Literatūros gimimas iš materijos
Kelios pastabos apie amerikiečių literatūros raidą
Iš filmų apie JAV Vakarus man didžiausią įspūdį kadaise padarė ne koks nors vesternas, o dokumentinis filmas apie Solt Leik Sičio įkūrimą. Mormonai XIX a. girgždančiais vežimais leidosi į vakarus – tai buvo sunki kelionė per nepažįstamas, atšiaurias vietas, pirmeivius guldė nepriteklius ir ligos. Ir palyginti greitai tuščioje vietoje išdygo klestintis miestas su įspūdingais dangoraižiais, ir šiuo atveju nesvarbu, kad tai buvo mormonai, – panašių pirmeivių žygių ir įspūdingų „kapitalistinės statybos“ laimėjimų Amerikoje galima rasti nemažai.
Ši nepaprastų pastangų ir sumanumo reikalaujanti materiali sėkmė mane stebino ir piršo tam tikras išvadas. Kad išgyventų ir net suklestėtų tokiomis nepalankiomis sąlygomis, žmonės turėjo sutelkti dėmesį į materialius dalykus. Dvasinį matmenį palaikė stiprus religinis tikėjimas, bet kasdieniniame gyvenime materija kėlė kuo didžiausias pretenzijas žmonių jausmams ir protams.
Turbūt tai negalėjo neįsispausti į visą kultūrą ir į jau paprastesnį vėlesnių kartų gyvenimą. Įdomu, kad, pvz., Henry Davidas Thoreau, traukęsis nuo tokios visuomenės į atsiskyrėlio gyvenimą miške, kai kuo liko pavaldus kaip tik tokiam materializmui: jis smulkmeniškai skaičiuoja, kiek pinigų jam kainavo namo statyba, ir viską buhalteriškai tiksliai pateikia skaitytojų dėmesiui.
Turbūt natūralu, kad tokioje atmosferoje meninė kūryba atsiduria ne pačioje palankiausioje padėtyje. Žinoma, poreikio esama, taip pat ir pastangų, bet aukščiausio lygio talentų XIX a. Amerikoje reikia su žiburiu ieškoti. Sava literatūra dažniausiai būna arčiau kūno, tad suprantama, kad šiandien amerikiečiams Marko Twaino „Heklberio Fino nuotykiai“ atrodo kaip šedevras. Dar suprantamiau, kad tokie atrodo Hermano Melville’io „Mobi Dikas“ arba Nathanielio Hawthorne’o „The Scarlet Letter“ („Purpurinė raidė“). Kai kam gal ir Europoje jie tokie atrodo, bet vargu ar daug kas statytų juos į vieną gretą su Dostojevskio, Dickenso arba Flaubert’o romanais. Tiedu amerikietiškieji veikiau buvo radęsi ne iš materializmo, o iš įsigilinimo į aistringą religingumą. Religinių dilemų įtampą sąmonėje man kur kas geriau perteikia kokia nors Leonido Andrejevo apysaka.
Tiesa, XIX a. sužibėjo nepakartojamo ryškumo saviti talentai Edgaras Allanas Poe ir Emily Dickinson – ryškūs dar ir tuo, kad buvo išimtys, tarsi ne toje terpėje išaugę. Abu buvo nepritapėliai ir turėjo prigimtinę kūrybinę Dievo dovaną. Poe svarbiu kultūrinės brandos tarpsniu gyveno Britanijoje, o Dickinson apskritai buvo atsiskyrėlė, nutolusi nuo amerikiečių visuomenės sėkmingiau negu Thoreau.
Subtilaus aristokratiško stiliaus meistras Henry Jamesas (lyginant su minėtaisiais Melville’iu arba Hawthorne’u), nors ir gvildeno amerikiečių ir europiečių kultūrinius bei psichologinius skirtumus, tai darė europietiškos literatūrinės estetikos dvasia ir taip pat buvo netipiškas amerikietis – galiausiai apsigyveno Anglijoje.
Manyčiau, kad pirmas tikrai talentingas ir grynai amerikietiškas autorius buvo Waltas Whitmanas. Jo poezija gyvai išreiškė tą gaivų veržlumą ir naujas erdves, atsiradusias Amerikos platybėse ir tas platybes reginčiuose, pertvarkančiuose žmonėse. Tai buvo spontaniškai impulsyvu, naujoviška ir įtaigu.
Bet yra dar vienas aspektas, susijęs su tuo, ką minėjau anksčiau, – materijos trauka. Šią geriausiai išreiškia natūralizmo (arba tiesmuko realizmo) literatūra. Amerikiečių literatūroje tai vyniojasi ryškia gija – nuo Williamo Deano Howellso iki Theodore’o Dreiserio, Erskine’o Caldwello ir toliau iki šių laikų, – ryškus nelemtas pavyzdys yra tokio Williamo Kennedy romanas „Ironweed“ („Vernonija“).
Turbūt akivaizdu, kad Amerikoje (bent jau tuo metu) niekaip negalėjo atsirasti toks subtilus introvertiškas kūrinys kaip Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“. Dėl įvairesnių priežasčių negalėjo atsirasti ir toks kaip Jameso Joyce’o „Ulisas“ arba Virginios Woolf romanai. Tiesiog ta aplinka negalėjo išugdyti tokio subtiliai meistriško, rafinuoto lygio literatūrinės raiškos.
O kai atsirado, toje aplinkoje buvo sunkiai pripažįstama ir įvertinama. Conradas Aikenas vis dėlto galiausiai buvo įvertintas kaip poetas – o poetas jis buvo geriausio europinio lygio. Tačiau jo romanas „Blue Voyage“ („Mėlynoji kelionė“, 1927), lyg ir Prousto kartu su Joyce’u ir net Woolf dvasios kūdikis, Amerikoje buvo nepakankamai įvertintas, nes toji dirva nepalanki, o Europoje – kaip tik dėl to, kad minėtieji grandai ten jau buvo sužibėję, pavėlavęs amerikietis juk negalėjo prilygti, nors jo personažas tarsi simboliškai plaukia laivu iš Niujorko į Londoną.
O suklestėjo amerikiečių literatūra, manyčiau, tik XX a. trečiajame dešimtmetyje, atsiradus Williamo Faulknerio ir talentingų poetų kūrybai. XX a. ši šalis pateikė įsimintinų aukščiausio pasaulinio lygio pavyzdžių.
Ko gero, iš tų pačių materializmo bei gigantomaniško užmojo šaknų radosi ir Great American Novel (didžiojo amerikiečių romano) idėja. Amerikiečių poetas ir literatūros kritikas Adamas Kirschas apie tai rašė: „Žinoma, kokie yra žmonės, galėtumėme sužinoti iš Tolstojaus arba Šekspyro, bet tai mūsų netenkina, – Homo americanus visada suvokė save kaip naują tipą, atsiradusį iš, Lincolno žodžiais tariant, „naujo laisvės gimimo“. Šis įsitikinimas, prasismelkęs į mūsų politinį gyvenimą, ekonominę sistemą ir užsienio politiką, negali nepaveikti ir mūsų literatūros“ („New York Times“, 2015.I.18).
Toks romanas turėtų plačiai atspindėti savo meto JAV visuomenę, kultūrą, politiką ir, kas be ko, „dolerio darymą“ arba nesugebėjimą jo daryti, iš to kylančią nelygybę ir kitas negeroves. Esminga tai, kad orientuojamasi į išorę, į sociumą. O tai rašymą gali pakreipti prie paviršutiniškos, iliustratyvios ir deklaratyvios literatūrinės raiškos, tokios, prie kurios tik ir taikosi šlietis lengvapėdė publicistika ir kelia galvą politikos mobidikinis banginis.
Kaip tik tai, nuo ko jauną, dar tik pradedantį rašytoją Gore’ą Vidalą bergždžiai bandė atkalbėti Anaïs Nin, ir tai buvo būdinga literatūrinės savistabos ir ekstraversijos priešprieša.
O dabar, to paties įspūdžio veikiami, palyginkime dviejų romanų pradžias:
Su Džeku Kenedžiu susipažinau 1946 metų lapkritį. Abu buvome karo didvyriai, abu ką tik išrinkti į Kongresą. Vieną vakarą nuėjome į dvigubą pasimatymą, ir aš suviliojau merginą, kuriai deimantas sulig „Ritzo“ viešbučiu būtų kėlęs nuobodulį.
Norman Mailer, „An American Dream“ („Amerikietiškoji svajonė“, 1965)
Jūra vėl šiandien šėlsta, taršoma virpulingų vėjo gūsių. Žiemos viduryje jauti pavasario pramanus. Iki vidurdienio dangus it karštas nuogas perlas, paunksmėse svirpliai, ir štai vėjas išskleidžia didžiuosius platanus, naršo didžiuosius platanus…
Lawrence Durrell, „Džastina“ (1958)
Pirmasis fragmentas ne tik akivaizdžiomis realijomis, bet ir pobūdžiu, dvasia yra būdingai amerikietiškas. Antrasis, kaip ir visas romanas bei apskritai Durrello kūryba, pasižymi tokiu estetizavimu, koks amerikiečių literatūroje yra retenybė, ir štai vėl, kaip ir Prousto atveju, sunkoka įsivaizduoti, kad tai būtų parašyta amerikiečio. Čia siekiama originalaus literatūrinio teksto subtilumo, o pirmuoju atveju jau pirmais dviem sakiniais smogiama išorinio efekto (netgi, sakytume, bulvarinio sureikšminimo), politinio svorio sunkiąja artilerija.
Tai, žinoma, nereiškia, kad visais panašiais atvejais yra taip kaip šiuo, kur amerikietiškas romanas prastas, o europietiškas geras. Galų gale tas pats Maileris yra parašęs natūralizmu atsiduodantį, bet pro paviršių į gilesnius išgyvenimų klodus įsismelkiančio pasakojimo ir šiokio tokio išradingo kompozicinio fragmentavimo gelbstimą didelį romaną apie karą „The Naked and the Dead“ („Nuogieji ir mirusieji“) ir fantastiško vaizduotės polėkio bei erudicijos foliantą apie senovės Egiptą „Ancient Evenings“ („Senovės vakarai“).
Įdomu, kad angliškoje Vikipedijoje pateiktas „didžiojo amerikiečių romano“ pavyzdžių sąrašas. Neišvengiamai subjektyvus, pvz., nesuprantu, kodėl čia nėra Dono DeLillo „Underworld“ („Požemiai“) arba Tomo Wolfe’o „The Bonfire of the Vanities“ („Tuštybių laužas“), o kai kurie romanai man atrodo pernelyg geri arba pernelyg specifiniai (tarkim, riboti teigiama prasme), kad galėtų būti priskirti tokiai grandiozinei kategorijai (abu Faulknerio – „Rugpjūčio šviesa“ ir „Absalomai, Absalomai!“, – Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, Nabokovo „Lolita“).
Sąraše yra Updike’o „Triušio“ tetralogija, bet, ieškant didelio amerikietiško užmojo sąlyčio su meniniu lygiu, gal būtų galima prisiminti bene geriausią jo romaną „Poros“. Šiame yra visko: ir tipiška amerikiečių vidurinė klasė, ir komercinė, kultūrinė, politinė aplinka, reakcija į prezidento Kennedy (paminėto cituotame Mailerio sakinyje) nužudymą 1963 m. Tačiau visą šį „tuštybių laužą“ Updike’as persunkia per personažų giliai reflektuojamus asmeninius išgyvenimus ir dėmesį sutelkia į subtilias psichologines asmens – tiesiog žmogaus, universalaus žmogaus – pasaulėjautos slinktis.
O amerikiečių (ir ne tik jų) literatūrai būdingas polinkis į „dideles temas“ ir publicistinį istorinį reikšmingumą traukia prie žemės, neretai prie banalybės ir tolina nuo introspekcijos bei subtilesnės literatūrinės kalbos. Bet jeigu kas sakys, kad viskas yra ne taip, kad dideli romanai apie didelį didelės Amerikos gyvenimą yra daug geresnis dalykas negu knaisiojimasis po vidines būsenas ir žodinės puošmenos, tai juk neimsiu ginčytis.
