Pakliuvo netyčia

Praėjusių metų pabaigoje „Nemune“ išspausdinta paskutinė „Etažerė“, po kuria parašyta mano pavardė. Kurį laiką bus keista nešiotis lengvesnę rankinę: apie save neprimins visur skaitomos knygos svoris.

Trejus metus skaityti naujausią lietuvių literatūrą ir rašyti apie tai kas dvi savaites ne visada buvo paprasta. Su trumpomis pertraukomis – 61 kartą apie 123 knygas. Ne vien todėl, kad jos sveria. Komplikuoja ir kiti dalykai – sumenkusi intriga (akivaizdžios poezijos tendencijos, epigonystė) ir netikėtesnių idėjų stygius. Metų pabaigoje kaip niekad fiziškai pajunti, kad dešimtys gražiai išleistų, bet ne itin trokštamų turėti leidinių kambaryje užima erdvę ir beveik sukuria barikadą, kuri liudija, kaip gerai jiems, taip plačiai išsidėsčiusiems, sekėsi saugoti tave nuo laisvalaikio. Tad tenka knygas atiduoti Kauno viešajai bibliotekai. Dalį našlaitėlių – skilties „Dovanoju“ entuziastams, kitas, vertas didesnės auditorijos, – abonementui ar „Knygų Kalėdoms“. („Visos puikios būklės ir šių metų! Gal norite būti vieša dovanotoja?“ – pernai vos neapsiverkė darbuotoja, užsiminusi apie naujų leidinių stygių.)

Dirbdama kritike anksčiau ar vėliau supranti, kad ir tave skaito. Egzistuoja tokia nuogirdų skalė: nuo „skaičiau“ iki „man ne-ty-čia pakliuvo būtent tas numeris“ (lyg kultūrinė spauda arba tekstai apie literatūrą būtų skaitomi atsitiktinai). Vienus tekstai veikė kaip aspirinas, kitiems, rodos, kėlė migreną. O apžvalgininkę? Skatino ne honoraras (ypač turint galvoje jo dydį kultūrinėje spaudoje), bet atsiliepimai žmonių, kurių nuomonė rūpi (ačiū už paskatas būti reiklesnei). Ypač smagu būdavo sutikti nepažįstamųjų, sakančių, kad „Etažerę“ visada perskaito pirmą. Dar įstrigo tokia užsienyje gyvenančios autorės frazė: „Tu tokių keistų knygų prisiskaitai!“

Iki šiol daugelis iš apžvelgtųjų man neatrodo vienareikšmiai, pagal išankstinius lūkesčius nurašomi atvejai. Juk taip nesunku iš anksto „žinoti“, kaip rašytojo kūryboje viskas yra, ir pasmerkti, nedavus jam šanso parodyti, kas jam šįkart rūpi ir kaip jis tuos rūpesčius tekste sprendžia. Tačiau ilgą laiką sekant, kas išleidžiama, apima bejėgystė, nes tiek žinomesni, tiek nepažinti autoriai vienodai pajėgūs (ne)pasiūlyti įdomių dalykų. Tad turi teisę atsirinkti. Noriai renkiesi – iš pradžių apžvelgdavusi išsyk tris knygas, vėliau apsiribojusi viena arba dviem.

Turi susitaikyti – daug rašytojų kritiką tikrai laiko užvadėliu. Tarytum jo paskirtis ir vienintelis būsimo teksto tikslas būtų parodyti, kad autorius genialus ir jo žodžiai išliks nemarūs. Kai taip nenutinka, tampa gana įprasta išgirsti „mano draugo draugę / pusbrolį įžeidei“, nes yra linkstama tikėti, kad tu jauna(!) „baltoji raštininkė“(!) ir gali dar pasitaisyti dėl nedoro žodžių junginio. Viešoje erdvėje būtinai viltingai pasirodys Ranka, kišanti knygą, Balsas, reikalaujantis teisių, – nejau tau sunku? Arba, užuot kalbėjęsi, žmonės staiga nuščius, nes „tarp mūsų sėdi kritikų, tik pirštais nerodysim“. Jiems senokai esi ne klausytoja, o beveik politikė – visą parą tarnystėje dėlioti ir dėliotis naudingumo varneles. O kas daugiau pasakys apie literatūrines ambicijas? Nuolat žinosi, kad „apie visus rašai teisingai, išskyrus apie mane“, bet bus ir tų, nuoširdžiai sakančių, kad jų kūrybą supranti. Tačiau „rašyti teisingai“ ar įtikti, atspėti kito kūrybines užmačias nebuvo mano tikslas.

Prieš kelerius metus kultūrinėje spaudoje vyravo išskydęs literatūrinės apžvalgos diskursas, kuriuo kalbėta apie save, autoriaus simpatiškumą, jo knygos anotaciją ir šiek tiek apie tekstą. Rašant norėjosi situacijai prieštarauti, daugiausia dėmesio skirti būtent paskutiniam punktui. Kiek tai pavyko, kiek ne, bet minėto painaus diskurso dar esama – į kultūrinę spaudą prasprūsta pirmosios studentų ar praktikantų recenzijos, parašytos iš meilės, kuri nepatyrė distancijos: analizuojamiems autoriams, o gal tiesiog taurinančiai literatūros paskirčiai, knygai kaip pasiekimui. Neramu, kad dėl to savaime norima rašytoją globoti, matyti jį vienintelį ir gal todėl teisų. Jei tekstas nesutaurino, nesunku tekste „diplomatiškai“ apsidrausti menamuoju vienatiniu skaitytoju, kuriam knyga tai jau tikrai patiks, – argi gali būti kitaip? Taip netyčia (ir pats to nejausdamas) kritikas įkliūva: pradeda tarnauti autoriui.

Visada žinojau esant tokį pavojų, o kai kurie (ir svetimi, ir savi) kritiniai tekstai reguliariai apie jį primena. Buvo metas, kai nubusdavau naktimis, tamsoje kažką užsirašinėdavau knygos priešlapiuose, nes prieš užmigdama skaičiuodavau ne gyvūnus, bet šokuojančias mintis apie abejones keliantį tekstą. Reikėjo sutilpti į spaudos lanką, o laiko vis trūko. Kad ir kaip būtų, iki šiol nesijaučiu nesąžininga (pirmiausia sau), nemanau, kad rašyti yra kančia, o lietuvių literatūra – neskaitytina.

Dabar miegu ramiai, jaučiuosi raštinga.