Baltiškoji pasninko kilmė
Manymas, kad žuvis yra visa ko pradžia, pagrindas, gyvūnas, teikiantis pasauliui gyvybę, ko gero, buvo visuotinis ir gyvavo ne vieną tūkstantmetį! Plg. lietuvių tikėjimą: „Da[ba]r sako: bacėnas atanešė, ė anksčiau – žuvys jam dav[ė] bernioką ar mergiotę“ (LŽ XIII 139, LŽ XX 1009); lietuvių folklore: žuvį (žuvis) gaudyti – priimti kūdikį (LŽ XX 1014); sužvejoti – priimti naujagimį (LŽ XX 1071). Nusižiūrėjusi į senąsias indoeuropiečių religijas, paskutinė šią sampratą perėmė krikščionybė. Jos simbolikoje pasaulio gyvybės pradžia tapo Kristus (ICHTYS).
Graikų ICHTYS – žuvis – slepia krikščionių akrostichą, kuris susideda iš pirmųjų Jėzaus Kristaus graikiškų vardų ir titulų raidžių: J(esous) Ch(ristos) Th(eou) Y(ios) S(oter) – Jėzus Kristus Dievo Sūnus Išganytojas (RŽ 149).
Žuvis, kaip Kristaus simbolis, puošia pirmųjų krikščionių katakombas. Pagal šį slaptaraščio ženklą persekiojami krikščionys atpažindavo vienas kitą. Krikščionys katakombomis naudojosi panašiai kaip Romos pagonys scholomis. Jeigu Romos kapų galerijas sudėtume į vieną liniją, tai ji driektųsi daugiau nei 1 000 kilometrų. Dviejų aukštų scholose romėnai laidodavo savo mirusiuosius. Apatinis aukštas, kur laidojama, buvo po žeme, o viršutiniame (salėje) buvo švenčiami atminai. Iš dviaukščio namelio viršutinės dalies buvo galima nusileisti į galeriją. Kapinėse, kuriose ilsėjosi žymių žmonių ir kankinių palaikai, pirmieji krikščionys rinkdavosi į pamaldas. Pastatę Eucharistijos stalą, Dievo žodžio skelbėjai namelį paversdavo improvizuota pamaldų koplytėle.
Žuvies artumą Kristui pabrėžia ir kai kurios lietuvių etiologinės sakmės. Už tai, kad per upę pernešė Kristų, lydys iki šiol nešioja Išganytojo kančios įrankius. Esą jo galvoje galima rasti kaulų, kurie yra kryžiaus, ieties, replių, vinių ir kūjo pavidalo. Be to, už paslaugumą lydžiui skirta būti ežerų ir upių karaliumi (VA 77–78).
Žuvis – vienas iš aštuonių šventųjų Budos simbolių. Pagal budistų mokymą laimę atneša vaza, lotosas, kriauklė, neturinti pabaigos kilpa, skėtis, ratas, vėliava ir žuvys.
Žuvims, kaip Zodiako ženklui, priskiriama viena iš dvylikos Egipto dievybių. Anot Dominique’o François Arago, Avinas yra pašvęstas Jupiteriui Amonui, Jautis simbolizuoja dievą arba jautį Apį, Dvyniai – dvi neperskiriamas dievybes Horą ir Harpokratą, Vėžys tarnauja Anubiui, Liūtas – Saulei arba Oziriui, Mergelė – Izidei, Svarstyklės ir Skorpionas – Tifonui, Šaulys – Herakliui, Ožiaragis – Mendesui, Vandenis greičiausiai primena jūros vandens samstymą Tibi arba sausio mėnesį, o Žuvys atitinka Neftidę (FC 146).
Ryškiausią Žuvų žvaigždę (Alfa Piscium) arabų astronomai vadina El Riša arba Mazgu. Matyt, jame ant dviejų kaspinų, laikančių Žuvis, užrišamas mazgas ir taip jos sujungiamos viena su kita. Apie žuvies simbolio archajiškumą byloja ne vien kosmogonija, bet ir kitos gyvenimo sritys. Logiška manyti, kad pirmasis Zodiako ženklas, kuris duoda pradžią kitiems ženklams (jų pagrindas), taip pat yra Žuvys. Anot Camille’io Flammariono, senąja persų kalba Perviz (Žuvimi) buvo vadinamas Sietynas. Pailgas šio žvaigždžių telkinio pavidalas iš tiesų šiek tiek primena žuvį. Labai sename indų Zodiake vietoj dviejų buvo pavaizduota viena žuvis. Todėl peršasi mintis, kad Žuvų ženklas būtent todėl ir gavo tokį pavadinimą, nes tuo metu jame buvo Sietynas (FC 172).
Iranėnų sąrašuose Sietynas – Parviz – dažniausiai siejamas su žodžiu pirmas. Avestoje Paoiryaēinī, t. y. Parwyainī, Pirmojo draugės, rašymo tradicija nusidriekia iki pavadinimo naująja persų kalba Parvīn, Sietynas. Kita jo arba tik svarbiausiosios jo žvaigždės Tauro η (eta) forma Parwa – Pirmasis, iš to kilo ir pavadinimas naująja persų kalba Parv, Sietynas. Arba jo pavadinimas Parwya, Pirmutinis, kuris susiformavo iš vidurinės persų Parviz (iš parwya-ca-) ir sogdų-chorezmiečių Prwy, Sietynas (BM 7–8).
C. Flammariono duomenimis, precesija, arba ekvinokcijų ankstėjimas, byloja, kad Tauro η (eta) – Sietynas – pavasario lygiadienį pradėjo ženklinti maždaug prieš 4 360 metų. Matyt, šiuo laikotarpiu ir pradėtas kurti iranėniškasis Zodiakas.
Senoji kosmogonija byloja, kad šį pasaulį iš esmės sudaro pirminiai elementai: oras, žemė, ugnis ir vanduo. Švedų stebuklinėje pasakoje „Nepaprasta lydeka“ (AT 303) sugauta žuvis liepia jos kūną padalyti į aštuonias dalis: du gabalus atiduoti žmonai [vėjui?], du užkasti į žemę prieš trobą, du įmesti į ugnį, o du į ežerą [vandenį]. Senasis žvejys taip ir pasielgia. Tuomet iš žemės išauga du eiklūs žirgai, iš ugnies iškyla du tviskantys kardai, iš ežero iššoka du baisūs šunys, o žmona pagimdo du puikius berniukus. Kai sūnūs užauga, tėvas kiekvienam iš jų padalija po kardą, žirgą, šunį ir išleidžia į pasaulį (ZD 96).
Mikalojaus Akelaičio užrašytoje pasakoje karalius per sapną išgirsta, kad jam reikia nusimegzti šilkų tinklą, o sugautą sidabrinę žuvelę atiduoti savo pačiai. Iš ryto jis taip ir padaro. Sugauna sidabro žuvį ir atiduoda virėjai išvirti. Darinėdama žuvį, tarnaitė žarnas išmeta lauk – kalaitė suėda, nuskustus žvynus paukštaitė sulesa, išpiltas pamazgas kumelė sulaižo, virtos žuvies virėja paragauja, o kas lieka – karalienė sušlamščia. Už kelių valandų virėja jau vysto sūnų, antrą tokį ima sūpuoti karalienė; vežėjas randa du kumeliu, kalaitė atsiveda du šuniuku, o paukštaitė išperi du paukščiuku. Kai vaikai užauga, karalius jiems atiduoda jų žirgus, paukščius, šunis ir jie išjoja (LR 48).
Iš žuvies ir pirminių elementų sąlyčio pradedami įvairūs kūriniai: žvejo sūnus, žirgas, kardas ir šuva. Tačiau jų semantika liktų neaiški, jeigu joje neįžiūrėtume gilesnės prasmės. Galima įtarti, kad šioje tarsi dukart pakartotų vaizdinių pasakoje slypi du vienas kitą papildantys pasaulėvaizdžiai. Žuvis (su žveju) simbolizuoja devynių dalių, o žirgas (su jaunikaičiu) – septynių dalių pasaulius. Jaunikaitis ženklina centrą, žirgas – keturias pasaulio šalis, kardas – pasaulio viršų, o šuo – apačią.
Vadinasi, suvalgius vieną dalį žuvies, o kitas paaukojus žemei, ugniai ir vandeniui gimsta naujas septynių dalių pasaulis. Tad tautosakoje, regis, atsispindi kažkada realiai egzistavęs naujametinis pasaulio atkūrimo ritualas. Ši apeiga gali paaiškinti ir mūsų Kūčių pasninko (žuvies valgymo) prasmę. Apie privalomą jo pobūdį byloja kai kurie Jono Balio surinkti duomenys: Kas Kūčių dieną nevalgo žuvies, tą kitais metais apsės utėlės (Rokiškis); Kūčiose, be kitų valgių, būtinai turi būti kepta lydeka (Mažeikių ap.); Kūčioms daro grucę – nugrūstus ir išvirtus miežius (arba kviečius) virina saldytam miešime. Po grucės valgo kisieliaus, o žuvimi baigia vakarienę (Zarasai); Kūčiose stalo vidury deda „aplotkas“, o kitus valgius (silkes, žuvis, šutintus kopūstus su baravykais, avižinį kisielių…) aplinkui sukrauna (Kupiškio ap.) (LK 20 ir kt).
Pirminių elementų kultas išlieka gyvas ir vėlesniais laikais. Yra žinoma, kad kalėdinių valgių likučiais, duona arba koše austrai dar XIX a. paskutinėmis gruodžio dienomis (29 ir 30) „maitindavo“ vandenį, vėją, ugnį ir žemę (KZ 174); vėją avižiniu kisieliumi vaišindavę lietuviai (DP 129 ir kt.).
Mes ne vieninteliai, kurie per Kūčias valgome žuvį ir laikomės pasaulio atkūrimo tradicijos. „Artėjant Kalėdoms Čekijos miestų ir miestelių aikštes užplūsta karpiai, kuriuos žvejai atgabena didelėse vandens talpyklose ir sustato judriausiose gatvėse.
Milžiniški karpiai nėra Kalėdų žaislas, jie skirti tradiciniam čekiškų Kūčių stalui.
Įprasta didelį, du tris kilogramus sveriantį karpį kepti tešloje ir valgyti Kalėdų išvakarėse. Nusipirkti karpį Čekijoje galima nuo gruodžio vidurio, kai prie parduotuvių, gatvėse ir aikštėse išdygsta statinės su karpiais. Istorikai sako, kad pirmieji karpius, kurių ir dabar gausu Čekijos ežeruose ir upėse, per Kūčias pradėjo valgyti į šalį viduramžiais atklydę krikščionių vienuoliai. Tačiau tik XX amžiuje karpis visur paplito ir tapo tradiciniu Kūčių patiekalu“ (KD).
_______
Nuorodos
BM – Боголюбов, М. Н., „О древнеиндийском названии Плеяд“, Литература и культура древней и средневековой Индии, Москва, 1987.
DP – Dundulienė, P., Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai, Vilnius, 1979.
FC – Фламарион, К., История неба, С. Петербург, 1875.
KD – „Karpiai plūsta į Čekijos miestų gatves“, Kauno diena, 2003 m. gruodžio 8 d.
KZ – Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы, ХIХ–начало ХХ в.: Зимние праздники, главный ред. С. А. Токарев, Москва, 1973.
LK – Lietuvių kalendorinės šventės, sudarė J. Balys, Vilnius, 1993.
LR – Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės, parengė B. Kerbelytė, Vilnius, 1981.
LŽ – Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1941–2002, t. 1–20.
RŽ – Religijotyros žodynas, sudarė N. Vėlius, V. Ališauskas ir kt., Vilnius, 1991.
VA – Kaip atsirado žemė. Lietuvių etiologinės sakmės, sudarė N. Vėlius, Vilnius, 1986.
ZD – Zaczarowany dzban. Baśnie szwedzkie, Poznań, 1983.
