Viena bibliotekininko Enciklopedijaus Žodynavičiaus diena
Bibliotekininkas Enciklopedijus Žodynavičius miegodamas vartėsi ir sapnavo košmarą, kuris jį kamavo jau daug naktų iš eilės. Sėdėdamas prie gausiai vaišėmis nukrauto stalo labai norėdavo pagriebti didelį gabalą gražiai apskrudusios kiaulienos sprandinės, farširuotos lydekos, silkės su baravykais ar vištos šlaunį, bet niekaip negalėdavo ištiesti rankos. Prie vaišių stalo patarnavo dailios merginos – į taures jos pilstė brangvynius ir kitokį egzotišką nektarą. Netoliese muzikantas skambino arfa ir girdėjosi nuostabi muzika. Bibliotekininkas prabudo gurgiančiu skrandžiu ir kuo ilgiau gulėjo, tuo labiau jo nuotaika bjuro. Pažvelgęs į laikrodį suprato, kad jau reikia keltis ir eiti į darbą. Kadangi buvo bibliotekininkas, nesunku atspėti, kad jis dirbo bibliotekoje. Nors labai mėgo mėsą, pasirinkęs šią profesiją pakeitė mitybos įpročius, nes apie mėsą dažniau pasvajodavo, nei jos paragaudavo. Pusryčiams Enciklopedijus Žodynavičius išsivirė klevų lapų arbatos ir pasišildė nuo vakarienės likusių ąžuolų gilių. Sustiprinęs kūną apsivilko lietpaltį ir išėjo į lauką. Pūtė stiprus rudens vėjas ir bibliotekininkas sunkiai ėjo prieš jį. Dar po kelerių metų bibliotekoje vėjuotu oru jis vargu ar pajėgs pėsčiomis nueiti į darbą – jo pilvas jau seniai buvo prilipęs prie stuburo. Įėjęs į kabinetą atsistojo po kabančiu ant sienos portretu. Persižegnojęs tarė: „Vardan tėvo premjero, sūnaus kultūros ministro ir šventosios Dalios, amen.“ Tuomet klestelėjo į kėdę ir pusvalandį ilsėjosi, nes vėjuotu oru ateiti į darbą jam kainavo daug fizinių jėgų. Paskui įsijungė kompiuterį ir ranką uždėjo ant pelės. Pilvas sugurgė ir bibliotekininkas alkanu žvilgsniu pažvelgė į pelę. „Jeigu taip ir toliau, – pagalvojo, – teks ją papjauti ir suvalgyti.“ Netrukus į biblioteką pradėjo rinktis skaitytojai ir Enciklopedijus Žodynavičius kiek primiršo savo urzgiantį skrandį, bet pamatęs kiek riebesnį skaitytoją nejučia pradėdavo galvoti, kiek skanių kepsnių būtų galima iškepti jį papjovus. Išduodant knygas ir šnekučiuojantis diena pasislinko link pietų meto.
Bibliotekininkas visuomet jo labai laukdavo, nes leisdavo sau pasistiprinti kiek padoriau. Nuėjęs į virtuvėlę išsitraukė dėžutę su šios dienos pietumis. Atidaręs palinko virš jos ir ilgai uostė – tai buvo varlių šlaunelės su marinuotais grybais ir aukšlių ikrais, kurių prisigaudė ir prisirinko vasarą. Spintelėje rado kažkieno paliktą pakelį juodos arbatos. Bibliotekininko nuotaika pasitaisė ir jis kibo į dienos patiekalą. Porą valandų po pietų jausdavosi žvalesnis ir net pamatęs riebų skaitytoją atsisakydavo žmogėdriškų planų jo atžvilgiu. Bet tai trukdavo neilgai ir po kelių valandų skrandis vėl pradėdavo groti maršus ir pasiutpolkes. Tuomet bibliotekininkas nuėjęs prisėsdavo prie kavos aparato ir uostydavo nuo jo sklindantį kvapą. Dar geriau būdavo, kai kas nors nusipirkęs puodelį kavos prisėsdavo šalia jo. Pasimėgavęs kvapniu gėrimu bibliotekininkas užsinorėdavo ko nors krimstelti. Šiam atvejui kišenėje turėdavo kelis lapus seno stalinio kalendoriaus. Sukramtydavo neskubėdamas, nes taip būdavo sočiau. Paskui uostydavo šviežius laikraščius, žurnalus ir knygas. Pasibaigus darbo dienai grįžęs namo vakarienei išsivirė kaštonų kavos. Pasistatęs puodelį ant stalo žvelgė pro langą ir matė, kaip stiprus rudens vėjas plėšia nuo medžių lapus lyg valdžia jo garbę ir orumą.
