Tik nesukurk man atminties
Gražiai snigo, sniegas leidosi lyg pražilusios naujagimio blakstienos, tik niekaip nesupratau, kodėl snigti turi liepos keturioliktąją. Gamtos reiškinius reikėtų derinti su gausiais sinoptikos kiklopų duomenimis, gautais Makmerdo stoties jurtoje. Vienintelė jurta, kurioje esu persivalgęs arkliena. Pagrindinis dalykas, ją šildęs, ta arkliena ir apsimetė esanti, sinoptikai jau buvo pasiėmę anglių atsargas ir išjoję į Sarajevą stebėti erchercogo žūties. Norėdamas sužinoti, iš kur Makmerdo stotyje arkliai, perskaičiau visus Nikolajaus Prževalskio raštus, tačiau įtikinamo paaiškinimo neradau.
Ir snigo, žvelgiant pro mano langą atrodė, kad Champs-Élysées pasidabruoti. Gatve pravažiavo dvi karietos, iš abiejų skambėjo Joe Dassino daina apie tuos Eliziejaus šansus, tačiau tai jau buvo banalu. Stebuklai neturi vykti stiprėjančia tvarka, antraip to neatlaikys net antropomorfiniai Islandijos aukštosios įtampos stulpai, tyliai dūzgiantys minėtą Joe Dassino dainą.
Kažkur nuo Triumfo arkos jau jojo prancūzų kirasyrai, kažką laikydami nėriniuotomis rankomis, ir buvo keista ne tai, kad matau jų rankas pro savo namelio langą, net ne tai, kad sninga, o tai, kad pirmą kartą apie liepos keturioliktąją esu perskaitęs Pierre’o Pfefferio knygoje, kurioje jis, tiesą sakant, rašė apie Komodo varanus.
Andre Yogos piešinys
Pasirodo, kadaise prancūzų proproseneliai, ginkluoti česnakų trintuvėmis ir vėjo malūnėliais, tą dieną paėmė Bastiliją, kurioje kaip tik kankinosi septyni kaliniai, įskaitant markizą de Sade’ą. Markizas, aišku, turėjo atsisakyti palikti kamerą, jau nujausdamas jo laukiančią Bohemijos bibliotekininko kuprą. Ir dabar čia kas nors turi nuolat jodinėti po mano langais, mojuoti visokiais krepžoržetais ir net nesusimąstyti, kad Komodo varanų kūno dydis nepakito per pastaruosius devynis šimtus tūkstančių metų? Markizas de S. jau būtų susimąstęs, jis dažnai mąstydavo apie iš pirmo žvilgsnio absurdiškus dalykus.
Neatmenamais laikais, išsyk po Bastilijos paėmimo, viena draugė liepos keturioliktąją ėjo Eliziejaus šansais, prasidedančiais beveik išsyk už blyninės netoli Luvro. Pinigai jau buvo pasibaigę, jie kiek ilgiau išlieka tiktai kinematografe, tačiau kirasyrai vis dar kažkur jojo, o jų kontekste pinigų poreikis yra begalinis. Štai viename žinomame filme, kai Ingrid Bergman herojė pranešė pinigų nebesą, jos tetai beliko surikti: mane tuoj ištiks nevilties krizė, tarne, ikrų ir šampano! Paskui Ingrid B. nuėjo į liepos keturioliktosios stumdalynes, pametė skėtį, tačiau sutiko generolą, su jam būdingu herojišku bukumu suvaidintą Jeano Marais, ir nesunkiai išsprendė finansines problemas. O minėtoji draugė nukasė sniegą nuo tobulai sukloto šaligatvio ir po sniegu rado banko čekį porai tūkstančių. Nuėjus į banką, Jeanas Renoire’as, ar kas ten tuo metu dirbo, patvirtino, kad čekis tikras ir pinigai gali būti išmokėti. Tad merginai nieko daugiau neliko, kaip čiupti visą tą sidabrą, eiti į „Lido“ ir šokti ant stalų. Paryžiuje ir stalas gražus, vėliau sakė mergina, tačiau čia, kur sėdžiu, man gražus ir šaukštas.
Nusibodo man tas sniegas, turbūt reikia patraukti į šalį, kur daugiau bazalto. Tik kad šalių labai daug, o bazaltas ne visose įsigalėjęs. Kodėl japonams pakanka vienos šalies, septyniolikos skiemenų strofos, kai mums tiek šalių, kad tik spalvink ir spalvink. Apie strofas geriausiai nusimano jau minėtas Nikolajus Prževalskis, tad nusprendžiau važiuoti į Čilę. Su bazaltu ten gal ne itin kas, tačiau Makmerdo stotyje dar blogiau. O tada atėjo rusai.
Ne visada esu pajėgus suprasti, kas tie rusai yra ir ar jie apskritai egzistuoja. Štai Komodo varanas egzistuoja, o dėl rusų nebūčiau toks tikras. Per didelė distancija nuo Puškino iki Kramarovo, nesunku pakeliui pasimesti. Tačiau jie turi egzistuoti, juk jų šalį kontūriniuose žemėlapiuose nuspalvinome dar trečioje klasėje. Gerai, tegu egzistuoja ir rusai, tebus jiems kuo geriau, bet aš jau Čilėje ir dabar galvoju ne apie juos, o apie tai, kad, panorėjus spragtelti pirštais, nervinis impulsas nuo smegenų iki nykščio atsklis 274 km/h greičiu. O pats, įmautas į bazaltu inkrustuotą signetę, aplink Žemę skrieju beveik dvigubai greičiau. Koks negailestingas tas Žemės sukimasis, o šventasis šaukšte.
Čilėje nesninga, ore sklando kažkoks paukštis, iš veido panašus į Ignacą Lojolą, tad mano atminties atsuktuvai jį išsyk sudegina. Tada vėl ateina rusai, apsikabinam, prisėdam prieš tolesnę kelionę, paspalvintą kirilicos akvarele, ir Žemės sukimasis juos vėl išneša atgal į kontūrinius žemėlapius.
O Čilė graži, ypač stebint pro mano langą, pro kurį ne kiekvienas kupranugarių kinkinys įžiūrimas. Vos nuvykus į Valparaisą, priėjo nesiteikiantis prisistatyti Homo habilis ir pasiūlė patrauklia kaina įsigyti ikikolumbinių laikų medinį kairės kojos protezą, rastą kasant pamatus parduotuvei „Silcott’s City Gear Shoes“. Atsisakiau, dėl ko gailėsis mažiausiai keturios kieno nors palikuonių kartos. Viena pagrindinių Čilės ypatybių yra ta, kad žinios čia ateina ne išsyk. Štai tik dabar išgirdau prieš pusantrų metų merginos man ištartą frazę: Mozartas buvo neteisus. O tada, žinoma, vėl atėjo rusai ir kodėl Mozartas buvo neteisus, nespėjau išgirsti. Čilė akustikos požiūriu kiek nusileidžia Sueco kanalui.
Nusprendžiau išvykti ir iš Čilės, o kai nusprendi išvykti – niekada nežiūrėk į veidrodį, amalgamos visada meluoja, neteisus buvo ne tik Mozartas, bet ir Diogenas Laertietis. Veidrodyje atsispindintis žmogus nesi tu, visi griaučiai ne spintose, jie veidrodžiuose. Kaip išvykti iš Čilės, tuo pat metu atsispindint veidrodyje? Labai paprastai, turi ateiti telegrama, kurioje būtina santrumpa „tšk“. Ir viskas, išvyksti iš Čilės. Tšk.
Grįžus vis dar snigo, tad neliko nieko kito, kaip nusirengti nuogai. Tapytojai įpratino žmones prie minties, kad nuogumas yra konstanta, tačiau iš tiesų jis kintantis. Žvelgdami į save nuogus pamatome, kad mūsų kūnai jaunėja. Stradivarijaus smuikai irgi jaunėja ir tai vienas didžiausių paradoksų. Jaunėjant kūnams išlieka tik vienas nekintantis dalykas: pirštų atspaudai. Jie kaip santrumpa „tšk“ arba Sizifo akmuo, kurie irgi nekinta.
Nuogas stovėdamas prie savo lango, pagalvojau apie kadaise draugės rastą čekį. Buvo atkastas iš po sniego, sudrėkęs, jo jau niekas neras, draugė sėkmingai nunešė Jeanui Renoire’ui ir šis apmokėjo. Tačiau gi galėjo likti jo (čekio, ne Renoire’o) atspaudas ant grindinio. Jis nekintantis kaip mano piršto grafika, kas, kad sudrėkęs. Žinoma, jo niekas neapmokės, bet tą atspaudą, labai pasistengus, galima susapnuoti, o susapnuoti dalykai kartais turi didesnę vertę negu pakelti nuo grindinio. Susapnuotų dalykų neįmanoma pamesti, tai jų didžiulis pranašumas. Štai kadaise susapnavau, kad atėjo rusai, ir jie tikrai atėjo. Kažką net buvo atsinešę, ką – jau nepamenu, tačiau tai atrodė keistai panašu į buivolo ragus, apie kuriuos jie sakė, kad tai airiškoji arfa. Internete egzistuoja penkiolika tūkstančių penki šimtai devyniasdešimt devyni vienetai nemokamų natų arfai ir nė vienų natų buivolo ragams. Rusai ir patys yra sukūrę šį bei tą arfai, vadinasi Russian roulette, stovėdamas nuogas prie savo lango kartais apie tai susimąstau, juk susimąstytų ir markizė de Pompadour. Tiesa, taip mąstydama ji geriau jau nuoga prie mano lango nestovėtų, nes vėjo perpučiami praeiviai nesuprastų, kodėl čia pas mane atėjo nuoga markizė, o aš ją pasistačiau prie lango, kaip skėtį.
Reikėtų susigalvoti kokį žodį. Žodžių apstu, baltasis triukšmas baigia išrauti plaukus iš ausų, tačiau nėra vieno, bazaltinio. Kornetas Christophas Rilke tokį turėjo: Reiten, reiten, reiten, durch den Tag, durch die Nacht, durch den Tag. Reiten, reiten, reiten. Aš neturiu, tik žinau, kad ką tik grįžau iš Čilės ir manęs čia laukė buivolo ragai. Reikėtų susigalvoti kokį žodį, dangus šiąnakt labai aukštas, sriuba dubenėlyje jau ataušo, o nuo dantenose besifermentuojančio vyno galvoje jau pradeda žiebtis pirmosios svaigsulės. Reikėtų susigalvoti nors raidę.
Tiesą sakant, kamgi tas žodis, kai tylos estetika daug patrauklesnė. Susigalvoji žodį ir jis iš tavęs išsyk atima visas kitas galimybes. Jei vienas jau yra – kam kiti? Išeities ir čia esama, reikia susigalvoti žodį niekam nežinoma kalba, tuomet šis žodis bus pajėgus įveikti demonus, bet neslėgs. Mongolai ir kiti aleutai taip mokėjo, vėliau jų gebėjimai buvo prarasti. Prarasta apskritai beveik jau viskas, tiktai Elvis kažkodėl vis dar gyvas. Ilgai mąsčiau, koks žodis man tiktų. Ką tik grįžus iš Čilės ir stovint nuogam prie lango tik tuo ir dera užsiimti. Šalia tvyranti markizė de Pompadour kažką niūniavo, o niūniavimas žodžio meistrui, kuriuo tariausi esąs, primena Hemingwayaus minėtą motinų krūtyse surūgusį pieną. Koksai keistas laisvės suvokimas – stovėti nuogai šalia ir niūniuoti kažką iš Monteverdi penktosios madrigalų knygos, kai niekas ir taip nežino, kam skambina varpai.
Ir tuomet išsigandau. Juk mano susigalvotas žodis turės būti dar ir užrašytas, neužrašytų žodžių buvo daug, daugiausia penkioliktame amžiuje, išsiskyrusiame inkunabulais, karu, badu ir maru. Mano žodis nenumatytas minimoms monadoms, kurios, anot Gottfriedo von Leibnizo, niekaip negali veikti viena kitos. O jei mano atveju veiks? Juk viskas įmanoma, jei Elvis vis dar gyvas.
Tačiau štai Mozartas vėl pasirodo buvęs neteisus, laiku suskamba buivolo ragų arfa iš Monteverdi penktosios madrigalų knygos ir suprantu, kad žodis nebūtinai turi būti užrašytas, jį pakaks ištarti. Ir jį aš jau ištariau, dar būdamas Čilėje, išgirstu tik dabar, nes Čilėje prasta akustika. Tai žodis iš septyniolikos segmentų, kuriuos haiku tradicijos atnaujintojas Masaoka Shiki vadino on.
Kodėl visa tai pasakoju tau? Nes taip kuriu tavo atmintį. Pajutai? Kuriu tik dalį atminties, nes visa atmintis slegia, dalis – gelbsti. Visa žmonija, liūdesys ar literatūra slegia, dalis – gelbsti. Tad tegu į tavo taurę krinta tinkama alyvuogė.
Tik niekada nemėgink kurti manosios alyvuogės, viena monada kitos neveikia, Mozartas gal buvo ir teisus, bet liepos keturioliktąją kartais sninga, o Elvis vis tiek dar gyvas.
