Eseistika kaip kultūros autobiografija

Klausimas, kas per paukštis yra toji lietuviškoji esė, užima svarbią vietą tikrai ne tik mano gyvenime. Šiandien į jį atsakyčiau taip: šiuolaikinėje lietuvių kultūroje esė – tai būdas (mokytis) kalbėti apie save.

Ilgesnė šio atsakymo versija apima 1) klausimo vietą mano pačios autobiografijoje, 2) klausimą, kaip autobiografijos kuriamos literatūrinėje ir vizualiojoje lietuvių eseistikoje, ir 3) prielaidą, kad eseistikos tendencijos leidžia kalbėti apie tam tikros kultūrinės tapatybės ryškėjimą. Kitaip tariant: kaip save sukuriame, tokie ir esame.

(Visi šie dalykai galioja kalbant apie menines praktikas. Publicistinė eseistika kitokia – deklaratyvesnė, provokatyvesnė ir apie panašius dalykus kalbanti kitokiais būdais.)

 

1. Esė ir gyvenimas

 

Prieš gerus kelerius metus Rimantas Kmita, tuomet Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) kritikų klubo pirmininkas, mane pakvietė dalyvauti diskusijoje apie literatūrinę lietuvių eseistiką. Pagrindinis jos klausimas buvo toks: kodėl eseistika jau keletą metų nesitraukia iš knygų topų (LLTI sudaromame knygų dvyliktuke tuo metu vis būdavo ir iki šiol kasmet pakliūva bent po rinkinį), kodėl ji laikoma ne tik populiariu, bet dar ir prestižiniu žanru? Diskusijoje taip pat dalyvavo Giedra Radvilavičiūtė, ir aš visą tą valandą sėdėjau šalia jos ir galvojau, jog jos tekstai yra visi įmanomi lietuvių ir pasaulio literatūros kalnai ir viršukalnės ir taip pat – visų gerų dalykų, kurie tik eseistikai kada nors yra nutikę, priežastis. Po diskusijos man pasiūlė apie tai parašyti į kultūrinę spaudą. Tuo, ką buvau objektyviai prisiargumentavusi lapelyje, nelabai tikėjau, o subjektyvi meilė Radvilavičiūtės tekstams atrodė tiesiog neįžodinama, taigi galiausiai nieko ir neparašiau.

Nuo tada daug galvojau apie esė ir supratau, kad tas pirminis, nelabai motyvuotas šio žanro populiarumo išsiaiškinimas sau buvo kažkaip intuityviai teisingas. T. y. kad eseistikos patrauklumą ir paties žanro savitumą lemia ne naratyvas, ne laiko ir erdvės koreliacijos (priargumentuotą lapelį vis dėlto susiradau), bet ta arba tas, kas tuos tekstus rašo. Pirma, traukia asmenybė – įdomu, ką „apie gyvenimą“ abstrakčiai galvoja, tarkim, Alfonsas Andriuškevičius, smalsu, ką jis pasakoja apie savo gyvenimą konkrečiai. Antra, ne tik reali, bet ir labai konkreti eseisto ar eseistės figūra neleidžia pamiršti, kaip ypatingai šiame žanre sueina menas ir gyvenimas. Kitaip nei įprastose autobiografijose, eseistikoje gyvenimas netampa meno objektu – jis pats virsta menu, tekstu. Todėl ir esė skaitymas, tų gyvenimo fragmentų žvejojimas dažnai įdomesnis nei lietuviški romanai, bandantys būti trileriais, detektyvais, psichologinėmis studijomis. Šių juk (deja) nerašo nei mafiozai, nei privatūs sekliai, nei (deja?) psichologai.

Esė iš tiesų yra narciziškas žanras: joje atsispindi ne tik rašančių, bet ir skaitančių figūros. Nors tai daugiau ar mažiau galioja bet kokiam kūriniui, eseistikoje tos figūros susirenka labai konkrečiu tikslu – tiesiogiai arba per aplinkui pakalbėti apie save. Tad ryškus žanro suklestėjimas apie 2000–2004 metus iškalbingas: populiaru tampa ne tik šiaip kalbėti apie save, bet ir kalbėti apie save tam tikru būdu.

Lapelyje kažkada susirašytus argumentus bandžiau sau pagrįsti kultūros sociologija ir kavoliškomis sąmoningumo trajektorijomis, kurių lūžius ženklina, be kita ko, pasakojimų pirmuoju asmeniu kaita. Ar galima ir čia kalbėti apie naują sąmoningumo istorijos etapą, kurį liudija lietuvių eseistinės praktikos – ne tik literatūros, bet ir vizualiųjų menų tekstai? Ar galima čia ieškoti naujai besiformuojančios kultūrinės tapatybės? Kiek ji nauja? Ką apie mus kaip šiuolaikinės kultūros atstoves ir atstovus sako mūsų skaitomi tekstai? (Klausimai, kaip mėgstama akademinėje literatūroje, daugiausiai lieka atviri.)

 

2. Esė sudedamosios dalys

 

Šiuolaikinė (po 1990 metų) lietuvių literatūrinė eseistika ne tik populiari, įdomi ar šiaip paveiki. Gana skirtingais būdais ji daro du dalykus – pasakoja istorijas ir aproprijuoja Vakarų kultūros ženklus, įtraukdama juos į asmeninę ir kultūros atmintį.

Pasakojimai ir apmąstymai. Kad lietuvių rašytojai ir rašytojos nemoka pasakoti istorijų, kartojama taip dažnai, kad tai atrodo beveik aksioma. Tuo teisinamas ir savojo detektyvo neturėjimas, ir „nesiužetiški“, ištęsti romanai. Tik sovietmečio novelė, sakoma, buvo gerai – bet gal viso jos gerumo paslaptis buvo ezopinė kalba, tarp eilučių numanomas pasakojimas apie priespaudą ir nelaisvę? Kodėl taip sunku be traumų ir laisvės kovų sukalti nepraskydusį siužetą, „palaidoti“ jį reikiamo lygio menine raiška? Čia netiksliai cituoju Radvilavičiūtę, kurios esė, puikus štai tokio sukalto siužeto ir meninės raiškos pavyzdys, įrodo, koks tasai skundas yra neteisingas. Bet gražiausi pasakojimai man visgi lieka Sigito Parulskio „Nuogi drabužiai“ ir veik visi Kęstučio Navako gerųjų gyvenimo dienų siužetai. Štai, pavyzdžiui:

 

Praeinantis žmogus visada grėsmė, ypač šis. Aš negeriu alaus, sako šis, atsisėda šalia taip atsargiai, lyg savo gyvenimą surinkinėtų pagal butelyje sunarstomo burlaivio pavyzdį. Nenoriu alaus, sako burlaivis butelyje, gal galėtum man duoti vieną litą. (Kęstutis Navakas, Begarsis skambutis, p. 35)

Pasakojimas, siužeto vingiai ir atida detalėms – šių trumpų tekstų stiprybė. Ne veltui lietuvių eseistika į užsienio kalbas verčiama kaip short stories. (Ne veltui Aušra Kaziliūnaitė per gimtadienį svečius prašė padovanoti po istoriją. Kas pasakojo apie vizitą Lenkijos baseinuose, kas apie senelę, kas apie autostopus – ir iš viso to susidėjo niekur neužfiksuotas, niekada nebūsiantis išleistas, vienkartinis esė rinkinys.)

Kas visgi (bent kol kas) yra veltui – tai literatūrinės eseistikos noras įsitvirtinti apmąstymų srityje. Ten, kur prasideda svarstymai, vis imama balansuoti ties banalybės riba: nuo pavojingai arti atsiduriančio Donaldo Kajoko „dykinėjimų“ iki tą ribą dažnai peržengiančių Dalios Staponkutės, Donato Petrošiaus. Pati banalybės formulė nekinta – bendro pobūdžio „tiesa“ apie gyvenimą + trumpas pasidalijimas asmenine patirtimi:

 

Filosofijos studijos išmokė mane žiūrėti į skaičius kaip į simbolius, kurių nepakanka reiškinių esmei atskleisti. Gyvenimas – tai mūsų santykiai. Mūsų santykiai – likimas. Nebūna teisingų ir neteisingų santykių. Jie tiesiog užsimezga arba ne. Kaip sakoma, santykiai nutinka tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, tačiau jų priežastys ir pasekmės sudaro gyvenimo visumą. (Dalia Staponkutė, Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja, p. 167)

 

Kalbėjimas apie save – slidus dalykas. Jei žengi prie bendrybių, nebeaišku, ką daryti toliau: bandyti pritaikyti save ir savo istorijas prie pasaulio ir jo „tiesų“ ar bandyti savo istorijas paversti universalijomis? Bet galbūt tai dirbtinė priešprieša. Gražiausiai prie pasaulio prisitaiko tie eseistai ir tos eseistės, kurios jį perima kaip tekstą – dar nepažįstamą, besiprašantį perskaitymo.

Intertekstai ir atsiminimai. Būtent tokios yra Rolando Rastausko, Vaivos Grainytės esė, pasakojančios apie keliones, apie svetimų kraštų patirtis, įdomybes, išlikimą tenai ir grįžimą namo. Keliavimas juos veikia kaip svečios kultūros skaitymas: nuo vakarietiškos kultūros ženklų (Leonard Cohen) ir erdvių (Berlyno skersgatviai) iki rytietiškų švenčių. Visa tai tampa įtekstinta patirtimi, kurios autentiškumu abejoti nelinkstama.

Gal kiek labiau abejojama Radvilavičiūtės asmenine pažintimi su Vladimiru Nabokovu ir kitais literatūriniais herojais. Nors jos eseistika kritikoje kartais vadinama „patirtiniu rašymu“, beveik visos tos patirtys yra citatinės, atkeliaujančios iš kitų, jau parašytų, tekstų. Atrodo, kad pažinti save gali tik per tai, ką skaitai ar matai, kas iš to pasilieka. (Va taip nutinka jokiu autentiškumu pasigirti negalinčioje Rimvydo Stankevičiaus eseistikoje, kur lemiamu momentu – gamtoje, suintensyvėjus juslėms, pasakojant apie gyvenimą pakeitusias akimirkas – kulminacijoje atsiduria ne bandymas tą patirtį perteikti, bet Vytauto Mačernio, Maironio ir kt. poetų citata.) Atsigręžti į svetimus tekstus, kad suprastum save, – estetizmo ženklas, ir man regisi, jog „Šiaurės Atėnų“ eseistai ir eseistės – turbūt ryškiausias estetizmo judėjimas lietuvių literatūroje, turintis netgi nuosavą meninį manifestą – „Siužetą siūlau nušauti“ (2002).

Visgi kai kada tekstuose atsiranda savita atsvara stipriam, gal net perdėtam intertekstualumui – atminties tema. Kai ji lieka asmeniška, tai būna labai paveiki, kaip kad Petrošiaus esė apie tėvą arba Parulskio „Aukojimas“:

 

Niekad nemačiau ir turbūt jau nebepamatysiu tokių savo tėvų, kai vėliau nusivežiau videomagnetofoną ir parodžiau jiems juos pačius: jiedu juokėsi, šūkčiojo, kumščiavosi kaip vaikai, piktinosi ir vėl juokėsi, šaipėsi vienas iš kito ir vis rodė man, pažiūrėk, čiagi mes, mus rodo!.. Tikiu, kad tuo metu, tą vieną apgailėtiną videolaiko valandą, jie vėl mylėjo vienas kitą taip kaip kitados, jaunystėje, kai norėjo gyventi kartu, kai geidė vienas kito, svajojo turėti vaikų, sūnų. (Sigitas Parulskis, „Aukojimas“, Siužetą siūlau nušauti, p. 58)

 

Bet kur kas dažniau atmintis tampa apsimokančia preke, ir tai ypač galioja eseistikai sovietmečio tematika, kuri šiais laikais yra egzotizuota beveik tiek pat, kiek savo metu buvo Rastausko aprašytieji Berlyno barai. Tai itin ryšku Lauryno Katkaus tekstuose, taip pat ir didelėje dalyje vizualiosios eseistikos. Pavyzdžiui, tókios kino esė kaip kai kurie videomenininko Deimanto Narkevičiaus, menininkių grupės „Coolturistės“ darbai atsigręžia į sovietmetį kaip traumą, kritikuoja sovietmečio menines praktikas, mąstymo niveliaciją. Tačiau riba tarp kritikos ir reprodukavimo – tokia plona. Kalbėjimas apie save vis rizikuoja virsti prisiminimų pardavinėjimu (ypač turint omenyje Vakarų žavėjimąsi sovietmečio realijomis kaip ekscesu). Ir tai nėra blogai – tiesiog, kaip ir ne pirmus metus rẽgimos „Maximos“ lentynos, nebekelia nuostabos.

 

3. Esė ir kultūra

 

Šiemet Rimantas Kmita, „Šiaurės Atėnų“ skilties „Kritikos kirtimai“ kuruotojas, mane pakvietė parašyti apie eseistiką. Galvoju, kad tai turbūt yra duoklė ir už tą seną neperrašytą lapelį su argumentais, ir už tada neįžodintą literatūrinę meilę. Juk klausimas, kas per paukštis yra toji lietuviškoji esė, užima svarbią vietą tikrai ne tik mano gyvenime. Juk mokytis, kaip kalbėti apie save, mes dar tik pradedame – nesvarbu, ar pasivaikščiojimuose, ar privačiuose kabinetuose, ar įvairių leidinių puslapiuose. Ak, ta introspektyvių ir mąslių kultūros kūrėjų bei vartotojų tapatybė. Gal ji ne tokia ir nauja.

Jei galvojame, kad tekstai, kuriuos vertiname, šį tą pasako ir apie mus, tai suklestėjusi ir vis dar klestinti eseistika liudija kultūrinį pasimetimą. Siekiant kalbėti apie save, imama pasakoti istorijas, atsiremiama į svetimus tekstus; tarsi bandymas nukreipti kalbą. Ar aš dar esu kur nors anapus teksto – ar aš dar esu be teksto? Kam esu įdomi be teksto? Taigi ieškoma, kaip gyventi su tekstais, kaip juos atsiminti ir kaip tą atmintį perduoti.

Čia į pirmąjį planą grįžta figūra, kuri eseistikoje yra visa ko šaltinis (anot Andriuškevičiaus, „tekstų susikirtimo vieta“), – eseistas arba eseistė. Savo tekstais jis arba ji susikuria tai, ką Jurijus Lotmanas pavadintų literatūrine (menine) autobiografija, – autoportretą, sudėliotą iš tekstų, kultūros mitų, stereotipų. Lietuvių kultūroje, kur nei autobiografijos, nei biografijos tradicija nėra itin ryški, eseistika ją įtvirtina „per aplinkui“ – prisidengdama meno žaidimais.