Onuškio Kūčios

Turtingu ritualu išsiskiria Kūčių vakarienė. Tai sietina su ūkio darbų ciklo pabaigos vaišėmis, minimomis XVI–XVIII a. etnografiniuose šaltiniuose. Kronikininkas Motiejus Strijkovskis rašė, kad Dievui Puškaičiui pagerbti skirtose šventėse kaimo gyventojai nakčiai palikdavo padengtą vaišių stalą ir mitologines būtybes barstukus kviesdavo valgyti, o ryte tikrindavo, kurio patiekalo daugiau suvalgyta, ir buvo įtikėję, kad jo netrūks ir ateityje. Kronikoje minimi ir ant stalo klojami šiaudai, mėsos ir duonos valgiai, maisto metimas po stalu. Kai kurios šių apeigų nuotrupos dar šmėkščiojo mūsų tėvų švęstų Kūčių vakarienės rituale. Tuo įsitikinau prieš keletą metų rinkdama etnografinę medžiagą Onuškio (Trakų r.) apylinkėse. Pateikiu autentiškus žmonių pasakojimų fragmentus, iš jų galima suvokti, kokie senųjų Kūčių papročiai buvo prasmingiausi. Pradėkime nuo valgių. Kaip žinome, kalbininkai ilgiausios metų nakties šventvakario vardą „Kūčios“ kildina iš ritualinio patiekalo – kūčios. Etnologai sako, kad kūčia buvo gaminama iš šutintų kviečių, miežių kruopų, žirnių, pupų su aguonų pienu ir medumi. Šį patiekalą žmonės ne tik patys valgė, bet ir juo vaišino mirusiųjų vėles.

Kūčios Onuškio apylinkėse jau niekas neprisimena, bet šutintos miežinės kruopos, valgomos su saldintu vandeniu ar aguonų pienu, kartais pavadinamos kūčia. „Iš miežių padaro kruopų: sutrina pieston, isijoja, išniekoja niekotėlėn. Tai tep, kap malūnan, geros kruopos gaunas, lukštai nuskapoja ir Kūciai grucė gaunas gera… Priverda iš ryto saldaus vandenio – miešimo ir valgo kruopas su tuo miešimu. Kici valgo su aguonapieniu… Nu, ir tadu bliūdas kruopų stovi an stalo, bliūdas kisielio ir to miešimo. Kap kas nori valgo, bet daugiausia ir miešimų semia su šaukštu – šaukštas grucės ar kisieliaus ir šaukštas miešimo burnon… Sako, kūcios an tos grucės kad privalgiau, tai privalgiau kūcios“ (Juzė Šidlauskienė, g. 1908 m. Grendavės k.). „Vaikam svarbiausia – kleckai. Primerkia kleckų didžiausią puodą ir kiek norim valgom… Buvo molinė terlūška, tai užplikina aguonas, išmirksta gerai, tai tada tėvelis su kirvio kotu suka, suka ir taip susitrina, kad būna baltas, baltas kaip pienas. Vandenį atšaldo, kleckus sumerkia, tai jie gerai išmirksta, skanu būdavo. Dabar man taip neskanu, todėl kad mes viską, ką norim, kasdien valgom. O anksčiau nieko nebuvo, advente tik saldė ir grybų rasaluko išvirdavo… Tai kai jau šventė, tai šventė! Atsimenu, kai ėjau į mokyklą Žilinuose, tai mokytojas buvo labai geras, mane labai mylėjo. Per Kūčias eidavom į pamokas, tai po pamokų jis mane atsivesdavo į savo namus ir vaišindavo šokoladiniu kisielium. Smetonos laikais galima buvo nusipirkt visokių skanumynų – kas turėjo pinigų. Mokytojai gyveno gerai… Grucę reikia virt ilgai, kad išvirtų labai skani – kūcia… Pirmiausia plotkelė, paskui valgo žuvį, silkę, dar kompotą – būdavo dvylika patiekalų. Bulvės, duona, burokėlių dar padarydavo… Atverda burokėlius, sutarkuoja, svogūnėlius aliejuj pakepina, sumaišo ir skanu. Pas mus grybingos vietos, tai per Kūčias grybus valgėm. Ir sūdytų padėdavo, ir džiovintų baravykų. Grybus džiovintus paverda, supjausto ir sėmenų aliejuj kepa“ (Ona Malinauskienė, g. 1926 m. Žilinų k.). Vyresnieji pateikėjai dažniausiai mini avižinį kisielių ir kleckučius / šližikus (kūčiukus), be kurių nebūtų tikrų Kūčių: „Kūčios – pasnykas. Metuose dzidziausi pasnykai: Kūcia, Pelenų dziena ir Didysis penktadienis. Pietų Kūcion nebūna tokių, kad visi susėstų draugi ir pavalgytų. Jei kas nekenca, tai kų nor iš pasnyko suvalgo. Mūs šeimon grikių primala ir pridaro grikinių kleckų, padaro ir aguonapienio, tai kas nori užvalgo. Iš ryto grikiniai kleckai, o vakaru kepa kviecinius kleckus. Mūs tėvai visai pietų nevalgo, mano vyro tėvas visų Kūcių išpasnykauna, net nepusryčiauna… Ir moterim nėra laiko pavalgyc. Viską dirba, cik neverpia. Labai švarinas; iššluoja, mazgoja, čeravoja viską iš pagrindų… Dar kai buvo mama, bobutė, tai iš ryto verda avižų kisielių. Ir dar juokias dainuodamos: „Užsimanė mano vyras avižų kisieliaus. / Oi, liuka ir dar liuka – avižų kisieliaus. / Ir apraugiau aš kisielių / An devynių nedėlių, / Oi, liuka ir vėl liuka – an devynių nedėlių…“ Avižas padžiauna, kapokliu apkapoja lukštus, tadu nusijoja, sumala, iš vakaro užmaišo, pastato šiltai an pripečkio ir dar anglių primėto, kad kartumų ištraukt. Lukštus karvei aduoda. An ryt tų pienų nusunkia ir tų sunkų verda. Paskui pastovi kur vėsiau, tai sustengsta kap šaltiena… Prikepa pečiun bulvių ir kas nori valgo tų kisielių su bulvėm. Palienka kisieliaus ir vakaru… Verda spanguolių kisielių. Vakaru prikepa kviecinių kleckų, grybų rasalo išverda – paraugytų burokų skystiman deda džiovytų grybų, pipirų, lapelių… Vakari kap atsisėda valgyc, tai pirmiausia šito rasalo užvalgo, tadu obuolį – išeina, kad nesiskirt šeima, – obuolys… Silkė, žuvis“ (Stasė Čeikauskienė, g. 1926 m. Panošiškių k.). „Ot, skanus ir būtinas avižinis kisielius. Jį virė cik Kūciai. Raudono kisieliaus pirma nedarė. Raudono iš uogų nigdi niekas nedarė. Tai jau paskui pradėjo daryc raudonų. Kap mano vyras pamatė raudonų kisielių, tai, sako, man labai pikta, negaliu an jo nei žiūrėc. O dabartės avižų kisieliaus nedaro. O seniau dvejos girnos buvo, tai cielų savaitį moteros viena pas kitų ajo susmalc avižų kisieliu, nebūt Kūcios be šito kisielio… Grikiniai kleckai. Pritrina aguonų, užpila virytu vandeniu, pamerkia kleckus ir tadu valgo. Aš tai nemyliu sumirkytų kleckų – tuom kartu insidedu… Kleckai grikiniai, bet jei iškepa kviecinių kleckų ir vaikas jų išsineša sodzun, tai kici vaikai žiūro kap in stebuklų – duok paragauc, duok paragauc… O kad kitas neturėjo kviecinių, tai ir grikiniai gerai…“ (Juzė Šidlauskienė). Akcentuojama dvylika patiekalų: „Kūčiom visokius pyragėlius kepam. Sukočiojam mielinį tešlų, su kokiu stiklini išspaudi ir dedi vidurin kų nor. Jei grybus, tai džiovytus grybus perverdi, sumali, pasmožini an aliejaus su svogūneliais ir in pyragėlį… Obuolio papjaustai, sumaišai su aguonom ir cukrum, tai pyragėliai su obuoliais, su raugintais kopūstais, su trintom aguonom… Pyragėlius kepu pečiun. Turi būt dvylika valgių, kad yra dvylika mėnesių. Kisielių verdu iš spanguolių ir dar avižinį. Vaikai sako – neskanu, bet aš sakau, kad būtinai reikia suvalgyt šito kisieliaus. Seniau buvo savo žirnių, tai būtinai virėm, kad jie buvo minkšti, bet nesuverda. Dabar iš pirktinių tai gaunas košė… Pupų šunta. Anksčiau kleckai buvo didesni nei dabar“ (Ona Vyšniauskienė, g. 1936 m. Graužininkėlių k.). Apeiginių valgių svarbą ant apeiginio stalo nusako ir vieta, kur gyvenama: „Pas mus ant Kūčių stalo būtinai turi būti žuvis, būtinai turi būt lydeka užtai, kad tėvelis gyveno prie ežero ir buvo ribokas. Ežere Kūčiai būtinai lydekų sugaudavo. Ir bobutė, atsimenu kaip šiandien, visą išvirusios lydekos galvą išskirsto ir sako: „Va, čia visa Jėzaus kančia.“ Yra ir kelikas, kur komuniją duoda, ir kryžius būna, replės ir kalavijas, kur Kristų pervėrė. Galvą išardo ir viską gražiai išdžiovindavo (galvos kaulus), ir sudėdavo ant stalo atskiroj lėkštutėj. Paskiau sutrupindavo. Jų bet kur neužmesdavo, bet atiduodavo vištytėm ar sudegindavo. Stovėjo šitie lydekos galvos kaulai ant Kūčių stalo garbingai. Ir per naktį šitie kaulai būtinai turėjo būti ant stalo – ateis dūšios. Ir kiekvieno valgio palikdavo ant stalo. Žuvies būdavo ir virtos, ir keptos. Man labai liko atmintyje ta lydekos galva. Jei išrinksit lydekos galvą, tai rasit visą Jėzaus kančią“ (Marytė Kaminskienė, g. 1939 m. Ramanavo k.).

„Grybingi mūs miškai, tai būtinai prisidžiovinam ant šypukų baravykų. Išverdam grybus, pakepinam ir darom „maišelius“, sakėm – „tarbukė“. Taip darom: išvolioji tešlų, grybukus susmulkini su peiluku, pakepini aliejuj, palukėn tešlinėn suvynioji ir aliejuj kepi. Blynelis – pala, o paskiau šaukštų grybų padėjai, apspaudei ir gaunas „tarbukė“. Galima stiklini išspaust ar tep kuo, ar peiliu išpjauni palukį… Stalų pridarai pilnų ir tada kepi aliejuj. Sriuba tai tik grybų rasalukas – indedi verdantin vandenin grybų, gali žiupsnelį ir kopūstų indėt, aliejaus inpili, svogūno indedi ir paverdi. Sriubų valgė kap kas nori. Kiti sako, su bulvėm, o mes Kūčion nieko iš bulvių nedarėm“ (Bronislava Petruškevičienė-Glebaitė, g. 1929 m. Juodklonio k.).

Tokie pagrindiniai šio krašto Kūčių vakaro valgiai. Paprasti, bet kad Kūčių vakarienė nepaprasta, patvirtina ir šis vyresniems žmonėms gerai žinomas tikėjimas: „Miškan kap nuveini, tai raikia acimyc, kokion savaitės dzienon kūcių valgiai – nesuciksi gyvatės“ (Bronius Strikauskas, g. 1932 m. Žuklijų k.). Rita Balkutė užrašė bene įdomiausią labai seną Kūčių stalo paprotį: „Tiktai padėti kiaulės koją ar uodegą Kūčion an stalo reikia, kad neišeit kiaulės iš namų, reiškia, kad kiaulės augtų“ (Marija Jarmalavičienė, g. 1930 m. Kęstučių k.).

Kūčioms kurdavo pirtį. Sugrįžusios iš pirties moterys baigdavo paskutinius darbus ir tuoj kviesdavo šeimyną prie stalo. Sėdama gerokai sutemus. Kai kurie pateikėjai prisimena, kad nesėsdavo anksčiau kaip devintą vakaro, kiti užsimena, kad užtekdavo sulaukti patekančios Vakarinės žvaigždės. Seniau Kūčią valgydavo prie to paties kasdienio stalo, tik padengto šienu ir užkloto balta linine staltiese: „…ciesia paklodį dešimtanycį, baltų, lininį.“ Paprastai visose šeimose sustojus aplink stalą pasimeldžiama, o valgymas pradedamas nuo kalėdaičio (plotkelės): „Nuo poterių pradedam Kūcių. Suklupdo visus, o jau po maldų imkit plotkų. Persižegnoji ir tėvas padalina. Jau ji kap suvalgyta, imkis rasalo, po rasalo silkė… An galo kleckai su aguonapieniu“ (Andrius Matusevičius, g. 1918 m. Panošiškių k.). „Plotkas iš bažnyčios gaudavom. Kadaise zakristijonas išnešiodavo – kiek asmenų, tiek plotkelių palieka. Kap susėdam, tai pirmiausia po plotkelį tėvelis visiem padalina, visi vienas kitam akyse pažiūrim, pasdžiaugiam, kad visi sulaukėm Kūčių, tadu ir duonos visi atsilaužia… Šieno atnešdavo – be šieno nebūtų Kūčių. Atnešdavo daug paties gražiausio šieno, tai staltiesi kaip užkloja, tai tas stalas kaip paduška“ (Bronislava Petruškevičienė-Glebaitė).

Įdomūs ir reti papročiai – „Kūčių šieno kitkutė“ ir „lopšelis“. Šis prisiminimas, atrodytų, nulemtas vien tik krikščioniškosios Jėzaus Kristaus gimimo legendos, bet šieno, dūšių ar kitų paslaptingai sugrįžtančių būtybių akcentavimas rodo stebuklingos nakties tikėjimų archajiškumą: „Mes buvom penki vaikai, tai prieš šventę kiekvienas sau pasisiūdavom terbeles kleckeliams susidėt. Kiekvienas savo ir terbeles nešiojomės, ir džiaugėmės, kad turim savo kleckų… Tėvelis Kūčiai surišdavo kitkutę iš šieno. Tą patį šieną susuka, tokią kaip virvę padaro ir suriša šienelį. Padeda kitką po stalu, o palaido šieno deda ant stalo. Tą kitką suriša panašiai, kaip būna rugių pėdas. Per vidurį suriša, o galai laisvi. Skaitos, kad gimė Dievulis ant šieno, gal naktavos ir dūšios [...]. Prisimenu, kaip tėvelis darydavo lovytę Jėzusėliui iš plotkelių. Paima plotkelę ir visus keturis plotkelės kampus sulenkia. Tada iškerpa iš plotkelės kryžių, deda į šitą lopšelį, pakabina virš stalo ant siūlo ir liepia vaikam pūst, kad tas lopšelis suptųsi. Šitą plotkelinį lopšelį vaikai pučia vienas nuo kito, tai labai smagu. Kalbėjo, kad ir Dievulis valgis kartu su mum Kūčią. Plotkelė – visiem po vieną, o lopšeliui perka lyčną“ (Jadvyga Senutienė, g. 1929 m. Ramašiškių k.).

Pateikėjai tvirtina, kad tai, ko nesuvalgydavo, palikdavo ant stalo iki pirmosios Kalėdų dienos ryto. Sako, kad kūčiavoja ir namų vėlės: „Sakydavo, kad reikia palikt ant stalo visų valgių ir plotkelės. Sako, ateis mirusių dūšios ir kūčiavos. Paleidžia dūšias. Ir dabar per naktį išlaikom plotkelės ir visų valgių. Jei yra mirusių, tai padedam lėkštutę, šakutę, peiliuką, tegu žino, kad laukiam… Valgius suvalgom atsikėlę, o plotkelės tai paliekam. Plotkelė gerai turėt namuose. Jei teliuojas karvė, duodam, ar jei žmogui pasidaro negerai, jei nori prieš mirtį ko nor švento, kad palengvėtų, tai duoda plotkelės suvalgyt ir šventinto vandenio atsigert“ (Marytė Kaminskienė). „Sakydavo, kad reikia viską palikt ant stalo, kad ateis dūšios ir jos norės. Iš manęs visi juokės, kai aš likdavau miegot prie stalo, man gal rūpėjo tos dūšios? Sako, žiūrėk, žiūrėk, kai ateis dūšios, tai bus tau… Aš sakau – nebijau tų dūšių. Būdavo, po langu atsigulu, tai mėnulis šviečia – gražu, šviesu, toli matau… Miegas neima, a čia stalas, valgiais nukrautas. Atsikeliu, pavalgau ir vėl atsigulu nesulaukus tų dūšių“ (Ona Malinauskienė). „Sako, per Kūčių dūšios sugrįžta, už dūšias ir meldės Kūčion. Mes kap Kūčių valgom, tai viskų, kas nesuvalgyta, lienka an stalo. Ir šaukštus palienkam. Šaukštus užvercia, užvercia… Bijo, kad nerast ryti apvirtusio. Sako, gal ateis dūšios? O kas matė? Būt gerai, kad kas macyt, kad kam pasrodzyt… Nor viena moteriškė man pasakojo, kad pareina… Ji vis pas mani ateina Kūcion, bet vienais metais, sako, šitų Kūcių valgysiu namie. Sako, pavalgiau, atsiguliau ir užmigau. Sapnuoju savo mirusį vyrų. Atejis atsistojo prie manį, ir aš matau, kad jis tokis menkas. Aš jo klausiu: ko tu tokis menkas? Gal tau valgyc maža? Atsakė – kap kadu duoda daugiau, kap kadu mažiau. Gal priklauso, kap žmonės neša? Tai jau ca žebrokam. Sako, duok tam, katris neturi valgyc, jis poterius sukalbės, tai būna nebaščyku lengviau. Jei pats meldzies, tai ne tep gerai… Tai toj moteriškė sako – aš nunešiau žebrokam, padalinau. Daugiau mano Andrius nesisapnavo, kad jam maža valgyc. Parejo pasiskųsc per Kūcių“ (Juzė Šidlauskienė).

Po vakarienės buriama. Populiariausi būrimai tie, kurie žinomi visoje Lietuvoje: šieno iš po staltiesės traukimas, malkų nešimas, šunų klausymasis, tvoros statinių kabinimas ir kiti. Onuškyje tikėjimas, kad apkabinamų tvoros statinių skaičius nulems vedybas, turėjo svarbų specifinį niuansą – apkabinama gėlių darželio tvora: „Pavalgom, tai išeinam an oro ir bėgam in darželį, ir rankom apkabini darželio kuolus. Dėl išejimo…“ (Juzė Šidlauskienė).

Ypač paplitę tikėjimai, kad lemtingi po Kūčių vakarienės svetimoje pirkioje svetimų žmonių ištarti žodžiai. Stasė Čeikauskienė prisiminė: „Iš savo malkinės glėbį malkos suima mergos ir neša. Atnešį skaičiuoja – pora ar lyčnas? Pora – tai šitais metais ištekės. Išbėga mergos an kiemo ir kabina tvoros štankietus. Kiek apkabins – porų ar lyčnų, ištekės ar neištekės. Kiekvienas savo kleckų pasižymi ir sudeda an slanksčio. Inlaidzia šunį ir žiūro, katros kleckų šuva pirmiausia paims, tai toj pirma išeis iš namų. Bėga pas kaimynus po langu ir klauso, kų toj šeima kalba. Jei išgirsi, kad pasako: „Vaikai, sėskitės“, tai jau merga sėdės dar metus. O jei: „Aik tu ty!“, tai jau išaisi iš namų. Visi žinojo šitų burtų, tai būna, jei išgirsta, kad kas po langu baladojas, tai tyčia pasako: „Sėdėk, sėdėk“, tai jau bėda. O kitas tyčia pasako: „Aikit, aikit…“ Mano sesuva vienais metais bėgiojo, tai gal pirkion užgirdo, kad po langu kas yra, ir pasakė: „Labas vakaras. Užeikit, atsisėsit, pasėdėsit“, tai jau blogai, grįžo nepatenkyta, kad dar metus sėdės.“

Paplitęs būrimas su apavu. Tokiuose tikėjimuose „veikia“ panašumo magija – batas asocijuojasi su ėjimu, daugeliu atvejų – ištekėjimu, tuo labiau kad šiuose kraštuose buvo paprotys, jog vestuvių proga jaunasis nuotakai dovanodavo batelius: „Atsinešė niekocių, surinko visų po vienų tūflį, sudėjo niekocion ir krato. Katros tūflis pirmiausia iškris, tai toj pirma apsiženis… Tai po to ainam tūflių mest per stogų. Mėtėm, mėtėm – ir mano sesuvai užsilaikė tūflis už kamino. Dėdė sako – tai tu tikrai jau neapsiženysi, sėdėsi palei kaminų. Dėdė paskiau sunkiai nuėmė tų tūflį… Tai vėl liepia pirkių iššluot ir mėšlus užnešt an pirkios ir apeit kaminų. Kų pamatysi už kamino, tai su tuoj apsiženysi“ (Ona Vaškevičienė, g. 1927 m. Grendavės k.). Porą kartų paminėtas kaminas priklauso tai namų sferai, kur veikia namų dvasios, kaip manyta, talkinančios būrėjams, tai liudija šių būrimų senumą. Dar viena įdomi šio krašto Kalėdų laikotarpio papročių detalė, kad šieno traukimas pagal šiaudelio ilgį nuspėjant gyvenimo trukmę kartais atliekamas ne iš karto po Kūčių vakarienės, bet pirmosios Kalėdų dienos ryte: „Būrė, kieno ilgesnis šienas. Vieni spėjo, kiek gyvens, o mano tėvo laikais pagal šienų sprendė, an kieno dalios aukštesnis javas, labiausiai linai, augs. Būrėm an rydzenos, prieš nešanc šienų gyvuliam…“ (Andrius Matusevičius). Arba: „Traukdavo šieną iš po staltiesės – jei šiaudas ilgas, tai gerai augs linai. Jei šiaudas šakotas, bus geras javų derlius“ (Marytė Tviragaitė, g. 1926 m. Onuškyje). Paplitę vedybiniai burtai naudojant mergystės ir vestuvių simbolį rūtą: „Kortelas su vardais deda terbelėn ir kokį vardų ištrauksi, tokis bus tavo. Aš nuvejau pas draugį, sudėjom lapelius terbelėn ir traukėm. Sakau, tai kad aš ištrauktau Motiejų, man tokis gražus vardas Motiejus. Nu, tai trauk. Inkišau rankų – va, ir papuolė Motiejus, ir išėjau už Motiejo. Ogi, būdavo, an žiemos pasliekci rūtų. Priskinam ir su samanom sudedzi, sudedzi. Tai jei jau veseilia, tai ateina, prašo mergaitės, kad duotai vainikėliu… Tai aš Kūciun inmetiau bliūdan rūtos šakutį – aina, aina, plaukia, plaukia šakutė ir, va, šiton vieton, kur Kazokiškės, ir sustoja. Tai dartės Zosia sako: „Jau tu išeisi Kazokiškėn.“ Zosios šakutė apei aplinkui bliūdų ir palei jų sustojo. Sako, mano bus vieton. O ji pas motinų buvo viena ir pasiėmė vyrų pas savi, o aš in šitų pusį ir nuvejau“ (Juzė Šidlauskienė). Pasitaiko ir liūdnų nutikimų, susijusių su ypač senais ilgiausios nakties būrimais. „Bernai prieš vakarienį suveina vienas pas kitų pasėdėc, bet jau po Kūcių, tai mano tėvas nelaido niekur – gulc! Bet neiškencam ir pabėgam. Vienais metais išejom pavalgį ir girdzim, kad pas kaimynus išejo mergos iš pirkios ir krykšta, krykšta… Jos basos bėgioja apė pirkių ir buria. Mes su kitu kaimynu cykiai nuvejom, pasgovėm ir basas palaikėm an sniego. Viena merga susirgo, ale mes gi neprispažinom. Pirma buvo būrimas basom bėgc, kų suciksi…“ (Andrius Matusevičius). „O kap kas tai varažino pircin. Mergos apsirangia kailiniais, nuveina prie pircies ir kiša pircin rankų, ir varažina, ar bagotas bus vyras. Jei rankų paduos su vilnu (gal vilnonė piršcinė?), tai bus bagotas… Bernai išgirdo, kad mergos ruošias varažyc pircin, tai jie nuvejo ir laukia, kad pagūzdzyc… Sako, inkišo rankų per duris, tai jai suėmė už rankos ir insitraukė pircin. Merga rėkė, rėkė ir pasbaigė. Kap pasisveikino ir pasisveikino“ (Zosė Kuncevičienė, g. 1922 m. Panošiškių k.). Pranašingi ir Kūčių nakties sapnai: „Ma sesuva pavalgius Kūčias nusprausė ir neapsišluostius atsigulė. Aš dar vaikas buvau, bet galvoju – ir aš tep padarysiu. Nusprausus atsiguliau ir sapnavau. Jis buvo iš mūs kaimo, aš jį pažinojau. Su mano broliu vienų metų, tai daug už mani vyresnis. Net negalvojau, kad už jo ištekėsiu, bet ir ištekėjau. Sapnuoju, kad mes po kapus vaikščiojam abudu. Dar nedzidelė būdama susapnavau, o paskui mergu būdama ko nedariau, bet nigdi nieko nesapnavau“ (Stasė Čeikauskienė). Užsiminta, kad po Kūčių vakarienės bernai ištrūkdavo papokštauti: „Per Kūčias Onušky jaunimas dar krėsdavo šposus: nuima šulnio dangtį, nuverčia tvoras, nuima vartus, nukabina nuo šulinio kibirą ir prie kito šulinio pakabina… Bet nieko nesulaužydavo. Taip darydavo miestelio vyrai ir berniukai. Kai kuriuos daiktus – vartus, kibirus, kirvius, razgines – reikėdavo eit ir išsipirkt. Kad atsiimtų daiktus, reikėdavo šposininkus pavaišinti ar net pinigais išsipirkti. Kartais ir vežimus nuvarydavo, o paskiau reikėjo išsipirkt, kad atstumtų ir pastatytų į vietą. O ne taip seniai tai mašiną nuvarė. Daugiausia šitoj vietoj, kur dabar parduotuvė, visus nutemptus daiktus sukrauna… Iš kažin kur prinešdavo, iš kolionijų, o paskiau ateik, išsipirk, kad tau atneštų, atvarytų ir padėtų į vietą. Iš Bičiūnų kaimo net prinešdavo. Taip darydavo senovėj ir dabar dar taip daro, dar nepametė šito papročio. Per šias Kūčias mums kibirą su lenciūgu gražiai nuėmė ir nunešė. Šulinys prie pat namo. Atsikėlėm, eisim pasemt vandenio – nei kibiro, nei lenciūgo. Reikia eit ieškot. Nuėjo, parsinešė ir vėl semiam. Ir šiais laikais visą naktį dirba pacanai kokių 15–16 metų. Dabar tai jau mažiau svarbius daiktus nuneša, o anksčiau tai ir vežimus, akėčias, plūgus tįsdavo… Nesulaužo, nieko“ (Genovaitė Baniuškevičienė, g. 1931 m. Onuškyje). Panašiai nutinka ir Naujųjų metų naktį.

Pirmasis Kalėdų ryto darbas – Kūčių šieną išdalinti gyvuliams. Akcentuojama, kad šieną reikia atiduoti karvėms, veršiams ir avelėms… „Kūčios nakcį kalba gyvuliai. Arklys – ne. Arklys, mulas procaunykas, jam tas nerūpi. Avytės, karvės, ožka kalbas, tai jom duoda nuo stalo šieno, arkliu neduoda, jis nemoka klauptis… Tėvelis tep sakydavo“ (Andrius Matusevičius). „Plotkelę, kur buvom palikę ant stalo, tai susukam į popierėlį ir paliekam kitiem metam. Šieną, kur po staltiese, nešdavo karvytei. Paršams neklodavom. Turi kas nors suėst, o klot kiaulėm negalima, Kūčių šienas negali voliotis… Duodavom karvei plotkelės, o arkliui – ne. Nuneša mama karvei atsigert ir prieš tai duoda plotkelės“ (Marytė Tviragaitė).