Dermiušas

Taurimos Bunkutės nuotrauka

Jis išgalabijo trijų asmenų šeimą, kad pasiglemžtų muzikinę dėžutę, kurios gviešėsi jau keletas metų. Neprireikė nė tūžmastingos pono Lebefo – prokuroro – iškalbos, bergždžia buvo ir pono Bridono, gynėjo, kalba. Kaltinamasis buvo vieningai pasmerktas myriop. Ir neatsirado nė vieno, kuris jį užstotų, – nei salėje, nei kur kitur. Masyvūs pečiai, buliaus kaklas, didžiulis plokščias veidas be kaktos – vien žandikauliai ir mažos, siauros drumzlinos akutės. Jei ir būtų kilusi kokia abejonė dėl jo kaltės, jautrūs prisiekusieji būtų nuteisę jį vien už tą gyvulišką snukį. Nagrinėjant bylą jis nekrustelėdamas gunksojo ant suolo, rodės, vangus ir neperprantamas.

– Dermiušai, – kreipėsi į jį pirmininkas, – ar gailitės dėl savo nusikaltimo?

– Ir šiaip, ir anaip, pone pirmininke, – atsiliepė Dermiušas. – Gailiuosi ir nesigailiu.

– Paaiškinkite suprantamiau. Ar jus graužia sąžinė?

– Ar jinai gailisi, pone pirmininke?

– Sąžinės graužatis? Jūs nežinote, kas tai yra sąžinės graužatis? Na, ar jūs kenčiate, kai galvojate apie savo aukas?

– Aš jaučiuosi gerai, dėkui, pone pirmininke.

Dermiušas lyg ir atkuto ir parodė susidomėjimą vienintelę teismo proceso akimirką, kai kaltinimas pateikė muzikinę dėžutę. Persilenkęs per užtvarą, jis negalėjo atplėšti nuo jos akių, o kai raštininko prisuktas mechanizmas užgrojo savo melodiją, plyname jo veide šmėstelėjo labai švelni šypsena.

Kol bus įvykdytas nuosprendis, jis buvo įkurdintas pasmerktųjų myriop vienutėje ir čia ramiai laukė savo galo. Beje, laikas jam, rodės, nerūpėjo. Jis niekada nepraverdavo burnos, sargams įėjus į kamerą. Nejautė poreikio pratarti jiems bent žodelį ir tik mandagiai atsakydavo į klausimus. Tik be paliovos niūniavo tą nusikalstamą motyvą, kuris pastūmėjo jį į piktadarystę, nors mokėjo jį ne kažin kaip. Gal dėl nepaslankios atminties sužadinto apmaudo, kad negali atkapstyti muzikinėje dėžutėje glūdinčios melodijos, vieną rugsėjo vakarą atvedusios jį į smulkių rentininkų vilą Nožane prie Marnos. Ten gyveno dvi senmergės ir šalčmirys dėdė, Garbės legiono ordino kavalierius. Kartą per savaitę, sekmadienį, patiekus popiečio desertą, vyresnioji iš seserų prisukdavo muzikinę dėžutę. Šiltuoju metų laiku valgomojo langas būdavo praviras, ir trejus metus Dermiušas mėgavosi nuostabiais vakarais. Susigaužęs pasienyje, jis klausydavosi šventadienio melodijos – ją prisiminti stengdavosi visą savaitę, bet jam niekaip nesisekė. Nuo pat pirmų rudens dienų šalčmirys dėdė liepdavo uždaryti valgomojo langą, ir muzikinė dėžutė grodavo tik smulkiesiems rentininkams. Trejus metus iš eilės Dermiušas kentė tuos ilgus našlystės mėnesius – be muzikos ir džiaugsmo. Melodija po truputį blėso jo atmintyje, diena iš dienos grimzdama vis giliau, ir žiemai baigiantis vietoj jos likdavo tik kartėlis. Ketvirtaisiais metais jis nebepajėgė susitaikyti su mintimi, kad vėl turės laukti, ir vieną vakarą įsmuko pas senius. Kitą rytą policija rado jį greta trijų lavonų, besiklausantį muzikinės dėžutės dainelės.

Per mėnesį išmoko ją atmintinai, bet teismo išvakarėse vėl buvo primiršęs. Dabar pasmerktojo vienutėje mėgino atkurti nuotrupas, kurias neseniai atgaivino teismas, bet kasdien po truputį jos vis labiau blanko. „Din din din“, – nuo ryto iki vakaro pusbalsiu skardeno pasmerktasis myriop.

Kalėjimo kapelionas eidavo aplankyti Dermiušo, ir šis jam atrodė kupinas geros valios. Vis dėlto kapelionas būtų norėjęs, kad to vargdienio siela būtų kiek atviresnė, kad geroji naujiena įsiskverbtų jam į širdį. Dermiušas klausydavosi nuolankiai pastiręs, bet trumpi jo atsakymai, kaip ir neperžvelgiamas veidas, rodė, kad jam nė motais sielos išganymas, o gal jis apskritai tokio dalyko neturi. Tačiau vieną gruodžio dieną, pasakojant apie Nekaltąją Mergelę ir angelus, klebonui pasirodė, kad mažose dulsvose kalinio akutėse išvydo šmėstelint spindulį, bet taip trumpai, kad jis suabejojo tai matęs. Baigiantis pokalbiui, Dermiušas netikėtai paklausė:

– O Kūdikėlis Jėzus – ar jis dar gyvena?

Kapelionas nedvejojo nė sekundės. Būtų galėjęs pasakyti, kad Kūdikėlis Jėzus, žinoma, gyvenęs, bet kadangi, būdamas trisdešimt trejų metų, mirė ant kryžiaus, apie jį negalima kalbėti esamuoju laiku. Bet Dermiušo makaulė buvo tokia kieta, – tai kaip jam išaiškinsi? Jam suprantamesnis buvo pasakojimas apie Kūdikėlį Jėzų – jis galėjo atverti jo sielą šventųjų tiesų spinduliams. Klebonas papasakojo Dermiušui, kaip Dievo sūnus pasirinkęs gimti tvartelyje, šalia jaučio ir asilo.

– Supranti, Dermiušai, jis norėjo parodyti, kad jis su vargšais, kad nužengęs į žemę dėl jų. Beje, taip pat būtų galėjęs pasirinkti ir kalėjimą – gimti šalia nelaimingiausių iš varguolių.

– Suprantu, pone klebone. O juk Kūdikėlis Jėzus būtų galėjęs gimti ir mano kameroje, bet nebūtų sutikęs atkeliauti į pasaulį rentininkų namuose.

Kapelionas tik galva palingavo. Dermiušo logika buvo neatremiama ir kiek per daug pritempta prie konkretaus atvejo, ir, atrodo, ne per daug skatino jį atgailauti. Tad pasvyravęs tarp „taip“ ir „ne“ jis papasakojo Dermiušui apie tris karalius išminčius, Nekaltųjų vaikelių išžudymą, pabėgimą ir paaiškino, kaip Kūdikėlis Jėzus, kai jam jau buvo prasikalusi barzda, mirė, nukryžiuotas tarp dviejų plėšikų ir vagių, kad atvertų jiems Dangaus vartus.

– Tik pagalvok, Dermiušai, gerojo vagišiaus siela bus pirmoji iš visų pasaulio sielų, įžengusi į Rojų, ir tai ne atsitiktinumas, – taip nutiko, nes Dievas norėjo parodyti, kad kiekvienas nusidėjėlis gali tikėtis gailestingumo. Patys baisiausi nusikaltimai jam tėra gyvenimo negandos…

Bet Dermiušas jau seniai nebesiklausė kapeliono, o gerojo vagies istorija buvo jam tokia pat mįslinga, kaip stebuklingos nuodėmės ir duonos padauginimo istorijos.

– O kaip tada Kūdikėlis Jėzus sugrįžo į savo tvartelį?

Jam rūpėjo tik Kūdikėlis Jėzus. Eidamas iš kameros kapelionas mąstė, kad tas žudikas ne ką nuovokesnis už vaiką. Jis net suabejojo, ar Dermiušas atsakingas už savo nusikaltimą, ir paprašė, kad Dievas jo pasigailėtų.

„Tai vaiko siela kroviko kūne; jisai nudobė tuos tris seniukus be jokios piktos užmačios, taip, kaip vaikas perskrodžia pilvą lėlei ar nusuka jai rankas kojas. Tai vaikas, kuris nesuvokia savo jėgos, vaikas, vargšas vaikas, o įrodymas – kad jis tiki Kūdikėlį Jėzų!“

Po kelių dienų kunigas aplankė nuteistąjį. Pasiteiravo sargo, lydinčio jį, kad įleistų:

– Ar tai jis dainuoja?

It žemas varpo gausmas sklido tvirtas Dermiušo balsas, be atilsio skanduojantis: „Din din din.“

– Visą dieną nesiliauja su tuo savo „din din din din“. Jei bent būtų į ką panašu, bet tai netgi ne melodija.

Toks pasmerktojo myriop, dar nesuvedusio sąskaitų su dangumi, atsainumas sukėlė kapelionui nerimą. Dermiušą jis rado žvalesnį nei paprastai. Žiaurus veidas atrodė grėsliai sušvelnėjęs, o plyšeliuose tarp vokų tviskėjo jukus spindulys. Ir galiausiai – jis buvo kone plepus.

– Koks lauke oras, pone klebone?

– Sninga, mano sūnau.

– Tai nieko, žinote, sniegas jo nesustabdys. Jam nusišvilpt į sniegą.

Ir vėl kapelionas prabilo apie Dievo gailestingumą ir atgailos nušvitimą, bet nuteistasis pertardavo jį sulig kiekviena fraze ir vis kalbėjo apie Kūdikėlį Jėzų, tad pamokymai skambėjo tuščiai.

– Ar Kūdikėlis Jėzus visus pažinojo? O rojuje Kūdikėlis Jėzus turi įstatymą? Kaip manote, pone klebone, ar Kūdikėlis Jėzus už muziką?

Galop kapelionui nebesisekė įterpti nė žodelio. Kai jis ėjo prie durų, pasmerktasis įspraudė jam į saują keturlinką popieriaus lapelį.

– Mano laiškas Kūdikėliui Jėzui, – pareiškė švytėdamas.

Kapelionas paėmė laiškelį ir netrukus jį perskaitė.

„Brangus Kūdikėli Jėzau, – bylojo laiškas, – rašau, prašydamas jus paslaugos. Mano vardas Dermiušas. Artėja Kalėdos. Žinau, jog nepykstate ant manęs, kad nudobiau tuos tris seniokus iš Nožano. Jūs nebūtumėt atkeliavęs į pasaulį pas tokius bjaurybes. Nieko neprašau jūsų čia, nes man veikiai nugnybs galvą. Bet norėčiau, kad man atkeliavus į Rojų atiduotumėte man mano muzikinę dėžutę. Iš anksto ačiū ir linkiu jums stiprios sveikatos. Dermiušas.“

Kunigas pasibaisėjo laiško turiniu, pernelyg aiškiai liudijančiu, koks žudikas nejautrus atgailai.

„Žinoma, – mąstė jis, – jis nekaltas, proto turi ne daugiau kaip naujagimis, ir tas pasitikėjimas Kūdikėliu Jėzumi ganėtinai rodo vaikišką jo naivumą, bet kai stos prieš Dievo Teismą su trimis žmogžudystėmis ant sąžinės ir be krislelio atgailos, pats Dievas negalės jam nieko padėti. Ir vis dėlto jis turi mažutę sielą, tyrą kaip šaltinio vanduo.“

Vakare kunigas nuėjo į kalėjimo koplyčią ir, pasimeldęs už Dermiušą, įdėjo jo laišką į gipsinio Kūdikėlio Jėzaus lopšį.

Gruodžio dvidešimt ketvirtąją, auštant, Kalėdų išvakarėse, būrys gerai apsirengusių ponų su kalėjimo sargais įžengė į pasmerktojo myriop vienutę. Dar apkvaitusiomis nuo miego akimis, sutrikusiu skrandžiu, žiovaudami, jie sustojo už kelių žingsnių nuo lovos, brėkštančios dienos šviesoje stengdamiesi įžiūrėti po antklode gulinčio kūno pavidalą. Apklotas silpnai sujudėjo, ir iš guolio atsklido tyli aimana. Prokuroras ponas Lebefas pajuto, kaip jo nugara nuėjo pagaugais. Kalėjimo viršininkas timptelėjo juodą kaklaraištį ir atsiskyrė nuo grupės. Truktelėjo rankogalius, paieškojo tinkamos galvos padėties ir, atstatęs krūtinę, sunėręs rankas ties praskiepu, teatrališkai pareiškė:

– Kaupkite drąsą, Dermiušai, jūsų malonės prašymas atmestas.

Jam atsiliepė aimana – garsesnė, atkaklesnė nei pirmoji, bet Dermiušas nekrustelėjo. Jis, regis, pasislėpė su visa galva, ir iš po antklodės nebuvo nieko matyti.

– Na, Dermiušai, negaiškime, – paragino viršininkas. – Bent sykį parodykite truputį geros valios.

Prižiūrėtojas, priėjęs papurtyti pasmerktojo, palinko virš lovos. Atsitiesė ir atsisuko į viršininką, atrodo, nustebęs.

– Kas čia dedasi?

– Kad nežinau, pone viršininke, kažkas juda, ir vis dėlto…

Iš po antklodės atsklido gailus, neįtikėtinai švelnus knerkimas. Prižiūrėtojas staigiu judesiu plačiai atskleidė antklodę ir suriko. Visi dalyviai, palinkę į priekį, taip pat riktelėjo iš nuostabos. Dermiušo vietoje ant atskleisto guolio gulėjo naujagimis ar kelių mėnesių kūdikis. Jisai, rodės, pradžiugo patekęs į šviesą ir šypsodamasis vedžiojo lankytojus romiu žvilgsniu.

– Ką tai reiškia? – užriko kalėjimo viršininkas, atsisukdamas į vyriausiąjį prižiūrėtoją. – Jūs leidote kaliniui pabėgti!

– Jokiu būdu, pone direktoriau, – vos prieš tris ketvirčius valandos aš paskutinį sykį apėjau kalinius ir aiškiai mačiau Dermiušą lovoje.

Tamsiai išraudęs direktorius koneveikė pavaldinius ir grasino jiems griežčiausiomis bausmėmis. O kapelionas puolė ant kelių ir dėkojo Dievui, Nekaltajai Mergelei, šventajam Juozapui, Apvaizdai ir Kūdikėliui Jėzui. Bet niekas į jį nekreipė dėmesio.

– Velniai rautų! – šūktelėjo viršininkas, palinkęs prie kūdikio. – Nagi, pažiūrėkite – čia, ant krūtinės, jam tatuiruotės, tokios pat kaip Dermiušo.

Susirinkusieji taip pat pasilenkė. Ant kūdikio krūtinės buvo dvi simetriškos tatuiruotės – viena jų vaizdavo moters, kita – šuns galvą. Jokios abejonės, Dermiušas turėjo lygiai tokias pat ir maždaug tokio pat dydžio. Tai galėjo paliudyti prižiūrėtojai. Valandėlę visi tylėdami jas gretino.

– Gal aš ir klystu, – prabilo ponas Lebefas, – bet man dingojas, kad tas žinduklis panašus į Dermiušą, kiek tokio amžiaus vaikas gali būti panašus į trisdešimt trejų metų vyrą. Matot šitą stambią galvą, šitą plokščią veidą, žemą kaktą, tas siauras akutes ir netgi nosies formą. Jums taip neatrodo? – pasiteiravo jis, atsisukdamas į pasmerktojo advokatą.

– Iš tiesų, kažkas tokio yra, – pripažino ponas Bridonas.

– Ant užpakalinės šlaunies dalies Dermiušas turėjo rusvą dėmę, – pranešė vyriausiasis prižiūrėtojas.

Jie apžiūrėjo kūdikio šlaunį ir aptiko žymę.

– Eikite ir atneškite man antropometrinę nuteistojo kortelę, – įsakė viršininkas. – Palyginsime pirštų atspaudus.

Vyriausiasis prižiūrėtojas išrūko pasišokėdamas. Laukdami jo sugrįžtant visi ėmėsi ieškoti racionalaus Dermiušo metamorfozės paaiškinimo – ji jau niekam nebekėlė abejonių. Kalėjimo viršininkas į pokalbius nesikišo ir nervingai žingsniavo po kamerą. Kadangi kūdikis, įbaugintas balsų šurmulio, pravirko, jis prisiartino prie lovos ir grėsmingai tarė:

– Na, tik palauk, mano šaunuoli, tuoj aš tave kaip reikiant pravirkdysiu.

Prokuroras Lebefas, atsisėdęs greta vaiko, smalsiai pažvelgė į viršininką.

– Jūs iš tikrųjų manote, kad tai gali būti jūsų žudikas? – pasiteiravo.

– Tikiuosi. Šiaip ar taip, netrukus sužinosime.

Tokio neapsakomo stebuklo akivaizdoje kapelionas nesiliovė dėkojęs Dievui; jo akys drėko iš graudulio, kai jis žvelgė į tą kone dievišką vaikelį, gulintį tarp Lebefo ir viršininko. Kiek sunerimęs svarstė, kas bus toliau, ir patikliai mąstė: „Bus taip, kaip nuspręs Kūdikėlis Jėzus.“

Kai pirštų atspaudai buvo palyginti ir patvirtinta nepaprasta metamorfozė, kalėjimo viršininkas atsiduso iš palengvėjimo ir pasitrynė rankas.

– O dabar paskubėkim, – paragino. – Jau ir taip sugaišome per daug laiko. Na, Dermiušai, nagi…

Kameroje suošė protesto murmesys, o pasmerktojo advokatas pasipiktinęs riktelėjo:

– Gal vis dėlto neketinate nukirsdinti kūdikio! Tai būtų bjaurus, pasibaisėtinas poelgis. Pripažįstant, kad Dermiušas kaltas ir nusipelnė mirties, argi reikia įrodinėti naujagimio nekaltumą?

– Tokios smulkmenos man nerūpi, – atšovė viršininkas. – Šis individas – mūsų Dermiušas, taip ar ne? Ar jis nužudė tris rentininkus Nožane prie Marnos? Ar buvo pasmerktas myriop? Įstatymas skirtas visiems, ir nereikia čia man jokių paistalų. Medinė pakyla vietoje, ir giljotina pastatyta daugiau kaip prieš valandą. Jūs mėginate apsukti man galvą su ta savo naujagimio nekaltybe. Manote, gana pavirsti į kūdikį, kad išvengtum Teisingumo? Iš tiesų pernelyg paranku.

Ponas Bridonas motinišku judesiu užtraukė antklodę ant putlaus savo kliento kūnelio. Pajutęs šilumą, patenkintas vaikas ėmė juoktis ir čiauškėti. Viršininkas skersakiavo į jį – šis linksmybės protrūkis jam pasirodė visiškai nederamas.

– Tik pažiūrėkite, – tarė, – demonstruoja cinizmą iki pat galo.

– Pone viršininke, – įsiterpė kapelionas, – ar šiame įvykyje jūs neįžvelgiate Dievo piršto?

– Galbūt, bet tai nieko nekeičia. Šiaip ar taip, tai ne mano reikalas. Instrukcijas man rašo ne Dievas, ir ne Dievas man suteiks paaukštinimą. Aš gavau nurodymus ir juos vykdau. Na, pone prokurore, ar ne mano tiesa?

Prokuroras Lebefas nesiryžo nieko pasakyti ir apsisprendė tik pamąstęs.

– Žinoma, jūs turite savo logiką. Būtų visiškai neteisinga, jei, užuot sulaukęs pelnytos bausmės, žudikas gautų privilegiją pradėti gyvenimą iš naujo. Tai būtų labai blogas pavyzdys. Bet vaiko nukirsdinimas – tiesą sakant, opus reikalas; man regis, išmintingiausia jums būtų kreiptis į savo viršininkus.

– Pažįstu juos – jie persius, kad juos trukdau. Nors galų gale vis tiek jiems paskambinsiu.

Aukštieji valdininkai dar nebuvo pasirodę ministerijoje. Viršininkas paskambino jiems į namus. Jie buvo apsnūdę ir labai prastai nusiteikę. Dermiušo metamorfozė jiems pasirodė nedora klasta, nukreipta asmeniškai prieš juos, ir jie baisiausiai ant jo įtūžo. Vis dėlto pasmerktasis – žindomas kūdikis. Bet laikai buvo atšiaurūs, jie drebėjo dėl savo paaukštinimo, bijojo pasirodyti neveiklūs. Pasitarę nusprendė, kad… „faktas, jog žudikas kiek susitraukė nuo sąžinės priekaištų naštos ar dėl kokios nors kitos priežasties, niekuo negali pakeisti Teismo sprendimo“.

Jie atliko pasmerktojo tualetą – tai yra suvystė jį į paklodę ir pakirpo lengvučius šviesius pūkelius ant pakaušio. Paskui kapelionas dėl visa ko jį pakrikštijo. Jis ir nešė jį glėbyje iki įrenginio, pastatyto kalėjimo kieme.

Grįžtant po nukirsdinimo jis papasakojo ponui Bridonui apie Dermiušo laišką Kūdikėliui Jėzui.

– Dievas negalėjo priimti į rojų žudiko, kuriam sąžinės priekaištai buvo nė motais. Dievas ištrynė nuodėmingą jo gyvenimą ir grąžino jį į nekaltybės amžių.

– Bet jei nuodėmingas gyvenimas buvo ištrintas, tai Dermiušas nepadarė jokio nusikaltimo, ir smulkieji rentininkai nebuvo nužudyti.

Kad nuramintų širdį, advokatas nedelsdamas nukako į Nožaną prie Marnos. Atvažiavęs vienos bakalėjininkės pasiteiravo, kur yra gatvė ir namas, kuriame įvykdytas nusikaltimas, bet niekas nebuvo girdėjęs apie jokį nusikaltimą. Jam be vargo nurodė senųjų panelių Briden ir sužvarbėlio dėdės būstą. Trys rentininkai pasitiko jį kiek nepatikliai, bet netrukus aprimo ir pasiskundė, kad naktį kažkas iš jų pavogęs muzikinę dėžutę, stovėjusią valgomajame ant stalo.

Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė