Laiškas jaunam kritikui

Šiame konspekte tiesiog pateiksiu gan autoritarišką požiūrį, kokie, mano manymu, yra reikalai su literatūros kritika, o jau sutikti su juo tikrai neprivaloma. Ir tikrai ne profesionalams visa tai rašau. Mano pirmoji recenzija buvo parašyta turbūt 2004 metais – taigi, turiu šiokį tokį kritikės stažą, galiu sau leisti kalbėti kaip praktikė. Tiesa, ketvirtame kurse, kai pasiėmiau akademines atostogas, dar esu rašiusi niekur, ačiū Dievui, nepublikuotas recenzijas. Tiesiog buvo žmonių, kurie mane samdė atsiskaitomiems darbams. Jais prisidengdama, rašiau netgi savo pirmosios knygos recenziją, nes turėjau ekscentriškų polinkių.

Atsimenu save pirmame magistrantūros kurse – jau parašydavau recenzijų ir į Šatėnus, ir į Litmenį, bet kažkoks sunkiai paaiškinamas rašymo blokas buvo atsiradęs – vos susitvarkydavau su akademiniais referatais. Tiesiog jutau, kad tai visai kitoks rašymas, o jo prasmė – ne tokia apčiuopiama kaip rašant laikraščiui. Buvo nelengva atsijoti tuos du rašymo stilius, tarp jų egzistavo akivaizdus konfliktas. Referatai juk rašomi į tuštumą, bet privalai itin atsargiai rinkti žodžius, vengti tiesmukesnio kalbėjimo, nugludinti kampus. Kiek prisimenu, egzistavo ir tam tikra recenzijų stiliaus klasifikacija: į Litmenį rašydavau nuosaikiai, į „Metus“ – akademiškai, į „Š. A.“ – gan akiplėšiškai, laisvai.

Kol LRT televizijoje pristatinėdavau knygas (2007–2009), įgijau itin specifinį „kritikės“ amplua – žmonės ėmė mane su tuo asocijuoti, įsisąmonino vaidmenį. Gal tai buvo šiek tiek tapatybės klišė, bet dabar galvoju, kad tai nebuvo blogai. Turėjau simbolinių galių – žmonės pirmadienio rytais (po to, kai sąlygiškai dideliais reitingais pasirodydavo tas siužetas) knygynuose teiraudavosi paminėtų knygų.

Kultūrinė spauda yra recenzijų virtuvė: kadangi joje dirbu, matau ir galiu apibendrinti tendencijas, kas maždaug vyksta. Akademikų savaip nemėgstu (asmeninės stigmos), tad nieko labai gero čia apie juos nepasakysiu. Akademikai pastarąjį dešimtmetį kritikos procese dalyvauja vangiai, bet jeigu ir parašo didelius tekstus, tiesiog paklodes – dažniausiai tai būna ne recenzijos. Be vertinimo, be esminio recenzijos bruožo – aksiologinio aspekto. Dažniausiai neva analizuoja, pasitelkdami teoretikus, bet nieko kritiško nepasako, tik referuoja kokias nors idėjas. Vadinu tai akademine grafomanija. Nežinau tiksliai, kaip su tuo kovoti, nes jie turi mokslo laipsnį, vadinasi, aukštesnį socialinį statusą – ne man su jais ginčytis. Man atrodo, jie gyvena kiek atitrūkę nuo šio laiko, nes komunikacija su dar gyvais autoriais yra nepatogi – bent iš mandagumo ar iš gailesčio privalai juos girti, skatinti. Čia, aišku, ne apie visus, tačiau išimtis – 2–3 pavardės. Nieko, užtat yra vilties teikiančių doktorančių (1–2).

Manau, nereikia rašyti recenzijos (nesvarbu, knygos, filmo, spektaklio, parodos ar ko kito), jeigu neturi ko pasakyti (gero arba blogo). Jeigu negali įvertinti tos knygos ir nejauti, kad esi įgali (-us) geriau negu tos knygos autorius arba bent panašiai parašyti sakinį ar eilutę. Todėl nieko neskatinu rašyti, priešingai, skatinu nerašyti, ypač jeigu žmogus nėra savęs atradęs kaip turinčio nors kruopelę įžūlumo.

Tačiau dažnu atveju ir jaunų žmonių recenzijos būna beviltiškai neįdomios, pilkos, nuobodžios. Tokių nemažai kultūrinėje spaudoje. Jose nieko įdomaus nepasakoma, tik įtvirtinama viena ar kita išmokta sąvoka. Tiesiog nekenčiu įspūdžių recenzijų (dažniausiai jos pasirodo Delfyje, apie kiną). Kadangi kasdien jų persivalgau, jau labai mažai kas gali mane sudominti; retai galiu ištarti, kad recenzija gera. Tokių geriausiu atveju pasitaiko kartą per du mėnesius, blogiausiu – kartą per pusmetį.

Egzistuoja ir toks fenomenas kaip skaitytojų reakcijos į recenzijas: aštrių recenzentų publika nekenčia. Tiek autoriai, tiek jų draugai, tiek giminės, tiek visas autoriaus adoratorių būrys. Gyventi su ta neapykanta ir šlykščiais, dažnai seksistiniais ar eidžistiniais komentarais nėra lengva. O nuosaikios, glostančios recenzijos labai retai kada turi prasmę. Rašytojas gali visiškai nejausti, jokiu būdu nepripažinti, kad jo knygos publicistiškėja ar yra gadinamos kokios nors įsikalbėtos misijos. Paguosti neįvertintą autorių galima ir feisbuke. Taip pat rašytojų reakcijos; kartais labai asmeniškos, radikalios. Mano pačios praktikoje buvo pora traumuojančių, su kuriomis reikėjo tvarkytis, bet dabar vertinu jas kaip pamokas. Į kitas dažnai nereaguodavau, ignoruodavau. Tai yra privaloma dalis, ir jeigu ko nors bijai, nėra prasmės pradėti rašyti recenzijų.

Įdomu, kad patys kultūrininkai ištikti kontroversijos: nuolat verkšlena, kaip mums trūksta geros kritikos, bet jei tik kokia aštresnė recenzija ima ir išnyra (pvz., Gagenančios Žąsys, „Knyga kaip reginys: apie Valentiną Sventicką ir jo greitą knygą“), jie tą recenzentą galėtų suvalgyti. Tada jau blogai viskas: ir kad drįsta kritikuoti stabus, ir kad pasirašo slapyvardžiu.

Literatūrinį skonį turi nedaug kas, mokykloje jis neišsiugdomas. Neišsiugdomas dažniausiai ir universitete, net jei studijuojama filologija. Tas dalykas ugdosi, kai gyveni literatūriniais reikalais daugiau negu dešimtmetį – ne šiaip gyveni, bet tuo kvėpuoji.

Pažiūrų klausimas. Rašant recenzijas, iškyla būtinybė turėti vienokias ar kitokias estetines, etines ir politines pažiūras. Labai gerai matyti, kai recenzentas jų neturi – tada jis nieko esmingo apie knygą ir negali pasakyti, tik pataikauti autoriaus pozicijoms, jas smerkti arba neatpažinti, nesuprasti jų.

Recenzijas rašyti geriausia tol, kol nesi pažįstama (-as) su autoriais. Savo geriausias recenzijas parašiau, kol dar nepažinojau rašytojų; kai jau pažįsti, jie įsigudrina dovanoti savo knygas ir tikėtis recenzijų. Aišku, neįmanoma tada jau pasakyti ko nors iš tikrųjų kritiško, todėl pažįstamiems recenzijų verčiau nerašyti.

Prieš kelerius metus akademiniais užmojais buvo įsisteigęs toks Kritikų klubas; intencija buvo graži – stiprinti literatūros kritiką ir kritikų bendruomeniškumą. Nelabai dalyvavau, esu individualios laikysenos žmogus, neištveriu buvimo bendruomenėse. Manau, jis iširo dėl tradicinės priežasties – žmonėms ir taip negera nuo nuolatinio bėdojimo, kaip viskas blogai kultūros lauke, kam save kankinti papildomu?

Alfonsas Nyka-Niliūnas yra rašęs, kad recenzija turinti būti įdomi. Tai esminis principas. Bet tai nereiškia, kad ji turi būti tokia neva atraktyvi kaip populiarių skiltininkų rašliavos. Ji turi būti įdomi išsilavinusiam skaitytojui; ją skaitant būtų gerai neužmigti. Ji turi patraukti kuo nors, ko pats nežinojai, o recenzentas štai ėmė ir įžvelgė. Nes jeigu joje randi tik tai, ką ir pats žinojai, vadinasi, jis tiesiog konstatavo savaime suprantamybę. Kad išvengtum rutinos ir nuobodulio, įmanoma ne vien tradicinė recenzijos struktūra: kai kurie ryškūs recenzentai, pvz., Sigitas Parulskis, gali rašyti net ne apie knygą, o apie save. Bet tai pasiteisina tik tuo atveju, kai recenzijos autorius yra Sigitas Parulskis, t. y. kai rašantysis yra šioks toks autoritetas.

Literatūros kritikos kursai dėstomi universitetuose. Kiek man žinoma – ten apžvelgiama istorija, teorija, bet labai mažai dėmesio skiriama dabartiniams reiškiniams, praktikai. Nežinau, kiek dabar būna diskusijų. Mano studijų laikais nebūdavo. Įdomu, kad rašomos recenzijos – kaip atsiskaitymas už išklausytą kursą. Tačiau labai retai jos būna tinkamos publikuoti (bent jau „Šiaurės Atėnuose“).

Atsparumas kritikai išsiugdomas tik ją patiriant. Recenzentas turėtų būti išmokęs pats būti kritikuojamas ir adekvačiai į tai reaguoti. Visi mes labai pažeidžiami, tačiau su tuo įmanoma dirbti. Geriausia, kai to pramokstama kuo anksčiau. Mokiausi dailės mokykloje, ten mokytoja sustatydavo grupės vaikus su namų darbais, ir visi kritikuodavo vieni kitų piešinius. Nebūdavo labai malonu, bet dabar nepatiriu didelio diskomforto, kai esu kritikuojama. Vėliau vienu metu gana intensyviai rašiau publicistiką „Bernardinams“: ten būdavo labai bjaurūs komentarai, bet įdomu, kad jie manęs neerzindavo, tik prajuokindavo. Kartais matau, kaip kolegos jautriai reaguoja į kritiką, ir nežinau, ar tai tikrai recenzento, o ne jų pačių problema. Bet man atrodo svarbu, kad tas, kuris kritikuoja, pats būtų patyręs tą šaltą dušą. Nebūtinai raštu.

Kalba. Gerą kritiką galima iškart atskirti iš kalbos – žmogus arba visą gyvenimą dirba ir miega su savo kalba, arba ne. Vulgarią, neapykantą skatinančią, nesubtilią kalbą patyręs skaitytojas atskiria akimoju. Iškart jauti, kai rašančiojo kalba yra labai subtili arba labai nesubtili; arba vidutinė. Ne vien iš žurnalistinių klišių, bet ir iš sintaksės; galima reikšti neblogas idėjas, bet jeigu kalba tik tokia kaip feisbuko įžymybių, nieko iš to nebus. Kalba išlavinama; dažniausiai skaitymu ir bendravimu su panašių interesų žmonėmis.

Papildomi interesai. Jeigu nori rašyti knygų recenzijas, literatūrinių interesų nepakaks. Teks domėtis meno istorija, estetika, galbūt palankyti kursus dailės ar muzikos akademijose. Reguliariai pasidomėti teatro, kino, parodų naujienomis. Kai „apsinuodiji“ literatūra (Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės terminas), būtų neprošal pasidomėti, tarkime, vizualiojo meno procesais – ir pailsini galvą, ir apkamšai žinojimo spragas. Neįmanoma turėti tik labai hermetiškus hobius – tenka sekti politinius įvykius, išmanyti religiją, domėtis istorija, ekonomika, žmogaus teisėmis ir dar daugybe dalykų. Neįmanoma vertinti kūrinio atsietai nuo visuomenės ir laiko, kuriame gyvename. Galima domėtis ir kuo nors kardinaliai priešingu – matematika, astronomija ir pan. Blogiausia yra siauras ir hermetiškas akiratis. Beje, kartais būna, kad žmogus deklaruoja labai besidomįs, pvz., kinu. Tikiesi iš jo bent kiek specialesnio išmanymo, bet ne, paaiškėja, kad išmano daugmaž tiek kiek visi. Specialiam išmanymui reikia pastangų: neužtenka būti mačius Tarkovskį ir Bergmaną.

Apie honorarus. Tai, kad menki honorarai nemotyvuoja padorių žmonių (mokslininkų!) rašyti recenzijas, yra mitas. Ypač krizės metais (nors apskritai – visada) buvo mėgstama dejuoti, kad recenzijų neapsimoka rašyti, nes honorarai labai maži. Krizė pasibaigė, honorarai, ypač projektiniai, tapo velniškai geri. Projektų vadovai faktiškai užsakinėja recenzijas, motyvuodami neįprastai dideliu honoraru, tačiau akademikai vis vien neparašo – teisinasi, kad nespėja, neturi laiko. Dar viena versija – įgūdžiai rašyti paprastutes, šmaikščias recenzijas tiesiog atrofavosi, jie įgalūs konstruoti tik vos paskaitomus mokslinius straipsnius. Kartais iš humanitarinių mokslų daktarų gaunu tekstų, kuriuose nesuprantamas nė vienas sakinys – neturi net aiškios struktūros. Paprašyti paaiškinti, ką tuo norėjo pasakyti, ir patys nežino: tiesiog supynė daugmaž žinomus tarptautinius žodžius į vieną pynę, iš inercijos rinko taškus. Ir tai yra akivaizdi mažaraštystė.

Dar mėgstama maskuotis tariama kritikos krize – neva kaip gerai buvo tarpukariu ir sovietmečiu ir kaip blogai dabar. Aišku, tai labai juokinga, nes jei bibliotekose atidžiau pavartytume minėtų laikotarpių žurnalų ir laikraščių komplektus, kaip reikiant prisijuoktume. Bet apie krizę paprastai mėgsta kalbėti tie, kurie išvis nerašo recenzijų. Neįmanoma tapti kritiku, jeigu reguliariai neseki to, kas vyksta literatūroje, – naujų knygų, įvykių, kultūrinės spaudos. Jeigu natūraliai tuo nesidomi, neskaitai, gali išgyventi be laikraštienos, greičiausiai neturi kritiko pašaukimo.

Kartais recenzijas užsakinėja leidyklos (tai nėra blogai, ypač vertimų srityje; jei tik recenzentas turi ką pasakyti). Kartais autoriai primygtinai siuntinėja savo knygas, kad jos būtų kokiu nors būdu viešinamos. Nereikėtų pamiršti, kad grafomanai šiandien puikiai moka naudotis viešaisiais ryšiais. Jie gali patys save pateikti ir pristatyti kaip kone genijus. Pasitaiko ir itin įkyrių autorių, apie kuriuos rašyti kritikai vengia, nes sulaukia nemalonaus rezonanso. Natūralu, kad įkyrieji visiems skundžiasi kritikų dėmesio stoka.

Tikriausiai daugelis žino garsųjį Valdo Gedgaudo straipsnį „Aš esu pyderas, mama! Ir tuo didžiuojuosi!“ – Gintaro Varno spektaklio recenziją. Atvejis chrestomatinis tuo, kad šiaip jau talentingo kritiko recenzija buvo apkaltinta politiniu nekorektiškumu, sukėlė rezonansą visuomenėje. Ir tai kultūrinės spaudos istorijoje žymi ribą, po kurios imta atsargiau vertinti „drąsius“ tekstus. Drąsa turi būti etiška.

Kartais pasigirsta balsų, kad literatūros kritiką reikėtų kaip nors populiarinti, ieškoti naujų jos formų, neatsilikti nuo virtualių sprendimų, daryti vos ne televizijos šou. Gal ir neblogai būtų daryti kažką panašaus į internetinius vlogus. Kol dirbau televizijoje, ten mane vienas režisierius mokė atraktyvumo. Tada pykau ant jo, dabar suprantu, kad jis mane teisingai to mokė. Įprastas filologinis nuobodulys ištveriamas tik ligi tam tikros ribos.

Yra ir kitas kraštutinumas: perdėm pasitikėti rėksmingu populiarumu. Visuomet rasis feisbuko lygio ekspertų, kurie viską apie viską žinos geriausiai. Toks žinojimas labai įtartinas, bet tik specialistams. Net jei žmogus iš feisbuko persikelia į viešąją erdvę, specifinių kompetencijų vien nuo to neįgyja. Geram kritikui būtina savikritika, kuri ateina kartu su savirefleksija.

Tačiau labiausiai literatūra sudominti padeda ne efektai, o asmenybė. Retkarčiais ir kritiko asmenybė.