Laiškai iš Triesto (I)

Prieš pusę metų, balandį, savaitei vykdama į Italiją, pradėjau rašyti laišką iš Triesto. Rašiau į užrašų knygelę, ant skirtukų, traukinių bilietų, telefone, išsaugodama kaip žinutes, nešiojamajame kompiuteryje – kaip vis naujus juodraštinius „Wordo“ failus. Šiandien, kai jau du mėnesius gyvenu Trieste, apsisprendžiau: reikia paseilinti ir užklijuoti voką, ant jo – pašto ženklą, įmesti į raudoną dėžutę su dviem angomis skirtingoms kryptims (Per la città / Per tutte le altre direzioni¹), išsiųsti pirmąjį laišką ir žiūrėti, kas toliau bus. Sėdžiu Hortiso aikštėje šalia bibliotekos, žvarbstu, tvirčiau susisuku į rudeninį paltuką. Niekur neisiu, kol nepabaigsiu. Sparčiu žingsniu prie manęs prisiartina vyriškis, paduoda rausvą rožę, sako: „Sinjorina, čia jums!“ ir nueina.

 

2015-04-13

Laiškas iš Triesto prasideda dar Vilniuje, rašymo kryptys ima dėliotis galvoje vos nusipirkus bilietus, o fizinį pavidalą įgyja užsisegus saugos diržą „Ryanair“ lėktuve, ant popierėlio, kurį naudoju kaip skirtuką knygai. Nors per šventes dovanų vis gaunu dailiausių užrašų knygelių, vis tiek rašinėju ant mažiausiai tam patogių paviršių. Už manęs sėdintys du nepažįstamieji, vyras ir moteris, įsileidžia į visai nebanalų, kaip tokiomis aplinkybėmis įprasta, pokalbį, ir aš jiems pavydžiu.

Kelionė perkelia ne tik erdvėje, bet ir laike: balandžio pradžia – Vilniuje dirvos paviršius dar neišsivadavo iš pernykščių lapų, o čia augalai suvešėję taip, kaip Lietuvoje suvešės tik po gero mėnesio. Noriu skabyti žolę ir krautis į lagaminą.

Italijoje nesijaučiu vieniša net kai keliauju viena. Čia įprasta kalbėti su nepažįstamaisiais. Priešais mane traukinyje sėdinti buvusi pradinių klasių mokytoja skundžiasi nepatogia „Trenitalia“ bilietų keitimo sistema. Ji iš Albengos, miestelio Ligūrijoje, kurį egzistuojant sužinau tik šiandien, Milano stoties švieslentėje ieškodama reikiamo traukinio. O jis būtent ten, į Albengą, ir vyksta, tik išlipti man reikia anksčiau. „Albenga, – sako moteris, – nedidelė, nieko labai ypatingo, bet senamiestis gražus, o dabar, prieš „Giro d’Italia“ lenktynes, dar ir papuoštas senais gėlėtais dviračiais.“

Atvykstu į Paviją. Mane pasitinka Dovilė, kartu studijavusi lietuvių filologiją ir italų kalbą, o dabar tęsianti italų literatūros studijas doktorantūroje. Pavija – studentų miestas, čia įsikūręs vienas seniausių šalies universitetų. Gatvėse kas nors vis dainuoja „Dottore, Dottore!“ prasidedančią nešvankią dainelę jaunuoliui su laurų vainiku ant galvos – italai universiteto baigimą švenčia audringai ir su ritualais. Be to, universitetą jie baigia po vieną ar po kelis, o ne būriais, kaip mes. Pavija taip pat turtinga rašytojų archyvų, turi ir Umberto Sabos rankraščių. Būtent dėl jo, XX a. pirmos pusės Triesto poeto, šį kartą ir vykstu į Italiją – jis pagrindinis mano literatūrologijos magistro darbo veikėjas. Rašau tema „Paribio miesto erdvės poetika: Triestas Umberto Sabos eilėraščiuose“.

Universitetas dalį savo archyvų šiomis dienomis eksponuoja pasakiškoje bibliotekoje, kurios penkių metrų aukščio sienos, rodos, sumūrytos iš knygų. Žymiausių rašytojų dailyraščiai po stiklu. Pageltoniję, aptrupėję lapai. Bet ne tik – įdomiausia apžiūrinėti aprašinėtus popierėlius, servetėles, degtukų dėžutes ir vaistų pakuotes. Pasirodo, ne aš viena rašau kur pakliūva.

Pavijos knygyne svaigsta galva. Jaučiuosi kaip žuvis, kurią ilgai išbuvusią ant kranto vėl įmeta į vandenį. Italų klasikai ir neklasikai po eurą ar kelis. Randu ten ir gabalėlį Triesto arba, tiksliau, Karso plynaukštės, kurios papėdėje miestas glaudžiasi, – nuolat mano skaitomuose Triesto literatūrą nagrinėjančiuose tekstuose minimą Scipio Slataperį ir jo romaną „Mano Karsas“. Koks džiaugsmas!

 

2015-04-15, traukinys Milanas–Venecija

Kelionė traukiniu Italijoje irgi kultūrinė pažintis – nuo sukaršusių regioninių iki ištaigingų greitųjų „Frecciabianca“. Ieškau savo vietos. Na va, kaip gerai užsisakiau! Prie lango, atsisukus į tą pusę, į kurią judame. Apsidairau. Tarp kostiumuotų, dokumentus vartančių ir telefonu verslo reikalus tvarkančių Milano vyrų jaučiuosi kaip čigonaitė. Apsikrovusi pasilamdžiusiu lagaminu, plyštelėjusia kuprine, maišeliu, į kurį draugė pridėjo maisto penkioms dienoms, apdulkėjusiais džinsais ir salotiniais „Poezijos pavasario“ marškinėliais, kuriuos dovanų gavau pernai Kaune. Balsas iš garsiakalbio maloniai prašo patylinti mobiliųjų telefonų garsą. Italijoje traukiniai – vieta, kur susitinka jauni ir seni, šeimos ir pavieniai keleiviai, turistai ir verslininkai, imigrantai ir emigrantai. 1953 m. pirmasis tiesioginis traukinys, įveikiantis daugiau nei 1 500 kilometrų tarp Milano ir Palermo bei Sirakūzų, sujungia Italijos Pietus ir Šiaurę.

Vėlai vakare pagaliau atvykstu į Triestą, apie kurį pastaruoju metu tiek skaityta. Išlipus iš traukinio tvoksteli Adrijos pajūrio kvapai. Keturviečiame dviejų žvaigždučių hostelio kambaryje laukia du vaikinai. Bendramiegiai kasnakt keičiasi. Ispanas, dirbantis vertėju Paryžiuje, kolumbietis, keliaujantis po Europą, brazilas, Romoje studijuojantis architektūrą. Vėliau – mergina iš Japonijos ir kita iš Meksikos. Pernakvoja čia vieną naktį. Po to daugumos kelias driekiasi į Slovėniją ar Kroatją. Triestas – Italijos pakraštys.

Kitą rytą užeinu į Umberto Sabos knygyną – jį poetas įsigijo 1919-aisiais ir jame pradirbo beveik keturiasdešimt metų, iki savo mirties (turbūt kiekvieno rašytojo svajonė – turėti nuosavą knygyną). Tikėjausi rasti turistų pilną parduotuvėlę, pardavinėjančią atvirukus ir magnetukus. Bet buvo tuščia, jokių magnetukų, lentynos iki lubų prikrautos antikvarinių knygų, kurių dalis priklausė pačiam Sabai. Mane pasitinka dabartinis savininkas Mario Cerni – Carlo Cerni, poeto bendradarbio, sūnus. Viename paskutinių eilėraščių „Antikvarinis knygynas“ Saba rašo:

 

Mirusieji prašo mirusiojo mirusių knygų.

Iliuzijos, kuri mane paguostų, neturiu

šiame brangiame gerajam Karletui, juodame

iškentėtame urve. Buvo metas, kai jis atrodė slėptuvė

mano minčiai ir nuo to meto siaubų.

Bet tas metas šiandien praėjęs, ir gyvenimas,

kurį mylėjau, kartu. Jausdamasis beginklis,

pašalintas, verkiu, kaip tu verkdavai,

kai buvai dar vaikas, ir pasimesdavai

nuo motinos turgaus minioje.

 

Iš susijaudinimo (šitas žmogus pažinojo Sabą!) susisukusiu liežuviu išlemenu, kad rašau apie poetą magistro darbą ir esu iš Lietuvos. „Gal gali man padaryti paslaugą?“ – be įžangų kreipiasi į mane knygyno savininkas. Kilsteliu antakius. „Ar Sabos tekstai yra versti į lietuvių kalbą? Gal galėtum man surasti eilėraščio „Triestas“ vertimą?“ Pasirodo, prieš tris savaites išleista knygelė, kurioje šis eilėraštis publikuotas visomis kalbomis, į kurias yra išverstas (ar bent kurių vertimus Mario rado). Kalbamės su sinjoru Cerni. „Kavos?“ – klausia. Užrakina knygyną ir nusiveda mane „Pas Walterį“, į barą priešais, kur kavą gerdavo ir Saba. Arba pasiųsdavo „Pas Walterį“ Cerni vyresnįjį ir liepdavo negrįžti, kol pats nebaigs rašyti eilėraščių. „Dabar knygyne neįsivaizduosi tokio dialogo kaip mūsų. Knygynai tampa prekybos centrais“, – kalba Mario. Ir guodžiasi, kad sunku išsilaikyti. „Va, matai, – mosteli ranka į už lango sustojusią mokinių klasę, – tokie ir klientai. Gerai, kad šiandien bent į vidų neužeina.“

Knygynu pradedu pasivaikščiojimą Sabos takais. Seku žemėlapį knygoje „Umberto Sabos maršrutai“, parengtoje Renzo S. Crivelli (tokio daug įdomių veikalų prirašiusio Triesto literatūrologo – beveik italų Daujotytės). Dar kelių rašytojų – Italo Svevo, Jameso Joyce’o, Fulmio Tomizzos – nemokami žemėlapiai dalinami miesto informacijos centruose ir kitur. (Už kelių mėnesių pati rūpinsiuosi, kad muziejuje, kuriame dirbsiu, nepritrūktų vokiškų ar angliškų.) Šalia knygyno stovi Umberto Sabos skulptūra, kurios bronzinę pypkę nuolat pavagia. Kylu via del Monte², sustoju prie namo, kuriame gyveno mažasis Umberto, žvelgiu į antro aukšto langus. Nors imk ir paspausk durų skambutį. Prie lankytinų vietų pakabintos lentelės, žyminčios žemėlapio maršrutą, – su rašytojo portretu, objekto numeriu, trumpa informacija. Kaskart, kai randu lentelę, jaučiuosi kaip įveikusi žaidimo lygį – viduje smagiai spygteli Supermario. Aplankau buvusią sinagogą, kurioje Saba vedė, literatų kavines, kuriose lankydavosi, molą, uostą, švyturį, apie kuriuos rašė, gatves, kurių pavadinimai tapo eilėraščių pavadinimais.

Čia, Trieste, visi nori savaip prisidėti prie mano magistro darbo. Ieškodama lauktuvių tėčiui, užeinu į numizmatikos krautuvėlę. Moteris eilėje prieš mane parduoda maišą sidabro. „Ieškau 500 lirų monetų, sidabrinių“, – sakau. „Kiek reikia?“ – „Hm. Vienos… Čia mano tėčiui, jis kolekcionuoja.“ – „Pala, nebeturim, visą laiką turim, o dabar nebe, jau sumetėm visas į krosnį. („Į krosnį! – galvoju. – Monetas, kurias žmonės kolekcionuoja!“) Bet vieną tau surasim, galėsi parvežti dovanų.“ – „Na, jis kai kurias jau turi, – bandau įsiterpti, – aš ieškau…“ – „Vieną surasim!“ Ištuština ponios voką su sidabru – monetomis, žiedais. „Nerandu.“ Pasikviečia kolegą. „Labas vakaras. Iš kur būsite? Atostogaujate?“ – „Pusiau. Rašau baigiamąjį darbą apie Umberto Sabą.“ – „Che brava!“3 Moteris suranda dvi monetas. Šitas tėtis jau turi, bet nepatogu atsisakyti, be to, ir kaina tokia, kad apsimokės išsimainyti turgelyje ant Tauro kalno. Kolega sako: „O kalbant apie Umberto Sabą… Palaukite truputį.“ Grįžta nešinas katalogu, rodo: „Čia medalis, išleistas Sabos jubiliejui. Aš jį turiu, bet dabar nerandu. Jūs turite elektroninį paštą?“ Duoda nurodymus jaunesniam kolegai: „Gianfranco, surask medalį, nufotografuok ir išsiųsk sinjorinai. Apskritos nuotraukos spaudoje labai retos, todėl pritraukia žvilgsnį. O be to, darbai apie literatūrą visada būna be paveikslėlių. Įsidėk į savo magistrinį ar, jei rašysi, straipsnį – iškart patrauks akį!“

„Hotel Alabarda“ neturėjo laisvų lovų visai mano viešnagei Trieste, todėl po trijų naktų turėjau persikraustyti į kitą hostelį. Kai paklausta, ką veikiu šitame mieste, vėl papasakoju savo istoriją, hostelio darbuotojas ištaria: „Palauk.“ Tada atneša dovanų dar nematytą knygelę apie Sabos Triestą, paskambina jos autoriui ir perduoda man telefoną. Autorius, dėstytojas Davide Rossi, sudiktuoja man savo kontaktus, žada papasakoti, kodėl Saba nėra labai mėgstamas Italijoje, o rudeniop, sako, kaip tik vyks į Vilnių – galėtume pasimatyti. Tame hostelyje dvi naktis nakvojau kambaryje su taip-niekad-ir-nesužinosiu-kuo. Kai aš grįždavau, jis (kad ne ji, nusprendžiau iš batų) jau miegodavo arba atvirkščiai.

Kelias namo veda per Veneciją, tiksliau, žemyninę jos dalį, Mestrę. Bet kaip čia nesustojus, neišlipus iš traukinio ir dar kartą neaplankius kanalų išraižyto miesto. Tiltas Mestrė–Venecija. Jį prisimindavau Vilniuje, nuo Gerosios Vilties kyšulio, tai yra žiedo, Lazdynų tiltu važiuodama namo į Architektų gatvę. Kažkuo jis man būdavo panašus, kartais prietemoje prisimerkdavau ir įsivaizduodavau, kad esu Italijoje. Dabar, kai iš tiesų čia esu, galvoju apie Lazdynus. Žvilgteliu, ką skaito vyras šalia manęs autobuse. Ogi Mariją Gimbutas! Itališkai, skyrius vadinasi „Germanų religija“.

Nuotaika plūsteli gūsiais kaip garsusis Triesto vėjas bora. Jausmą, kad viskas tobula, keičia suvokimas, kaip tas viskas laikina, koks didelis yra pasaulis, kiek daug vietų, kurių niekada neaplankysiu, ir „manęs dar nebuvo / alyvos žydėjo / manęs nebebus jau / jos vėlei žydės“. Garlaivis mane nuplukdo į San Mikelę – salą-kapines. Žvitrūs drieželiai ir sutūpusios žuvėdros tarp antkapių. Čia ilsisi Josifas Brodskis, šalia jo paminklo keli lankytojų palikti tušinukai.

Vėliau maršrutiniu garlaiviu nuplaukiu į Lido salą, vaikštau pajūriu. Paplūdimyje prie manęs pribėga mergaitė ir sako: „Cosa fai?“⁴– „Stebiu kriaukleles“, – atsakau ir džiaugiuosi, kad prisimenu žodį „kriauklelės“. Po kurio laiko nebesidžiaugiu, nes suprantu, kad vietoj „kriauklelės“ pasakiau „triušiai“. Kitą rytą – namo į Vilnių. Saulėlydis toks, kad net garlaivio kapitonas fotografuoja jį telefonu. Plaukiant iš Lido atgal į pagrindines Venecijos salas raudonas saulės kamuolys nusirita nuo Šv. Morkaus varpinės.

 

2015-06-11

Rodydama nuotraukas iš kelionės ir juokaudama, kaip nelegaliai Pavijos archyvuose fotografavau Umberto Sabos rankraščius, Vilniaus universitete apsiginu magistro darbą.

 

2015-06-19

Oficialiai sužinau, kad gavau stipendiją pusės metų stažuotei Trieste, rašytojų Italo Svevo ir Jameso Joyce’o muziejuje.

 

2015-06-25

Diplomų teikimo šventė. Fotografuojamės trise – prieš dvejus metus išėjusios akademinių atostogų ir pagaliau (po nemiegotų naktų, nervinių krizių, verksmo priepuolių) pabaigusios magistrantūrą – aš, Martyna ir Indrė.

Rudenį, kai jau gyvensiu Italijoje ir dirbsiu muziejuje, vieną antradienį Indrė man parašys. Klaus, ar aš jau Trieste ir kaip sekasi, kiek laiko čia būsiu ir ką smagaus nuveikiau. Tos savaitės penktadienį sužinosiu – Indrė Audenytė rugsėjo 10 dieną netikėtai mirė. Užrašysiu šitą sakinį užrašų knygelėje ir dar ilgai negalėsiu ten rašyti nieko daugiau.

 

Bus daugiau

 _____

 

1 Miestui / Visomis kitomis kryptimis (it.).

2 Kalno gatvė.

3 Šaunuolė! (It.)

4 Ką veiki? (It.)