MILDA ARČIKAUSKAITĖ

Apskrito stalo istorija

Skiriu savo ilgaamžiam Bočiui

 

Mano Bočius 1948 metais Laisvės alėjoje vienoj baldų parduotuvėj nupirko apskritą stalą, užsivertė jį ant pečių, parnešė namo į Tolstojaus gatvę ir pastatė vidury kambario. Tai buvo ąžuolinis stalas. „Bočiau, o Tau nesunku buvo nešti?“ – „Nu kai tada nešiau, tai atrodo, kad nesunku buvo.“ Taip prasidėjo šio ypatingo stalo istorija.

Bočius tada buvo jaunas ir neturėjo nei įpročio, nei laiko skųstis. Po Antrojo pasaulinio karo Močiutė įstojo studijuoti medicinos Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Jie gyveno labai ramioj vietoj netoli Operos ir baleto teatro ir tais pačiais 1948 metais, rugpjūčio 4-ąją, susituokė. Man jaudulingai smagu galvoti, kad mano Močiutė, visa tokia kerinčiai jauna, savo šypsena spinduliuojanti šviesą ir džiugesį, stropiai besimokanti, irgi sėdėdavo prie to stalo. Vėliau jie išsikraustė į Vilnių, ir apskritas stalas keliavo kartu.

Kurį laiką jauna šeima gyveno Sodų gatvėje, vėliau veiksmas persikėlė į Kudirkos gatvę ant Tauro kalno, legendinį 13 butą, kur apskritas stalas, žinoma, užėmė vietą didžiajame kambaryje. Močiutė, gimdydama trečią kartą, sumanė vienu šūviu nušauti du zuikius. Vienas jų – mano mama. Esu tikra, kad tai buvo vienas nuostabiausių gyvenimo tarpsnių – vaikystė, jaunystė, – kuriuos mama praleido gyvendama būtent tame bute. Ji iki šiol jį sapnuoja. Gyvendamas taip aukštai, galėjai sau stebėti Vilnių, kur kas paprastesnį nei dabar, pilką, be dangoraižių, bet gražų ir savą. Mano mamą dar kūdikį vystydavo ant apskrito stalo, o po maždaug 27 metų ji lygiai taip pat vystydavo mane (turiu nuotrauką). Patikėkite, šis erdvus stalas idealiai tinka kūdikiams vystyti.

Kelkimės į Debesijos gatvę, mano gimtuosius namus. Juose apskritasis stalas taip pat stovėjo didžiajame kambaryje, kuriame glaudėsi mano šeima – tėvas, mama ir aš, – ir pamažu stalas atiteko mums. Man mažai be galo smagu buvo gyventi didelėje šeimynoje: Debesijos bute bendraudavau su tėvais, Močiute, Bočium, tetomis, pussesere. Tačiau atėjo laikas gyventi atskirai, ir mūsų trijulė apsistojo senoviškame bute aukščiausiomis lubomis Pamėnkalnio ir Aukų gatvių kampe. To buto esmę, pagrindinę erdvę ir sudarė tas vienas didžiulis kambarys, kuriame pastatėme apskritąjį stalą. Jau anksčiau dvynės seserys buvo patrumpinusios jam kojas (mamai pasirodė, kad jos per ilgos), o dabar tėvas jį dar labiau atnaujino: perdažė kojas tamsesne kaštonine spalva, nuskuto viršutinę stalo plokštumą ir nulakavo. Stalas tarsi atjaunėjo!.. Jo paviršius glotnus, netgi švelnus, malonus prisiliesti. Graikinių riešutų spalva mainosi su tamsiom gijom.

Būdama mažytė mėgau lavinti kantrybę bei valią ir turėjau gausias saldumynų atsargas, taip pat taupiau pinigus po litą. Buvo labai smagu pažerti visas monetas ant apskrito stalo ir skaičiuoti santaupas. Kartą atėjau pietų ir labai nustebau radusi stalą, paserviruotą keturiems. Ketvirtoji lėkštė taip ir liko neliesta – mano teta, mamos dvynė sesuo, gyveno už devynių jūrų marių, o aš sužinojau, kaip galima pabūti su žmogumi, kuris yra toli ir kurio ilgimės.

Netrukus įvyko dar vienas susimėtymas: išsikraustėme iš senovinio buto dėl saulės šviesos stokos ir itin aktyvios akistatos su kaimynu priešais mūsų langus. Vėl glaudėmės Debesijos gatvėje, kol persikraustėme į Saulės gatvę prie Saulės kapinių ir likome čia amžinai. Štai jau dvidešimt antrus metus apskritas stalas migruoja namo viduje, tačiau niekada nebuvo išneštas iš namų. Pagrindinė jo erdvė – virtuvė, kuri kartu yra valgomasis, didysis kambarys ar svetainė. Pirmąjį vakarą atsikrausčius tėvas apėjo visą namą, pagaliau nuodugniai apžiūrėjo, tada atsisėdo prie apskrito stalo ir apsiverkė – tik dabar iš tikrųjų suprato, ką nusipirkom… Bandėme gyventi. Kartu tęsėsi ir apskritojo stalo istorija.

Lietuva dar nebuvo atsigavusi po sovietinės priespaudos, ir prekių pasirinkimas pasižymėjo skurdumu. Išsirinkome lempą, kuri tuomet atrodė ypač moderniai. Ji turėjo spyruoklę, ir tai reiškė, kad galima reguliuoti kabėjimo lygį! Lempa priminė kažkokią planetą ir mane ypač žavėjo. Pritaisėme apskritą lempą virš apskrito stalo ir kartais ją pritraukdavome taip arti, kad beveik liesdavosi su stalo paviršiumi. Iš tikrųjų traukaliodavome ją ypač dažnai, nes visi – ir mano tėvai, ir aš, ir svečiai – turėdavome apie lempą savo nuomonę, ir vis tiek kam nors ji šviesdavo į akis.

Mes turėjome prie stalo savo vietas. Aš sėdėdavau nugara į langą, išeinantį į sodą. Tėvas man iš dešinės, nugara į sieną – saugiai. Mano švelniai mamai neliko nieko kita, kaip pasitenkinti sėdėjimu nugara į likusią virtuvės erdvę. Mes ne tik valgydavome, bet ir ruošdavome valgį ant šio stalo, nes neturėjome kur kitur padėti produktų. Didžiąją mano vaikystės dalį virtuvė nebuvo galutinai įrengta ir gyvavo, kai kurių žmonių akimis žiūrint, katastrofiškomis sąlygomis. Bet mes jautėmės laimingiausi pasaulyje! Prie apskrito stalo švęsdavome šventes (geriausiai pavykdavo nieko neplanuojant iš anksto), priimdavome svečius, bendraudavome, atrasdavome gausybę įvairių temų – negalėčiau jų visų išvardinti, bet žinau, kad buvo labai įdomu gyventi, kad bendravimas mums teikė gyvastį, ugdė mane. Pagrindinis vyksmas sukosi aplink stalą, ir aš palengva pradėjau jausti šio stalo magiją, jame tvyrančią paslaptį ir koks jis man svarbus. Žinoma, čia turėjo įtakos mamos pomėgis vis priminti jo atsiradimo istoriją: Bočius pačioje jaunystėje parnešė stalą vienas, kaip jis pats sakė, „užsivertęs ant kupros“. Man nuo mažens buvo suformuotas jausmas, kad šiuo Bočiaus žygdarbiu yra smagu didžiuotis. Ir kuriems galams?.. Beprotybė!.. Bent jau galėjo pasikviesti ką nors į pagalbą. O jeigu jis nebūtų išvis to stalo pirkęs ir nešęs?.. Numojęs ranka… gal mes niekada nebūtume šitaip kartu susėdę.

Kartą tėvas išsakė tokią nuomonę, kad stalas – tai erdvė, kuri turi būti visuomet tuščia ir švari. Ne visada galime paaiškinti, kodėl ką nors ypač gerai įsimename. Tąkart ta vienatinė tiesa taip giliai man įsirėžė atmintin, kad iki šiol vadovaujuosi šiuo požiūriu. Būdama keturiolikos pradėjau gyventi ypač disciplinuotą gyvenimą: atsikeliu, padarau mankštą, nusiprausiu, pagaminu visiems pusryčius, papusryčiaujame, aš suplaunu indus ir švariai nuvalau stalą. Jis gražiai atrodo ir teikia kambariui tvarkos pojūtį. Atsiranda laisvos vietos mūsų mintims… Jeigu tokiomis sąlygomis pamerki ant stalo gėlę, ji iškart tampa virtuvės akcentu. Tiesa, kartais mama neberanda jai reikalingų daiktų.

Per stalą teka laikas… Stalas, kaip ir žmogus, prisirenka kovinių randų. Taip jis tampa išskirtinis. Ant mūsų stalo kartais lieka vyno taurių atspaudų, kuriuos sunku pašalinti. Prie stalo dažnai sėdėdavo Valentinas Masalskis. Tuo gyvenimo laikotarpiu jis dar rūkė geltoną „Camel“. Taip jau išėjo, kad Valentinas, kokį tūkstantąjį anekdotą bepasakodamas (arba vis dar tobulindamas pirmąjį, nes anekdotus smagu kurti patiems), mums susiėmus nuo juoko paskaudusius pilvus, paliko smilkstančią cigaretę tiesiog ant stalo, o gal ji iškrito iš peleninės. Aptikus šį pėdsaką, mama nuliūdo, bet mes mylėjome mūsų draugą, tad nejaugi moralizuosi dėl tokių menkniekių? Iki šiol stalo paviršiuje matyti juodos duobutės – tarsi koks paženklinimas.

Būta vakarų, kai vyrai susėsdavo prie apskrito stalo lošti preferanso. Mano tėvas, Valentinas ir Vidmantas Bartulis. Kadangi nuo mažumės jaučiau neapsakomą trauką kortoms, šachmatams ir kitiems azartiniams žaidimams, sėdėdavau kartu su visais rimtai nusiteikusi ir bandydavau įsikirst į žaidimo taisykles. Kurį laiką dar stebėdavau kažkokias eglutes ir kitus žymėjimus, tačiau taip niekada ir neišsėdėjau iki galo. Rezultatus sužinodavau ryte. Laimėtojas – visada tas pats.

Per laiką tarp stalo lentų susikaupia visokio gėrio… Jį išvalyti – šiurpus procesas. Mama paima didelį peilį ir eina su juo tarp lentų. Trupinius renka skudurėliu. Šio proceso metu galima garsiai rėkti arba staugti.

Stalą atšviežiname užtiesę staltiese. Taip įvyksta kelis kartus per metus: per Kūčias, Kalėdas, Naujuosius metus, Velykas, kartais – per gimimo dienas ir artimųjų sutiktuves. Stalas tada iš tiesų atrodo šviežias mūsų akiai, bet netrukus vėl pasiilgstame medžio grynumo.

Kartą Močiutė mane palydėjo namo. Matome pro langus: virtuvėje dega šviesa, sėdi mūsų draugas Mikas ir miega, ant stalo pasidėjęs rankas, o ant rankų – galvą. Plaukai pasklidę į šalis. Norėjau, kad Močiutė nebūtų to pamačiusi, bet jau vėlu. Ji sako: „Kaip šitaip vis dėlto galima – miegoti ant stalo?“ Užėjome vidun. Mikas nubudo ir atkeliavo susipažinti. „Čia mano Močiutė. Čia Mikas.“ – „Kuo Jūs vardu?“ – „Aš esu Danutė“, – nusišypsojo Močiutė. „Danutė! O mano mama – Onutė“, – Mikas pabučiavo Močiutei ranką, ir visa tai labai gražiai atrodė, nes Močiutė buvo tikra ledi – visada tiesi, ori, su aukštakulniais bateliais. „Mikai, ir dar vienas sutapimas: Tu iš Obelių, o mano Močiutė – Obelieniūtė!“ Tada smalsumas nugalėjo, ir Močiutė paklausė Miko: „Ką Jums žmona sako, kai taip vėlai grįžtat namo?“ – „Klausia, kur buvai?“ – katiniškai šypsosi Mikas. „O ką Jūs jai atsakot?“ – „Atsakau: sėdėjau prie stalo ir klausiau bliuzo.“

Besėdint mums prie apskrito stalo ir beklausant Jimi Hendrixo, Mikas išsako daug senų kaip pasaulis tiesų. Pavyzdžiui, kartą sako: „Svarbiausia, kad mes čia dabar sėdim ir bendraujam.“ Šią naujieną, be jokios abejonės, pakartojo dar kokį dešimtsyk. Tąkart per daug neatkreipiau dėmesio. Mes jau įpratome klausytis filosofijų: kartais įgrysta, kartais lieka nenugirsta, niveliuojasi ilgo monologo audinyje. Po kurio laiko, nežinau, po kiek mėnesių ar metų, prisiminiau ir staiga pajutau: tikrai, tam tikra prasme svarbiausia, kad mes čia dabar sėdim visi kartu ir bendraujam! Galbūt tai daugiau niekada nepasikartos.

2011 metais mano teta grįžo į Lietuvą iš už jūrų marių per savo gimimo dieną. Galų gale išsipildė mano svajonė. Visi susirinko per dvynukių gimtadienį: ir Bočius, ir Močiutė, ir visos keturios jų dukterys. Nors buvo pats vidurvasaris, šilta ir gera sode, visi sėdėjo ir bendravo virtuvėje prie apskrito stalo. Močiutė, smagiai nusiteikusi, šypsojosi tviskančiom akim kaip jauna mergaitė. Po pusantro mėnesio ji mirė. Vis pagalvoju: galėjau tąsyk bent truputį ilgiau pasėdėti prie stalo… Beje, Mikas, jau ne jaunuolis, buvo vienas tų, kurie nešė karstą į statų Saulės kapinių kalną.

Kodėl mes padedame draugams nešti karstus į kapinių kalną? Gal ir dėl to, kad kažkur širdies gilumoje jaučiame – mūsų karstą kas nors irgi turės užnešti. Kartą Mikas atvyko į svečius po draugo laidotuvių. Buvo neįprastai susigraudinęs ir atviras. Sėdiniuojame šalia apskrito stalo, Mikas žiūri man tiesiai į akis šlapiu žvilgsniu ir klausia: „Milda, Tu ateisi pas mane?“ – „Tai, žinoma, ateisiu, Mikai, jei nemirsiu pirma Tavęs. Tada Tu ateisi pas mane.“

Jeigu sulyginsite gyvenimą su medžiu ar upės tėkme, būsite teisūs. Aš kartais jį lyginu su šiuo apskritu stalu. Ant jo mes dedame rankas. Geriame arbatą. Jis girdi mūsų kalbas. Sujungia mus. Mano mama mėgsta sakyti, kad sėdėdami prie mūsų stalo visi esame lygūs. Visi – šeimos nariai, draugai – esame lygiaverčiai ir lygiateisiai, kaip Apskritojo stalo riteriai karaliaus Artūro laikais. Ši mintis suteikia dar daugiau misterijos mūsų šeimai – jeigu norime, tampame tarsi kokia slapta lože, kuri nebando kitatikių atversti į tikrąjį, vienintelį tikėjimą, neleidžia reikštis šiurkštumui ar destrukcijai.

…ir dar kartą sėdame aplink stalą, dedame rankas, geriame arbatą, skaičiuojame patiekalus, ruošiame namų darbus su katinu parankėje, marinuojame agurkus, kalbamės, prisimename kokią pašėlusiai linksmą, o gal graudžią istoriją iš praeities, su didžiuliu tikėjimu, tada vėl draskomi dvejonių ir vėl su viltimi, įkvėpdami vieni kitus, dėliojame ateities svajones ir planus, dalinamės patirtimi, sužinome negirdėtų dalykų, kartais trumpam pakylame nuo stalo parinkti muzikos, jaučiamės kaip namie, esame namie, esame kartu. Šįkart mes niekur neskubame. Akimirka prilygsta amžinybei, o apskritas stalas – liudininkas to, kas bus po mūsų. Gyvenimas tęsiasi.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.