų, kurių nepastebi. Paversti šias nepastebimas prielaidas problema ir padėti jas įsisąmoninti – filosofijos užduotis. Viena iš tokių Vakarų kultūros prielaidų, kurios dažniausiai nereflektuojame, yra blaivios sąmonės būklės episteminis privilegijavimas, t. y. įsitikinimas, kad tikrovė blaiviam asmeniui atsiveria labiau nei neblaiviam.
Blaivumą turiu omenyje siaurąja prasme – kaip abstinenciją nuo psichoaktyvių medžiagų. Platesne prasme į šią kategoriją galima įtraukti ir nevartojant medžiagų pakitusios sąmonės būklės patyrimus.
Jei, sakykime, prisigėręs degtinės arba pavartojęs narkotinių grybų žmogus pamato tam tikrą neįprastą būtybę (monstrą, angelą, demoną, fėją), tai neabejotinai daugelis manys, kad jis regėjo iliuziją. Descartes’as nerimavo, ar nesapnuoja, ar vynas, kurį išgėrė prieš meditaciją, neužgožė jo galios pažinti tikrovę. Tačiau senovėje psichoaktyvios medžiagos buvo vartojamos kaip tik tam, kad tikrovė atsivertų, kad ji būtų pažinta.
Psichoaktyvių medžiagų vartojimas religijoje
Psichoaktyvios medžiagos veikia žmogaus neurochemiją, todėl keičiasi jo nuotaika, mąstymas, percepcija. Pagal poveikį visas psichoaktyvias medžiagas galima suskirstyti į depresantus, haliucinogenus, opiatus ir stimuliantus. Depresantai (pvz., alkoholis) lėtina smegenų veiklą, todėl padeda sumažinti nerimą, stresą ir kt. Haliucinogenai (LSD, ekstazis, marihuana, psilocibino turintys grybai) keičia pasaulio suvokimą ir jausmus, asmuo gali matyti neįprastus reginius, girdėti neįprastus dalykus ir kt. Opiatai (opijus, heroinas) mažina skausmą ir sukelia malonumo potyrį. Stimuliantai didina budrumą ir susikaupimą (kokainas, amfetaminas, ekstazis, nikotinas, kofeinas). Visų rūšių psichoaktyvias medžiagas galima rasti įvairiose religinėse praktikose.
Senovės indų religiniuose tekstuose vedose ir šių tekstų atitikmenyje Irano arijų Avestoje minimas itin svarbus ritualinis gėrimas, pats laikytas dievybe: indai jį vadino soma, iraniečiai – haoma. Graikų religijoje aptinkamas galbūt iš tos pačios tradicijos kilęs ritualinis gėrimas kikeonas. Visų trijų gėrimų tiksli sudėtis nėra žinoma, iškeltos įvairios hipotezės, tačiau įtariama, kad jie buvo smarkiai intoksikuojantys (apie kikeoną sakoma, kad jo sudėtyje galėjo būti netgi LSD, išgauto iš pelėsių).
Svaigieji gėrimai naudojami ir šiandienos religijose. Šivaizmo išpažinėjai per savo apeigas geria bhangą, iš kanapių paruoštą svaigųjį gėrimą, šintoizmo apsivalymo ritualuose naudojama sakė. Pasak etnologo Marino Trenko, ir Šiaurės Amerikos indėnai europiečių alkoholinius gėrimus įtraukė į savo religinius ritualus (iki tol jie svaiginosi kitomis medžiagomis).
Kiti intoksikacijos religinių apeigų metu būdai – kanapių (rastafarianizmas, hinduizmas), opijaus (hinduizmas) ar varlių išskyrų (Pietų Amerikos indėnų religija) rūkymas, narkotinių lapų kramtymas (hinduizmas) ir kt. Senovės Graikijos Delfų orakulo pitija pranašaudavo įkvėpusi požeminio šaltinio skleidžiamų garų (etileno arba metano), taip pat galbūt vartojo oleandrų lapus. Šamanai savo apeigose naudoja psichoaktyvius grybus, kaktusus, musmires ir daugybę kitų augalų. Pasaulio religijose intoksikacijos būdų įvairovė neaprėpiama.
Medžiagų vartojimo logika
Nederėtų pamiršti, kad ir tam tikros religinės praktikos gali veikti sąmonę panašiai kaip psichoaktyvios medžiagos. Heroino cheminė struktūra yra panaši į endorfino, neuromediatoriaus, kurį gamina mūsų organizmas ir kuris skatina malonumo jausmą. Ne viena studija parašyta apie tai, kaip endorfinų išskyrimas stimuliuojamas sekmininkų ritualų metu ir tada apima „apgirtusios“ sąmonės būsena, analogiška intoksikuotų asmenų sąmonės būsenai. Be to, toks endorfinų stimuliavimas sukelia pripratimą.
Atlikdami neurobiologinius ir neurocheminius tyrimus mokslininkai lygina tam tikras psichologinių technikų ir psichoaktyvių medžiagų sukeliamas sąmonės būsenas. Neurologo Jameso Austino nuomone, toks paralelizmas, žinoma, turi ribas, nes yra religinių praktikų, kurioms reikia dalyvio blaivumo, visų intoksikacinių medžiagų atsisakymo. Tačiau svarbiausias yra pats principas, kurį atskleidžia ši analogija, – daroma prielaida, kad pažinti tikrovę norintis asmuo turi tam tikru būdu pasikeisti, o keičiantis jam keičiasi jo tikrovės suvokimas. Vieni tam pasitelkia pasninką, seksualinį susilaikymą, abstinenciją, kiti priešingai – tam tikras psichoaktyvias medžiagas.
Dekartiškoji „normali sąmonė“, pasak kognityvinių procesų tyrinėtojo George’o Lakoffo, yra konstruktas. Pirma, dekartiškoji sąmonė pretenduoja žinoti visas savo mintis, visus motyvus, tobulai pažinti save, kai iš tiesų labai didelę reikšmę žmogaus pasirinkimams ir pačiam mąstymui turi nesąmoningi, nesuvokiami motyvai (psichoanalitikų „pasąmonė“). Antra, dekartiškoji sąmonė nieko nemąsto, ji tik mąsto („mąstau, vadinasi, esu“ – dekartiškoji sąmonė neturi mąstymo objekto), o tai jau neįprasta, neordinari sąmonės forma. Paprastai žmogui nepasiekiama sąmonės „ramybės būklė“, kurios apimtas jis yra visiškai sąmoningas; priešingai, jis yra veikiamas daugybės nesąmoningų impulsų, o meditacijų ir psichoaktyvių medžiagų vartojimo tikslas – paveikti šių nesąmoningų impulsų srautą.
Abstinentizmo atsiradimas
Kartais nesusimąstome, kad ir vienas pagrindinių krikščionybės įvykių – tai vyno (alkoholio) gėrimas. Tiesa, katalikybėje ir protestantizme vyno vartojimas labai apribotas ir simboliškas (kai kuriose protestantizmo šakose vynas nebevartojamas). Stačiatikybėje vyno vartojimas yra reikšmingesnis, nes priėmęs Komuniją abiem pavidalais (duona ir vynu) pasaulietis gali gauti papildomai vyno ir duonos (rus. zapivka), taip pat vyno duodama ilgųjų vigilijų metu (gr. artoklassia). Dvasininkui altoriuje kartais tenka išgerti nemažą vyno kiekį, todėl per apeigas įmanoma nedidelė visų susirinkusiųjų intoksikacija. Derėtų skirti tokį vyno vartojimą, kai apsvaigimas nėra tikslas, nuo enteogeninio vartojimo (gr. entheos genesthai – sukurti dievą viduje), t. y. kai apsvaigimas suvokiamas kaip tiesioginis būdas pasiekti dieviškąją tikrovę (medžiaga, kuri tam vartojama, vadinama enteogenu).
Alkoholio religinis vartojimas pažįstamas ir žydų kultūrai. Per Purimo šventę Talmudas nurodo gerti tiek, kad žmogus nebeskirtų frazių „prakeiktas Hamanas“ ir „palaimintas Mordechajus“. Kabalistai šią būseną laiko Atzilut pasaulio, priešybių vienybės lygmens, pasiekimu. Itin paplitęs alkoholinių gėrimų (taip pat ir degtinės) vartojimas chasidų praktikoje.
Abstinentizmas, požiūris, kad alkoholio (ir bet kokių kitų psichoaktyvių medžiagų) dera visados vengti, susiformavo reformacijos ir Apšvietos laikais. Nors ir Biblija skatina: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8), tačiau pirmasis Kristaus stebuklas buvo vyno padauginimas per vestuves Kanoje, vynas vartojamas krikščionių apeigose ir Pietų bei Rytų valstybėse leidžiama jį vartoti per pasninkus (Vakarų Europoje anksčiau per pasninkus vietoj vyno buvo leidžiama gerti alų). Pirmieji reformatoriai, netgi anabaptistai, taip pat laikėsi požiūrio, kad alkoholį dera vartoti saikingai, o ne jo visai atsisakyti.
Psichonautika
Eksperimentuoti su sąmonės blaivumu religinio pliuralizmo visuomenėje pradėjo ir sekuliarizuoti žmonės. Terminą „psichonautika“ (gr. „sielos keliautojas“, „sielos jūrininkas“) pirmą kartą pavartojo vokiečių rašytojas Ernstas Jüngeris laiške Arthurui Heffteriui, eksperimentavusiam su įvairiomis psichoaktyviomis medžiagomis ir aprašiusiam savo patirtis knygoje „Eksperimentinės farmakologijos vadovėlis“. Psichonautai bando geriau pažinti savo sąmonę pasitelkdami įvairias medžiagas ir metodus (taigi, net iš religijų perimtos praktikos psichonautų yra perkonstruojamos į „techniką“, kas būdinga sekuliarizuotai, „techninei“ sąmonei).
Be įvairių modernių narkotinių medžiagų, psichonautai yra aprašę bandymus su tradicinių religijų haliucinogenais ir enteogenais, asketines patirtis, meditacijas. Tradicinių religijų meditacijos ir maldos metodikoms atkartoti pasitelkiama ir šiuolaikinė technika – „Zen kabinos“, sukeliančios sensorinę deprivaciją, „Dievo šalmai“, turintys elektromagnetinėmis bangomis atkurti tikinčiųjų meldžiantis patiriamus jausmus. Dėl priemonių vis platesnio pasiekiamumo psichonautikos judėjimas virto paprasčiausia naujų pojūčių besivaikančia subkultūra.
Religijotyrininkas Aleksandras Dvorkinas su XX a. atsivėrusiomis psichonautikos galimybėmis sieja naujųjų religinių judėjimų suklestėjimą. Pasak jo, 7-ojo dešimtmečio hipių kultūra, kurioje buvo paplitusios psichoaktyvios medžiagos, buvo puiki dirva Rytų religijų atstovų misijai, nes šie siūlė būdus, kaip pakitusios sąmonės būsenas pasiekti be narkotinių medžiagų. Rytų guru patrauklumą taip pat didino Holivudo sukurtas Tolimųjų Rytų įvaizdis.
Krikščionybė postmodernioje kultūroje
Šiuolaikinėje religinio pliuralizmo visuomenėje krikščionybė neišvengiamai susiduria su daugybe skirtingų požiūrių į blaivumą: nuo britų ir amerikiečių protestantų pradėtų blaivybės sąjūdžių (angl. teetotalism) iki narkotinių medžiagų vartojimo rytietiškose ir šamaniškose religijose. Formuojasi ir skirtingi krikščioniškos kilmės judėjimai, garsėjantys neįprastomis praktikomis.
1994 m. Toronte sekmininkų pamaldų metu susirinkusiuosius apėmė ekstazė, besireiškianti kaip emocijų antplūdis, alpimas, juokas, drebėjimas, verkimas ir kt. Po šio įvykio, britų spaudoje pavadinto „Toronto palaiminimu“, prasidėjo vadinamasis „neocharizminis“ judėjimas, pabrėžiantis „apgirtimą Dvasioje“ (nes paveiktieji primena girtus arba nuo narkotikų apsvaigusius žmones). Prie judėjimo prisideda netgi narkomanai, atsisakantys priklausomybės ir teigiantys, kad patiriami jausmai yra gerokai intensyvesni ir užgožia bet ką, ką leido patirti narkotikai.
Tradicinių krikščioniškųjų konfesijų reakcija į naujas religingumo formas labai įvairi. Kai kurie autoriai ir kai kurios Bažnyčios dalyje (arba visose) charizminių judėjimų praktikų įžvelgia piktosios dvasios veikimą, kitos jas integruoja į savo gyvenimą. Skiriasi ir skirtingų konfesijų atsakas į moderniųjų psichoaktyvių medžiagų vartojimą.
Įdomus šių skirtumų pavyzdys – Ortodoksų Bažnyčios, kurios nors ir sudaro vieną Bažnyčią, skirtinguose regionuose turi labai skirtingą požiūrį į psichoaktyvias medžiagas. Graikijoje rūkymas ar vyno gėrimas yra traktuojami lygiai taip pat natūraliai kaip ir kasdienio maisto valgymas (rūkyti ir kasdien gerti vyną įprasta ir kunigams bei vienuoliams), o Rusijoje rūkymas dažniausiai traktuojamas kaip visiškai su krikščionišku tikėjimu nesuderinama blogybė, vynas – šventinis gėrimas. Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje kaip atsakas į alkoholizmo sukeltas socialines problemas plinta protestantiškos kilmės blaivybės sąjūdžiai (nors ir rusų ortodoksų kultūroje alkoholis anksčiau nebuvo taip smerkiamas), kurių idėjos nekritiškai traktuojamos kaip kylančios iš krikščionybės esmės.
Augantys psichoaktyvių medžiagų ir psichoaktyvių praktikų tyrimai verčia kelti klausimą apie sąvokos „narkotikas“ reikšmę ir apie su šia kategorija susijusių medžiagų santykį su religijomis. Ar visos psichoaktyvios medžiagos turėtų būti draudžiamos krikščionims? Tačiau ar kofeinas, randamas arbatoje ir kavoje, cigarečių nikotinas, eucharistinio vyno alkoholis, marihuana, kokainas, heroinas – viskas priklauso tai pačiai grupei? Ką daryti su kultūromis, kuriose marihuanos ar kokainmedžių lapų (turinčių kokaino) vartojimas yra įprastesnis nei alkoholio? Koks skirtumas tarp būsenos, pasiektos tam tikrais meditaciniais ar kitokiais veiksmais, ir būsenos, pasiektos naudojant psichoaktyvią medžiagą? Vystantis mokslui ir susiduriant su naujomis kultūromis ir religijomis, atsirado ištisos sąmonės veikimo (keitimo) teologijos poreikis.
