Ką iš tikrųjų pasakė Teišerskytė?
Šio teksto turėjo nebūti – bent jau šioje rubrikoje. Tačiau (nepelnytai greitai) nurimusio skandalo, kuris buvo įsiplieskęs Seimo narei Daliai Teišerskytei sulyginus „negro“ ir klozeto kvapus, fone, kol prisiminimai apie jį galutinai nenubluko ir nenuskendo užmarštyje, jaučiuosi privaląs aptarti kai kuriuos Seimo narės neapgalvoto poelgio aspektus, kuriuos, regis, praleido pro akis didelė dalis žurnalistų ir interneto komentatorių.
Iškart noriu pasakyti, kad tai nėra bandymas teisinti Seimo narę ar iš naujo įrodinėti, kad – kaip kitados netgi yra paskelbęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas – „žodžio „negras“ etimologinė reikšmė lietuvių kalboje istoriniu, socialiniu-kultūriniu požiūriu neturi niekinančio, žeminančio atspalvio, nes lietuvių tauta nenaudojo Afrikos gyventojų vergoviniam darbui, nebuvo įstatymais įteisintos diskriminacijos, segregacijos, nebuvo ir socialinio konflikto dėl odos spalvos bei priklausymo kitai rasei“.
Nėra taip, kad Seimo narė viso labo pažeidė kažkokias efemeriškas, neva dviprasmiškas mistinio „politinio korektiškumo“, kurį didelė dalis Lietuvos piliečių vis dar suvokia kaip baubą, normas, ir dėl to esą nėra ko jos „kalti prie kryžiaus“.
„Kalti prie kryžiaus“ yra už ką, ir vargu ar reikia didelės nuovokos, kad suprastum, jog tokio pareiškimo, kokį padarė Teišerskytė, šiuolaikinis politikas sau leisti negali. Galima sakyti, kad savo žodžiais Teišerskytė tarytum pasityčiojo iš pergalių, kurias visas Vakarų pasaulis pasiekė kovodamas su rasizmu ir ksenofobija, simboliškai atsiribojo nuo demokratinę kryptį jau kadais pasirinkusios ir Konstitucijoje pamatines žmogaus (kad ir kokios tautybės ar odos spalvos tas žmogus būtų) teises ir laisves įtvirtinusios Lietuvos Respublikos – šalies, kuri, negana to, neseniai prisiėmė atsakomybę priglobti apie tūkstantį pabėgėlių iš Artimųjų Rytų. Taip pat – nors ir netiesiogiai – atskleidė, ką iš tiesų galvoja apie Lietuvos universitetuose studijuojančius arba mūsuose dirbančius juodaodžius bei geltonodžius – žmones, patikėjusius mūsų šalies galimybėmis ir (turbūt be reikalo) maniusius, kad šalyje Europos Sąjungos narėje gyventojai nerūšiuojami pagal odos spalvą ar kvapą.
Vis nepaleidžia klausimas: ką dabar jau buvusi liberalų šešėlinė kultūros ministrė būtų dariusi (ir ką sakiusi), jei likimas jai būtų lėmęs akis į akį susidurti su žymiu juodaodžiu Lietuvos menininku – iš tolimojo Malio kilusiu grupės „Skamp“ vokalistu Viktoru Diawara?
Vis dėlto tai, kad Liberalų sąjūdžiui atstovaujanti Teišerskytė pristigo sugebėjimo ir valios nuslėpti nuo mūsų savo pažiūras, laikytina Lietuvos sėkme. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ylai išlindus iš maišo Liberalų sąjūdis, o vėliau – ir Lietuvos rinkėjai atskleis poniai Teišerskytei tikrąją jos pažiūrų (kad ir kaip įmantriai jas stengtųsi pateisinti arba išmintingai nutylėtų) kainą.
Aišku, visada yra sunkus savęs keitimo, vertybių perkainojimo kelias, kuris galbūt galėtų ir vėl grąžinti šiokį tokį pasitikėjimą Seimo nare, – bet tikrai nemanau, kad tam pakaks paprastučio pasiteisinimo ir kelių nuotraukėlių, kuriose ji užfiksuota juodaodžių draugijoje. Tik pripažinusi savo mąstymo ydas, darbais, o ne žodžiais įrodžiusi, kad blogo kvapo dimensija nuo šiol nebeiškreipia jos pasaulėvaizdžio, Teišerskytė galėtų pamėginti iš naujo užkariauti rinkėjų ir partijos pasitikėjimą.
Tačiau yra vienas aspektas, – būtent tas, dėl kurio šis tekstas ir atsirado, – neleidžiantis man tikėti, kad ponia Teišerskytė ras jėgų įveikti šį sunkų savęs pažinimo kelią ir kad apskritai stengsis. (Lygiai kaip sunku patikėti, kad paplėkusi Lietuvos politinė sistema išdrįs apsivalyti, – tapsmo politiniu lavonu procesai mūsuose per dažnai sustoja net dorai neprasidėję.)
„Kai skridau iš pasaulio parlamentarų kongreso ir kitų šalių parlamentarai skrido kaip priklauso, kaip žmonės, o man teko sėdėti tarp negro ir klozeto, t. y. afroamerikiečio, ir abu jie kvepėjo vienodai. Kitų šalių parlamentarai praeidami klausė manęs, kodėl aš čia sėdžiu, gal man bloga, man buvo gėda už mūsų valstybę“, – kalbėjo Seimo narė. Dauguma interneto komentatorių ir piliečių pirmiausia išgirdo žodžius „negras“ ir „klozetas“, ir galbūt todėl jokios reakcijos nesulaukė dar įžūlesnės politikės formuluotės – „kitų šalių parlamentarai skrido kaip priklauso, kaip žmonės“, „man buvo gėda už mūsų valstybę“.
Parlamentarė dėl nepatogumų apkaltino ne aplinkybes ir ne negrą su klozetu, o valstybę – beje, kaip tik tą, kuriai pati atstovauja.
Ką tai reiškia ir kas poniai Teišerskytei tokiu atveju yra valstybė?
Liudvikas XIV yra pareiškęs, jog valstybė – tai jis, ir jo teiginys atsidūrė istorijos vadovėliuose. Teišerskytė XXI a. pradžioje taip toli žengti nedrįso, tačiau ja teisėtai gali didžiuotis bent jau vienas žmogus – tai jos partijos kolega, Vilniaus miesto tarybos narys Markas Adamas Haroldas, socialiniame tinkle „Facebook“ kitados paskelbęs įrašą „Lithuania, f*ck you“. Susiejusi valstybės prestižą su savo patogumu, Seimo narė aiškiai parodė, kad Lietuvos Respublika jai yra verta tiek, kiek sugeba užtikrinti jos asmeniui aukščiausio lygio komfortą ir leidžia pasipuikuoti prieš kitų šalių parlamentarus, ir kad jos prestižą lemia visai ne ryžtingi bei laiku priimami sprendimai ir ne veikla tarptautinėje arenoje, bet visų pirma tai, kaip patogiai ponia Teišerskytė pasieks kelionės tikslą.
Negana to, eksplikuodama savo tariamą, rasistinės gaidos persmelktą kančią (buvo kalbėta ir apie kelionės metu ištryškusias ašaras) dėl sėdėjimo vietos lėktuve, ponia Teišerskytė atkreipė dėmesį, kad su ja turi būti elgiamasi kitaip nei su visais kitais – „kaip su žmogumi“ (tiesa, apie šį pomėgį mes jau žinome nuo tų senų laikų, kai liepsnojo Seimo automobilių nuomos skandalas, prilipdęs parlamentarei skambų „nacionalinės vertybės“ vardą), vadinasi, leido suprasti, kad mielai skirsto piliečius į pirmarūšius ir antrarūšius – tuos, kurių reikia šalintis ir bjaurėtis, ir tuos, prieš kuriuos malonu puikuotis ir demonstruoti mistinį „valstybės prestižą“.
Kažin ar gali kilti abejonių, kaip vertinti politiką, viešai leidusį sau teigti, kad negali pakęsti sąlygų, kuriomis gyvena dauguma žmonių – jo rinkėjų, atsisakantį suprasti, kad žmogus nėra vien statistinis balsavimo vienetas, kas ketveri metai pavyzdingai nukeliaujantis iki urnos, bet taip pat – atleiskite – šūdai ir myžalai, kurie ne visada ir ne visur saugiai nuteka kanalizacijos vamzdžiais. Politiką, besigėdijantį savo kontakto su realybe, kokia ji yra, ir – negana to – savo negatyvią patirtį pristatantį kaip siaubingiausią, visą valstybę diskredituojantį ar netgi jos vos nesužlugdžiusį įvykį. Tarsi rėkiantį, jog valstybė iš principo yra kažkoks jos prestižas, o ne žmogaus labui nudirbti darbai, ne sunkus kasdienis triūsas suprantant ir padedant.
Šitoks požiūris, skirtingai nei žodis „negras“, kurį įmanoma veidmainiškai teigti išsprūdus netyčia, nesuteikia galimybės jokioms spekuliacijoms – tai atsisakymas suprasti, kas yra ir kam turi tarnauti politikas, o už tai turėtų būti skaudžiai baudžiama, ir aš tikiuosi, – nors linkėti kolegei (taip, Teišerskytė yra ir rašytoja, LRS narė) blogo nėra geras tonas, – kad žiniasklaidoje prasidėjusi kritikos lavina, nors ją ir nepelnytai greitai užgožė kitos temos, pasibaigs dėsninga ir, deja, privaloma Teišerskytės politinės karjeros griūtimi.
Tuomet, bandydama pakilti nuo dugno, parlamentarė galbūt ras progą permąstyti kai kuriuos dalykus ir tai jai padės reabilituotis bent jau kaip poetei, nes ligi šiol didžiausias (matyt, kitados ir Lietuvos rašytojų sąjungos valdybai įspūdį padaręs) jos literatūrinis pasiekimas yra Seimo narės antpečiai.
