Vienos ranka

Vengriškas „dabar“ šokis

 

Į Vieną išvykau tą dieną, kai euras – daugelio manymu, šėtonas – visų piniginėse tapo viršininku. Grįžau, nusileidau tiesiai į krienų tyrę, šalto ir pilko balandžio lizdą, Didįjį sekmadienį, kuriam popiežių ir mėnulio kalendoriai suteikė ypatingą statusą. Šventinės ir šeimyninės aplinkybės lėmė susitikimą su juodu šunimi Rikiu – jo gaurai sutartinai iš manęs šaipėsi: „Mes išsiraizgę, mes įmantrūs ir puošnūs kaip tie tavo art nouveau, ko tau ne jugendstil?“ Aš pykau ir raukiausi: „Nusišnekate! Užsičiaupkite!“

Grįžusi į miestą K. negalėjau patikėti jo suvargimu. Bažnyčių bokštai atrodė murzini, apleisti. Norėjosi juos nušveisti su „Fairy“, iškočioti, perdažyti. Miestas murzius ūžė, vibravo, savaitgalio pramogautojai linksminosi šiurkščiai, netašytai. Jėzuitų skersgatviu – maždaug 11 m ilgio gatvele – juodas BMW pralėkė 200 km/h greičiu. Tame pačiame skersgatvyje mano žingsnius nulydėjo 200 keiksmažodžių. Barai, picerijos, plastikinės taros kofeino taškai ir kiti malonumų rūsiai riaumojo, gargaliavo kažin kokia stačiokiška, gluminančia agresija.

Ir tik dabar („dabar“ – patikslinanti laiko nuoroda; „dabar“ – kai Lietuvoje sumedžiotas pirmasis šakalas), praėjus kuriam laikui, suprantu, kad tai buvo visų juslių uždegimas, sukeltas pernelyg kokybiškos kultūrinės patirties.

 

●

 

Prie pasakojimo apie Vieną sugrįžtu iš naujo – „dabar“, kai nebepasakyčiau, kada, kurį mėnesį, buvo sumedžiotas tas plėšrusis šuo ir ar tikrai tas minėtas uždegimo pojūtis buvo toks stiprus. (Mano „dabar“ ženklina Švedijos karališkosios šeimos vizitas Lietuvoje ir sujudimas dėl ką tik paskelbtos Nobelio literatūros premijos laureatės. Dar – riešai, laukiantys šildymo sezono pradžios.)

Matyt, buvo, jeigu jau randu tokį įrašą – leisgyvę, vos užsimezgusią ir apleistą įžangą? Aš ją, tą įžangą, atšildysiu, įtrinsiu „Arklių balzamu“, suaktyvinsiu jos kraujotaką: judėk, numirėle.

 

Kolektyvinė atmintis: fragmentai

 

Mus, komisijos atrinktą tarptautinį šešetą (mano kandidatūrą pasiūlė Lietuvos kultūros institutas), apgyvendino Vienos pakrašty. Kelios stotelės autobusu – ir jau nebe miesto teritorija, prasideda miškų zona. Gavome po puskilogramį sveriantį raktų ryšulį, į kurio komplektą teko du patys svarbiausieji – galintys atverti sunkius pilies vartus. Pilis, sakoma, pastatyta XVIII a. maršalo ir mecenato Laudono iniciatyva. Dabar ten vyksta pamokėlės valstybės klerkams: darbo dienomis po parką šmirinėdavo kostiumėlius ir baltus marškinius dėvintys žmonės, dėl kurių kelias valandas per dieną atsidarydavo užeigos durys, dienos pietų centriukas, tiekiantis sausus, visą lėkštės galaktiką užimančius šnicelius, palydimus mažulyčio vienintelio asteroido – citrinos. Sekmadieniais, atšilus orams, anapus vartų atsirasdavo žmonių iš miesto: prašydavosi įleidžiami į parką, teigė norintys pasidžiaugti gėlytėmis sprogstančia pieva, medžių ir paukščių sanatorija.

Pro savo kambarėlių langus stebėdavome tvenkinio antis, minėtąją pilį, šviesos greičiu lakstančias voveres. Tvora aptvertoje laukymėje, kurios gale dunkso dvi gal barokinės, o gal dešimtojo dešimtmečio gamybos groteskiškos drakonšernių skulptūros, ganėsi juodbruvos avys – minkštosios tapo mūsų prie bendrų pietų stalo kuriamos kolektyvinės „kaimo mitologijos“ herojėmis.

Videomenininkas čekas laviravo tarp savo celės ir Prahos – namie palikta šeima, filmavimo ir parodų rengimo darbai periodiškai praretindavo mūsų bendruomenės narių skaičių. Fotografas, Nataschos Kampusch bylos ir kitų kriminalinių istorijų pagrindu instaliacijas kuriantis darboholikas estas, gyveno už sienos – savotiškas Baltijos kelio atsikartojimas. Kino režisierius ir prodiuseris iš Serbijos laikėsi jauno mėnulio – dingti-pasirodyti – ritmo: grįždavo tai kokį Berlinalės „Sidabrinį lokį“ parsiveždamas, tai iš San Fransisko – su patvirtinta prestižinio darbo sutartimi 10 metų. Tapytoja iš Kanados – dosniausia kario ir vegetarinių troškinių meistrė – perėmė netaisyklingas mūsų, rytų europiečių, anglų kalbos konstrukcijas ir mėgavosi žavia, netikėtai atrasta savo gimtosios kalbos perkeitimo ir išdarkymo galimybe. Kino teoretikas ir menininkas iš Kazachstano už visus garsiausiai juokėsi, išsiskyrė pomėgiu juodai arbatai ir širdies jautrumu. Su juo ir estu sudarėme atskirą trio. Kartą, genami smalsumo, įsmukome į privačią, uždarą puotą Laudono pilyje – tąnakt Barbė Oligarchytė ir jos išrinktasis šventė žiedų sumainymo proga. Įsimaišėme tarp svečių, tarp deimantų. Mano draugai pernelyg atsipalaidavo ir prarado budrumą. Pajutusi pavojų pabėgau, o vaišintis bepradedančius kompanionus sučiupo jaunosios mama. Drauge rašėme pasiaiškinimo raštą, kartu gėrėme raminamąsias arbatas ir raudonavome – jaudinomės dėl savo kuratoriams, „KulturKontakt“, užtrauktos nešlovės. Bet viskas baigėsi geruoju: juoku ir komandiruote į Badeną – tingų kurortą, kur aplankėme Beethoveno namą ir siera kvepiantį, buvusiose terminėse voniose įkurdintą Arnulfo Rainerio muziejų.

Dar būtų galima užsiminti ir apie kitus veikėjus – tos pačios žiemos rezidentus, apgyvendintus Vienos centre. Fotografė iš Švedijos, kroatė kino režisierė, aikštingoji kompozitorė vunderkindė iš Rusijos ir Šanchajuje gyvenantis dramaturgas Jasenas (studijų metais teko reziduoti jo mokykloje Bulgarijoje – scenarijaus rašymą dėstė Jaseno profesorius, sekėsi blogai; dabar bulgaras nardo panašiuose, man pažįstamuose, kiniškuose kontekstuose: pasaulis be galo mažas) į mus, kaimiečius, žvelgė su užuojauta ir siaubu. Mūsų priemiesty žiema buvo šaltesnė, sniegingesnė, traukinių ir metro tvarkaraščiai vertė disciplinuoti savo laiką ir rinktis vyturio, darbštaus introverto arba melancholiko režimą. Jie pažino naktinį gyvenimą, mes – ekologiškų produktų rinką, naminių vakarienių valsą.

 

Pirmoji diena. Auksinio kopūsto paradoksai

 

Į miestą išvykau be žemėlapio, be visažinio „Google“ patarimų – autopilotu. Metro stotelės pavadinimas – „Karlsplatz“ – paskatino iššokti lauk. Carlas (Gustavas) Jungas, Karlas Lagerfeldas, Carlosas Castaneda, Karlas Krausas… Karlas – dažnas karaliams ir kaizeriams tenkantis vardas: karlai negali nuvilti.

Puošnūs barokinės Karolio bažnyčios smaigaliai sulaikė minutei. Kojos skubėjo eiti tolumoje šviečiančio auksinio rutulio – lemtingo Vienos taško, energetinio miesto centro, vietinių vadinamo Auksiniu kopūstu, – link. Įmantrus kupolas pūpso ant šventyklą primenančio belangio pastato, surenka saulės spindulius ir vėl ištransliuoja juos į dekoratyvius šviesos pliūpsnius. Pirmoji nepriklausoma meno galerija, XIX a. pab. meno maištininkų, Vienos secesijos asociacijos narių įkurtas centras, iki šiol manifestuoja atvirumą eksperimentams. Keistas ir manieringas architektūrinis 1897 m. Josepho Marijos Olbricho šedevras nėra sustingęs muziejus ar art nouveau istorinius judesius konservuojanti įstaiga. Įėjus į vidų tąkart, sausį, pasitiko Rusijos aktyvistų „Chto Delat“ daugiakanalė instaliacija (ją ekrane vėl teko išvysti liepos mėnesį, Kino stovyklos metu), nors labiau būčiau tikėjusis Gustavo Klimto ir jo mūzos Emilie Flöge laisvomis sukniomis vilkinčių dievybių šiurenimo. Praskleidi aukso lapelį – randi kruviną Krymo dramą, rusų menininkų sekamą naujųjų laikų epą. Apgaulingas, paradoksus mėgstantis kopūstėlis.

G. Klimto, Vienos secesijos judėjimo „pirmininko“, ant sienos 1902 m. ištapytas Beethoveno frizas aptinkamas žemutiniame pastato aukšte – galerijos viduriuose, atminty, pasąmonėje (nardant Vienos kontekstuose pritinka pasitelkti Sigmundo F. terminologiją). G. Klimto alegorijoje kalbama apie žmonijos kančių kelionę, susidūrimą su dailininko išgalvotame mite veikiančiu monstru. Beždžionę perlinėmis akimis primenantis gauruotas milžinas yra apsuptas savo trijų dukterų – Ligos, Beprotybės, Mirties. Šios destruktyvių ir siautulingų jėgų šėlsmą vaizduojančios figūros ištirpsta Poezijos deivės sferoje, pereina į tyro džiaugsmo chorą ir angelų stichiją. XIV Vienos secesijos dalyvių parodai ištapyta alegorija lydėjo Maxo Klingerio Beethovenui sukurtos skulptūros atidengimą – taip išreikšta secesininkų deklaruota visų meno sričių bendrystė. G. Klimto kūrybos kulminaciją sauganti salė primena inkubatorių – prietaisais sekamas drėgmės lygis, matuojama patalpos temperatūra. Nors prieš penkerius metus Secesijos pastatas tarptautinėje žiniasklaidoje nuskambėjo lobio saugojimui, sakytum, priešingu poelgiu. Beethoveno frizo salytėje naktimis leista mauroti sūkurinėms vonioms, išsiskleisti plačioms lovoms, pliaukšėti botagėliams ir pan. Laikinai į meno galeriją perkeltas svingerių klubas – gluminantis, tačiau, geriau pažinus Vienos (pa)sąmonę, visai tikėtinas faktas.

 

Lifto savarankiškumo klausimas

 

Vienai itin svarbus architektas Otto Vagneris suprojektavo geležinkelio sistemą galvodamas ir apie paskutiniojo imperatoriaus, ir apie miestiečių poreikius – dekoratyvumas eina poroje su racionaliu funkcionalumu. Otto sukurtos laukiamosios salės išsiskiria erdvumu, joms, sakytum, skirta terapeuto misija: į darbą skubantis nervų kamuolys akimirką nuščiūva, iš metro išlipusi mirtingoji statinės silkė minutėlę atsikvepia, įgyja orumo. Linke Wienzeile gyvenamieji namai, vilkintys amžinojo pavasario žiponėlius, žvelgia į savaitgaliais Naschmarkt turgų išplečiančius sendaikčių prekeivius. Otto Vagnerio pastatų dekoras alsuoja gėlėmis, augalais, kunkuliuoja ornamentais, raitosi švelniomis linijomis, žiba auksu – gieda džiaugsmo odę, kai perki alyvuoges iš turkų šeimos arba deriesi su sena Šveicarijos ponia dėl padrožtų retro batelių. Jugendstil pastatų laiptinėse tvyro tas pats grakštumas: laiptai sukasi sraigtu, liftai – lyg vaistininkų būdelės, lyg karietos – kyla mechanizuotomis lianomis, atrodo, keliauja aukštyn žemyn elegantiška lapija. Ir tai pasakodama pirmiausia galvoju apie konkretų liftą. Į akį, būna, įkrenta koks nors voragyvis, būna – šalta snaigė. Dėl Palais des Beaux Arts lifto krenta kraujo spaudimas. Graži ir ori būdelė prieš pat XX a. pradžią tarp aukštų kilnojo Arnoldo Bachwitzo mados leidyklos darbuotojus – maždaug 320 kultūros veikėjų, to meto konteksto pažibas. Tiek Bachwitzo pasaulinė leidybos imperija, tiek jo šeima išdraskyta Holokausto metu. Į Berlyną pabėgusi ir vienintelė iš mados magnato vaikų gyva likusi antroji Arnoldo dukra bičiuliavosi su Albertu Einsteinu. Būtent reliatyvumo teorijos guru padėjo jos sūnui emigruoti į JAV. Žinomas komikas, amerikiečių estrados tragikas Brolis Teodoras – nuo žymios šeimos medžio dramatiškai atskilusi skeveldra, gražuolės pilies savininko anūkas. Šiuo metu Löwengasse pastate – Palais des Beaux Arts – veikia Lietuvos ambasada. Už durų nuo lifto į dešinę neretai loja šunelis, už šių svetingųjų durų vyksta įvairūs renginiai ir priėmimai. Charizmatiška, nepaprastos inteligencijos asmenybė, aistringiausia savo veiklos maniakė kultūros atašė Lina Kaiser tąkart skaičiavo paskutinius savo kadencijos mėnesius. Paskutinius, nes „Vienos ir Lietuvos kultūros ryšiai ir taip geri – (pa)taupykim“. O kodėl jie geri? Ar liftas geba judėti savaime, be operatoriaus pirštu įvykdomo gesto?

 

Ornamento sukeliamas kentėjimas

 

Imperatoriškosios manifestacijos senajame „Burgtheater“: išbūtas pirmasis K. Krauso „Paskutinių žmonijos dienų“ veiksmas, kitos 2 valandos liko už nugaros skųstis kalbos barjeru. Penktasis studentų, bendrą gyvenimą pradedančių porelių, moksleivių ir senjorų aukštas itin stokoja deguonies, kraujas kojose laisvai tekėti galimybių neturi: mūsų, nepasiturinčiųjų, venos pampsta, veidai rasoja. Ventiliacijos sistema čia – 100 metų senumo, oras kyla iš požemių ir iškvėpuotais garais išeina pro tupinčio ant stogo angelo dūdą. K. Krauso epinės pjesės tekstas, kurio nesuprantu, spjaudo ant „Burgtheater“ iki šiol gyvuojančių pompastiškų tradicijų. Kietakakčio, konservatyvaus ir kritiško autoriaus tekstas drasko gedulingas vėliavas, kurios kartkartėmis iškeliamos kaip paskutinis reveransas anapusybėn išėjusiems teatro aktoriams. Pjesė, oponuojanti visam Habsburgų monopoliui, šoka velnišką dokumentinę satyrą savo oponento pilve – habsburginėj scenoj, atsiradusioj iš imperatorės Marijos Teresės įgeidžio turėti teatrą šalia savo rūmų.

Tie Habsburgų rūmai – Belvederis, vasaros rezidencija Šėnbrune, žieminis Hofburgo kompleksas (dabartinio Austrijos prezidento „namai“), turistų pėdų nuzulintos vietos, tas per miestą pasklidęs Jugendstil ir baroko perteklius ilgainiui ima pykinti širdį, kelti blogavimo jausmą, žadinti nuovargį, kelti raibuliavimo pojūtį akyse. Tokiomis išsekimo minutėmis norisi prisiglausti prie Adolfo Looso ir dėl primygtinės, žmogui nepakeliamos grožio koncentracijos sustaugti: „Taip taip, Adolfai, tu buvai, tu esi teisus – ornamentas yra nusikaltimas! Liaukitės rangytis, puošnios gyvatės, narcizės, jūs, primityvios pamaivos! Akmens! Metalo! Medžio! Metalo! Medžio! Akmens!“

Priepuolio metu padeda toks pratimas: reikia nueiti į Mykolo aikštę ir kurį laiką žiūrėti į šaltą, tiesų, minimalistinį, kampučiais ir paslaptėlėmis neapkrautą A. Looso namą (jo iš visos širdies, pasak legendų, nekentė imperatorius Pranciškus Juozapas I – laikydavo savo langų, žiūrinčių tiesiai į šį modernų ir santūrų plikį, užuolaidas užtrauktas). A. Loosas, grįžęs iš JAV, inicijavo ir pirmojo baro atsiradimą: nuo pat 1908 m. amerikietiškas interjero stiliukas atliko persipusčiusios panelės – Vienos – parfumų sutramdymą.

Nuo baroko, Habsburgų ir secesijos linijų įmantrybės taip pat gydo kaimas – buki avių veideliai, kambarys, primenantis medinėmis lentelėmis iškaltą pirtį.

 

Atvirukai

 

Ispanijos Habsburgai savo giminaičiams Austrijoje vietoj atvirukų siųsdavo rūmų dailininko, karališkosios šeimos portretisto Velázquezo paveikslus: štai čia jūsų pusseserei Margaritai penkeri, o čia (po ketverių metų) – devyneri. Tai gražiai mergaitė auga, sukneles maino. Perėjus šešias garsiojo Diego darbų pripildytas Meno istorijos muziejaus sales (jeigu neminėsime jo žento Mazo ir Tiziano tapybinių intermedijų), viskas susipainioja: visos tos monarchų santuokos, incestas, karai, ūmūs, neprognozuojami giltinės pasirodymai. Lieka žvilgančios rūbų klostės, (siur)realistinės sagų eilutės, drūti, kiek apsigimę dabartinių pirmokų amžiaus raiti karaliukai – jų veisliniai žirgai kanopomis per pusę skelia kalną ir upę. Karalienės Marianos ranka primena nušautą aštuonkojį, išduoda, kad „kažkas su valdove ne taip“. Jos sūnus – Pilypas Prosperas – rūmų dailininko, dėl kurio tenka kęsti žmonių grūstis, užfiksuotas su visais savo amuletais, kažin kokiais žetonais, medalionais, saugančiais nuo blogos akies, stiprinančiais sveikatą, – plaukyčiai jo silpni, skysti, šuniukas už šį vaikelį visa galva guvesnis. Mažutis netrukus pasimirė, pusbroliai austrai grožėjosi augančiu, į visus meno istorijos vadovėlius iki dabar keliamu Margaritos atvaizdu.

Kultūros paralelės: kai buvo statomas šis Meno istorijos muziejus, imperatorių lobių sandėlis, mūsų krašte suplukę, tuberkuliozės ir bado krečiami knygnešiai brido tamsoje per pelkes, raistus ir gyvatynus, yrėsi balanos šviesos link.

 

Ranka, rankos

 

„Ji (ranka – V. G.) gulėjo jo delne lyg storas žiedlapis; aštrūs nagai lyg kokie antsparniai, rodės, ims ir nuskris bet kurią akimirką. Jį sukrėtė tai, kokia ekstravagantiška buvo ta moteriška ranka, iš esmės gan begėdiškas žmogaus organas, kuris kaip šuns snukis viską čiupinėja, bet viešai laikomas ištikimybės, kilnumo ir švelnumo įsikūnijimu“ (Robert Musil, „Žmogus be savybių“).

Citata ištraukta iš konteksto – panašiai lyg niekur nieko, be priežasties prieš minutėlę iš pirštinės ištraukiau savo ranką. Mano rankos jau Vysbadene: saulėtas lapkričio mėnuo, pakitęs, iki begalybės užsitęsęs „dabar“. Rašau po sakinį nuo pavasario, niekaip neužbaigiu pasakojimo apie Vieną. Bet jau tuoj tuoj pabaigsiu, rankų pirštai nusiteikę turėti reikalų su kompiuterio klaviatūra.

Kartą mergelė iš austriškos pasakos pateko į užkerėtą pilį. Ji buvo įspėta: kasnakt vidurnaktį ims dėtis baisūs dalykai. Reikia nebijoti tų pabaisų, elgtis lyg niekur nieko, paprastai. Tris naktis iš eilės su trenksmu prasiverdavo durys ir į jos kambarį įeidavo vis didesnis ir baisesnis juodas šuva. Žvėris pasiprašydavo paguldomas į lovą. Mergelei drebėjo kinkos, tačiau išoriškai ana išliko rami – maloniai apkamšiusi baidyklę atsiguldavo šalia ir panirdavo miegan. Šuo atvirto į jaunikaitį, pily ėmė giedoti paukščiai, krebždėti tarnai, o karalaitis ir mergina ilgai bei laimingai gyveno, laikėsi už rankų, net nesusimąstydami apie šios kūno dalies begėdiškumą.

Jeigu į šią pasaką užeitų Hermannas Nitschas (tiksliau – į tą pasakos dalį, kur šuo vis dar yra šuo, ne princas), jeigu tik jos veiksmas vyktų 7-ajame dešimtmetyje, gyvūnas būtų išdarinėtas, o mergelės kūnas – įtrauktas į dionisiškojo teatro apeigas. Veikėja išsivoliotų gyvūno kraujyje, leistųsi nukryžiuojama. Šuns žarnos, kepenys, širdis – įvairūs organai – kartu ir atskirai myluotųsi su Hermannu. Visų misterijos apeigų dalyvių skysčiai susimaišytų, netektų savo atskirumo. Vienos akcionistų akcijos jau priklauso modernaus meno legendų sferai, guli sudokumentuotos prašmatniuose albumuose, sukasi vaizdo ekranuose, MUMOK muziejaus salėse, yra aprašytos XX a. meno istorijos knygose, tapusios diplominių darbų tyrimo objektais. Viena mėgsta paradoksus, kontrastą: menamoje šio miesto lėkštėje obuolių štrudelis guli šalia kruvino ir išdulkinto galvijo, čia tomis pačiomis – valsų išpuoselėtomis, harmoningomis – natų kopėtėlėmis lipa ir atonalus chuliganas Mėnulio Pjero.

Psichoanalitinis momentas: apnerk verdantį virdulį kvarbatkėlėmis, išraižyk ornamentais, papuošk kukučiais, saldukais, vaidink, apsimesk, kad tai yra miela ir graži mergytė, lėlytė. Garai riaumodami išsprogdins visus fasadžiukus, nuplikys rankas – užslopinta realybė su trenksmu išeis į sceną. Kai viskas labai utiutiu, įvyksta karnavalas, marškiniai išsiverčia į kitą pusę, iš minkštų avies kailinukų išlenda vilkų gauja.

Patogiai savo automobilyje įsitaisęs Austrijos-Vengrijos ercherzogas Pranciškus Ferdinandas miršta nuo jaunojo Gavrilo Principo kulkos. Vienos rankos (jeigu nesileisim į detalizavimą ir pirštą suvoksim kaip ranką) mostas – ir visa pasaulio istorija tarsi upė pakeičia savo tekėjimo vagą.

 

Uraganas lopšy

 

Bent viena iš septynių savaitės dienų praeidavo MuseumsQuartier teritorijoje. Šis vienas didžiausių pasaulyje meno ir kultūros kompleksų įtraukia kaip juodoji skylė – joje malonu prapulti, prarasti savo laiką. Pavasarėjančios saulės vonios prieš Leopoldo muziejų, kuriame telpa visi Austrijos modernistai, prieš MUMOK erdves, užpildytas iš Ludwigų fondų atvežta poparto kolekcija arba didžiausia kūno ir performanso meno pionierių archyvo ekspozicija, – vitamino D galimybė, pertraukėlė, padedanti geriau absorbuoti Egono Schielės štrichus, Richardą Gerstlą ir Arnoldą Schönbergą siejančius tragiškos meilės trikampius ar prie kavutės perskaitytą Thomo Bernhardo skyrių. Pačias įvairiausias šiuolaikinio šokio apraiškas ir formas pristatanti Tanzquartier scena beveik tapo penktadienio vakarų tradicija, netgi, kas retokai nutinka, – katarsio tiekėja, nenuviliančia scenos meno erdve. „KulturKontakt“ kuratorių kartu su raktais įduotas Austrijos valdžios raštas suteikė galimybę už niekingai simbolinį 2 eurų mokestį (!) pamatyti Wimo Vandekeybuso, „FC Bergman“ ar Tino Sehgalo darbus – vien tokių vardų buvimas tarptautinių teatro ar šokio festivalių programoje sukeltų karščiavimą. O čia – penktadienio duona kasdienė.

Epinį menininko, choreografo Tino Sehgalo darbą „Untitled“ (2000) tąvakar atliko trys skirtingi šokėjai. Vienas po kito pasirodantys nuogaliai savo kūnais perteikė XX a. šokio istoriją. Gestai, judesiai, trumpi komentarai leido atpažinti vieną kitą modernaus šokio istorijos citatą, repliką (įsivaizduoju, koks atpažinimo azartas turėtų pagauti tikruosius šokio žinovus). Paskutinis atlikėjas publiką išsivedė į lauką ir, įsikūręs Meno istorijos ir Gamtos istorijos muziejų fone, savo kūnu ėmė pasakoti modernaus šokio pradžių pradžios istoriją. Adomo kostiumu vilkintį šokio muziejų suspendavo policininkai – organizatoriai pamiršo pasirūpinti viešosios tvarkos raštais, pažymomis. Keli žiūrovai, norėdami išreikšti palaikymą atlikėjui, išsinėrė iš kelnių ir pradėjo linksmai piketuoti (nesuprantu, kaip galima skųstis Vienos konservatyvumu). Po valandėlės, sudėjus reikiamus parašus, viskas grįžo į savo vietas, renginys tęsėsi Tanzquartier salėje.

Bendras Austrijos teritorijoje nukritusių meteoritų svoris siekia 45 kg. Jų iš viso buvę septyni – kiekvienai savaitės dienai po vieną. Į žemę septynetas atvyko nuo 1768 iki 2008 m., t. y. pasiskirstė 240 metų juostoje, vidutiniškas kritimo tankumas, vidurkis, būtų 34 metai. Inventorizacija ir skaičiavimas – gana bukas metodas, neva padedantis į faktus ir datas įsprausti stichiją: gaivalas vis vien lieka už kadro. Kaip uragano nesuvystysi ir nepaguldysi į lopšį, taip ir visos Vienos, užgulusios dusinančiu nuostabaus dramblio svoriu, nesudėsi į popierių.

Kviečiu savo po klaviatūrą besikuičiantiems pirštams policiją – pabaigą.