Šventasis Ambraziejus

Raija Siekkinen (1953–2004) – suomių rašytoja, labiausiai žinoma ir vertinama kaip novelistė. Be kitų premijų, Siekkinen buvo nominuota prestižinei Suomijos literatūros premijai „Finlandia“ už novelių rinkinį „Kaip gimsta meilė“ (Kuinka rakkaus syntyy, 1991). Pagrindinė novelių veikėja – moteris, tarsi iš šono stebinti žmonių santykius, savo formas keičiančią ar it burbulas subliūkštančią meilę, vienatvę ir lėtą atitolimą vieno nuo kito. Novelės išsiskiria lakonišku stiliumi, kiek melancholišku šiaurietišku humoru ir subtiliu jausmų vaizdavimu be sentimentalumo gaidelės.

Novelė „Šventasis Ambraziejus“ – pirmoji iš 1996 m. rinkinio „Gražus vardas“.

 

 

Rašytojos ilgai užtruko prie Puškino kapo.

 

Kai pagaliau tuščiu miško takeliu ėmė žingsniuoti atgal į bendrabutį, nuotaika buvo pasikeitusi. Pirmoji seminaro diena, o tokio pobūdžio seminaras taip pat pirmas – rusių ir suomių rašytojų susitikimas. Seminaro tikslas – aptarti bendras rašytojų moterų problemas. Puškino kapą rusės papuošė pakeliui sudėtomis rudeniškomis geltonomis ir raudonomis klevų lapų puokštėmis, o kapo obelisko pamatinį akmenį – iš pakelės močiučių pirktais kietašoniais obuoliais; tuomet atsitraukė tolėliau, tyliai šnekučiuodamos. Suomės tarpusavy dalinosi tuo, ką žinojo apie Puškino gyvenimą ir mirtį, paskui atsigręžė apžiūrėti baltų vienuolyno mūrų, senų medžių tarp jų, apžvelgė kitus kapus, kuriuose atgulusieji joms taip ir liks nežinomi.

 

Puškinas žuvo dėl moters. Marja su Aino kalbėjosi apie tai eidamos mišku. Dėl moters. Ne iš meilės būtent šiai moteriai, savo žmonai, aukštuomenės damai, kurią literatūros istorikai mini kaip nevertą tokios milžiniškos aukos, bet iš meilės apskritai. „Koks charakteris, tokia ir mirtis“, – pasakė Aino. „Anksčiau ar vėliau jis vis tiek būtų taip pasielgęs. Kai kurie taip daro“, – pridūrė ji taip, tarsi tai būtų akivaizdu, ir Marja, kuri niekad nebuvo apie tai susimąsčiusi, iš karto ja patikėjo.

 

Marja ėjo laikydama ranką palto kišenėje. Ji spaudė mažą ikoną mediniuose rėmeliuose, kurią nusipirko vienuolyno prieangyje tuo metu, kai kitos apžiūrinėjo cerkvę. Ikona su pavaizduotu šventuoju Ambraziejumi turėjo gydyti nuo visų ligų. Ją reikėjo pakabinti dešiniajame kampe, žiūrint nuo kambario durų. Iš ten šventasis pastebėtų vidun besiveržiantį blogį ir paverstų jį bejėgiu. Marja susimąstė.

Kambaryje, kuriame ji norėjo pakabinti šventąjį Ambraziejų, buvo dvejos durys. Vienos vedė į prieangį, kitos – toliau į butą. Pro kurias duris įeitų blogis?

 

Taip ji sau svarstė.

 

Bendrabutis stovėjo didžiulės miškingos vietovės vidury.

Moterys atvyko paryčiais, ir rudeniškos nakties tamsoje pastatas atrodė tarsi nebaigtas; bet rytą jos pamatė visas suskilinėjusias grindų plyteles, purvinas sienas ir nuo drėgmės nusilupinėjusius dažus. Ir vis dėlto po batais vis dar trupėjo kalkių skiedinys, o ant langų buvo matyti statybininkų paliktos kreidos žymės. Tapo aišku, kad pastatą imta apgyvendinti dar vykstant statyboms; buvo keista vestibiuliuose ir koridoriuose vienu metu užuosti ir statybinių dulkių, ir priskretusio kelerių metų purvo smarvę.

 

Kelionė truko visą dieną ir pusę nakties: iš pradžių traukiniais, kurie po kiekvieno persėdimo būdavo lėtesni už ankstesnįjį, ir galiausiai autobusu, kuris sunkiai, dvokdamas žibalu, vežė jas per, rodės, bekraštę tamsią žemę – tokioje tamsybėje, taip toli, kad kai ryte moterys susirinko bendrabučio kieme, rusės vertėjos pranešimo apie seminaro programos pakeitimus klausėsi netardamos nė žodžio. Stovėdama prie laukujų bendrabučio durų, vėlai kėlusi ir vis dar mieguista, viena ranka laikydama cigaretę, kita – kišenėje spausdama šventąjį Ambraziejų, Marja galvojo, kad jos, čia stovėdamos ir žiūrėdamos į siaurus, lapais nuklotus ir miške pranykstančius takelius, priminė laukan išgintą vištų pulką. Ir nors naktį, gerdamos šalies pasieny pirktus gėrimus ir klausydamosi iš rusių kambarių sklindančios šnekos, juoko, o vėliau ir dainos, svarstė apie seminare aptarsimus dalykus, dabar, išsirikiavusios dviem lygiagrečiomis voromis, gido iš anksto nurodytu miško taku jos išžygiavo Puškino namo-muziejaus link.

 

●

 

Per mišką, per jo proskyną moterys sekė vertėjai iš paskos. Rytinė migla buvo šalta, žolės kupstai sustingę. Naktį pašalo; dabar pro rankogalius ir apykaklę skverbėsi drėgmė. Rusės rinko šalnos nudažytus lapus: kai moterys pakeldavo lapus nuo žemės, nuo jų byrėjo spindintys šerkšno krislai. Suomės ėjo susispietusios į atskirą būrį: jos kalbėjosi apie dušus, iš kurių bėgo tik šaltas vanduo, ir apie radiatorius, kurie nešildė. Pats paskutinis ėjo tą rytą atvykęs vokietis tyrinėtojas, kviestinis seminaro svečias ekspertas. Jis gerai išmanė Puškino santykius su moterimis.

 

Gidas pasitiko Puškino namo-muziejaus verandoje. Tai buvo mažas, žilaplaukis vyras; buvo kalbama, kad jis atmintinai mokąs visas Puškino eiles, ir jis tuoj pat ėmė deklamuoti. Deklamavo ilgai, švelniu balsu, jo akys žibėjo. Moterys stovėjo verandoje, matė didžiulius medžius, pieveles, rudens lapus, o tolumoje – vandens šaltumo mėlį. Gidas nutilo, paskui ėmė kalbėti įprastai, o vertėja vertė. Gidas pasakojo, kad čia, šiame name, apsuptas šio gražaus peizažo, Puškinas užaugo ir praleido vėlesniuosius tremties metus. Moterys apžiūrinėjo namą: jo grindų lentas, kuriomis Puškinas vaikščiojo, verandos turėklus, langų stiklus, kuriuose atsispindėjo mėlynas dangus.

Gidas žengė vidun, moterys nusekė jam iš paskos.

– Šis kambarys dešinėje, – tarė gidas, o vertėja vertė, – tai Puškino motinos kambarys. Jis buvo šitoks ar bent jau taip galima numanyti, nes tų laikų ir tos socialinės klasės moterų kambariai buvo būtent tokie ir šitaip apstatyti.

Moterys dairėsi po kambarį: žiūrėjo į tamsią drabužių spintą, lovą, tualetinį staliuką, o paskui viena į kitą. Rusės pasilenkė išdėlioti klevų lapų ant slenksčio. Gidas ėjo koridoriumi ir pristatinėjo kitus kambarius: Puškino tėvo, senelių ir kitų giminaičių, ir visuose juose buvo lova, spinta, tualetinis staliukas, veidrodis. Ant salės slenksčio gidas stabtelėjo ir ėmė deklamuoti Puškiną.

– Dabar jis deklamuoja Puškiną, – išvertė vertėja.

Visi klausėsi, tai truko ilgai. Gidui baigus deklamuoti, moterys nusekė paskui jį į salę. Pasieniuose buvo sustatytos kėdės, ant grindų tysojo kilimai, ant stalų – nertos staltiesės, stiklo spintose stovėjo glazūruotos keraminės lėkštės, ir visi daiktai buvo nauji, gražūs, spindintys. Gidas stovėjo prie pietų stalo.

– Toks buvo stalas, prie kurio Puškinas valgė. Galima numanyti stalą buvus šitokį ir stovėjus šioje vietoje. Tokių stalų tais laikais buvo daug, – pasakojo gidas, o vertėja vertė.

Moterys apžiūrinėjo stalą. Jis buvo mažas, bet turėjo labai daug kojų. Gidas papasakojo, kad stalą galima išskleisti ir šitaip padaryti daug didesnį, aiškino, kaip tai daroma, ir moterys pasilenkė pažiūrėti į medinius bėgius po stalu: jais judėjo stalo kojos ir papildomos plokštės, prie kurių kojos buvo pritaisytos.

– Puškinas greičiausiai sėdėdavo čia, – pasakė gidas. – O čia greičiausiai sėdėdavo jo motina. Dažniausiai jie sėdėdavo tokia tvarka.

 

Tuomet gidas pasisuko į portretus, kabančius ant sienos.

– O čia mes turime Puškino senelius iš motinos pusės, tuos kanibalus, – gido pasakojimą vertė rusė vertėja.

Rusės atsistojo priešais spintą su indais ir įsikarščiavusios kalbėjosi tarpusavy. Suomės ilgai apžiūrinėjo tamsiaodžių, išdidžiai žvelgiančių žmonių portretus.

– Kanibalai, – kažkas pasakė garsiai. Ir staiga visi suprato Puškino poezijos aistringumą ir nežabotumą.

Gidas jau buvo kitame kambaryje. Vertėja atėjo pasakyti suomėms, kad reikia eiti, kad tai būsiąs svarbiausias viso muziejaus kambarys – Puškino darbo kambarys-miegamasis. Moterys neskubėdamos pasitraukė nuo kanibalų portretų.

Puškino kambarys buvo mažas, pereinamasis. Viename kampe stovėjo šilkine virve atitverta lova, kitame – sekreteras, priešais jį kėdė, o šalia koklių krosnies riogsojo didelis aptriušęs odinis krėslas.

– Tokiam tad kambary gyveno Puškinas. Šiame krėsle jis sėdėdavo, šildydamasis prie krosnies, ir rašydavo eilėraščius. Prie šito sekretero jis irgi rašė eilėraščius. Ir šitoje lovoje jis galbūt gulėdavo vakarais ir skaitydavo savo eilėraščius, o galbūt ir rašydavo juos, – išvertė rusė vertėja.

Ji parodė į daiktus, gulinčius ant sekretero.

– Jie visi buvo per karą sunaikinti. Čia – buteliukas rašalo, rašiklis ir popierius. Jie labai vertingi. Iš jų nieko nebeliko.

O čia, – ji mostelėjo į vitriną, kurioje gulėjo popieriai, smulkiai prirašyti juodu rašalu, – čia mes turime Puškino rankraštį. Jis labai autentiškas. Jo negalima rasti niekur kitur, tik čia. Jis saugomas Maskvoje. Jis sunaikintas.

Nieko iš šių daiktų nebeliko. Šitas namas sudegė, jį sudegino. Galime numanyti, kad jis, ko gero, buvo šitoks. Šis labai autentiškas namas yra pastatytas pagal tai, kas yra žinoma apie tų laikų ir to socialinio sluoksnio žmones. Taip tad gyveno Puškinas, visų laikų didžiausias rusų poetas.

Gidas pro duris išėjo į verandą. Moterys nusekė jam iš paskos, o gidas mostelėjo ranka į kiemą.

– O ten, kiemo pakrašty, – kalbėjo gidas, o vertėja vertė, – mes turime va tokį namelį. Ten gyveno Puškinas. Šiame dideliame name jis negyveno, jo motina nenorėjo. Tas namelis išliko per karą ir nesudegė. Ten negalima eiti, ten – ne muziejus. Jis autentiškas. Ten gyveno Puškinas.

Moterys atsisuko į namuką kitapus kiemo. Jis buvo baltas, langinės užvertos, durys užsklęstos, o gysločių nusėta pievelė priešais jį priminė pirties vakarus iš vaikystės.

 

Gidas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir užsimerkęs ėmė deklamuoti.

– Dabar jis vėl deklamuoja Puškiną, – išvertė vertėja.

Moterys tylomis klausėsi balso, kuris tai šnabždėjo, tai šūkteldavo, tai vėl murmėdavo. Iš verandos jos nulipo į kiemą ir ten stoviniuodamos, laukdamos vertėjos ir rusių į puokšteles ėmė dėti nukritusius, vėjo nešiojamus lapus.

 

●

 

Oficiali seminaro programa prasidėjo trečiąją dieną. Vertėja apie tai pranešė, kai moterys gėrė arbatą bendrabučio valgykloje.

Arbata buvo patiekta dideliuose emaliuotuose puoduose, prie jos buvo galima gauti rudojo cukraus ir sorų košės.

– Prakeikimas kaip šalta, – pasakė Aino. – Duokit šen tą arbatą.

Radiatorius nešildė, nors jo svirtelę bandyta sukioti į abi puses; naktį pašalo. Aino nakčiai apsimovė dvejas pėdkelnes, užsivilko sijoną, o ant viršaus dar ir vilnonius marškinius ir liepė Marjai padaryti tą patį; vis vien buvo šalta. Jos gėrė arbatą, kol ištuštino puodus. Vertėja kalbėjo salės priekyje. Žiūrėdama į ją Marja prisiminė, kaip vakar pasiskundė vertėjai dėl šalčio ir kaip ši pasakiusi:

– Tu iš karto eini į karštą dušą, tu būni ten ilgai, neperšąli.

Bet karšto vandens duše neatsirado.

– O gal ji nemoka suomiškai, – pasakė Marja Aino, ir ši atsakė:

– Ji išvertė tavo novelę.

Dabar vertėja pasakojo, kad iš karto po pusryčių laukia kelionė į Puškino meno muziejų, o paskui pavakary prasidės moterų seminaras.

 

Visi išvyko į meno muziejų; moterys sekė vertėją per mišką ir kalvotas lankas. Kai vertėjos paklausė, kiek dar reikės eiti, ši atsakė: „Maždaug penkias minutes“, o paklausta, koks atstumas dar likęs, paaiškino:

– Maždaug penkiolika kilometrų.

Visi žygiavo, miške po kojomis šlamėjo lapai, o lankoje šnarėjo žolė. Nesimatė nei žmonių, nei namų, vien neaprėpiama žemė, kurioje šeimininkavo vėjas. Rusės kalbėjosi tarpusavy, o suomės – tarpusavy, vokietis tyrinėtojas nesišnekėjo su niekuo, tik ėjo pačiame gale, susikišęs rankas į kišenes, nudelbęs akis į žemę.

 

Gerokai paėjėjus, tolumoje ėmė boluoti baltas pastatas – didžiulis, belangis ir visiškai vienas vidury žalios žemės. Jie artinosi, o vertėja pasakojo, kad tai Puškino meno muziejus ir kad jo patalpose vyks seminaras. Iš arti pastatas atrodė it didelis cukraus gabalas; aklinoje sienoje buvo durys, pro jas visi suėjo vidun. Juos pasitikęs muziejaus direktorius ėmė pasakoti muziejaus statybų istoriją – statybos, atrodo, truko ilgai; pabaigęs pasakoti, direktorius ėmė deklamuoti Puškino eiles, ir iš to buvo galima spėti, kad greitai reikės eiti gilyn į meno muziejaus patalpas.

Muziejuje buvo surinkta daug Puškiną vaizduojančių meno darbų. Puškinas sėdėjo po medžiu, ant kelių laikydamas sąsiuvinį ir rašiklį, o aplink jį buvo susispietę valstiečiai – kas su kuoka, kas su kastuvu, kas su šakėmis rankose; jie visi klausėsi Puškino, kuris bylojo iškėlęs pirštą. Kitame paveiksle Puškinas buvo visai juodas ir atrodė piktas, o kažkuriame kitame vėl šviesus, mielas, kenčiantis. Buvo paveikslų, vaizduojančių Puškiną vaikystėje, – jis buvo labai tamsus, glėby jį laikė stambi auklė, ir paveikslų, kuriuose caro kareiviai ėmė Puškiną į nelaisvę; dar buvo vaizduojančių dvikovą – juose Puškinas vėl buvo juodas ir storalūpis, o oponentas prancūzas – mažas, iš pažiūros greitas ir gudrus, ir tokių, kuriuose Puškinas negyvas: valstiečiai stovėjo jį apspitę, kepures laikydami rankose, fone matėsi rudens peizažas, kuliami javai, o visai tolumoje, ties dangaus pakraščiu, – gamyklos ir jų dūmai.

 

Tylėdamos moterys ėjo nuo paveikslo prie paveikslo. Rusės greitai susibūrė vidury salės ir ėmė šnekėtis tarpusavyje: jos čiupinėjo viena kitos drabužių medžiagas, skambėjo įsikarščiavę balsai. Tyrinėtojas vokietis kalbėjosi su muziejaus direktoriumi. Vertėja sėdėjo pasieny ir iš minos galėjai suprasti, kad reikėtų jos ko nors paklausti.

 

●

 

Ir aną vakarą suomės klausėsi iš kambarių sklindančių rusių šnekų. Jos buvo susirinkusios į vieną kambarį, gėrė dar pasienyje pirktos degtinės ir konjako likučius ir kalbėjosi apie dalykus, kuriuos reikėtų aptarti su rusėmis.

 

Seminaras truko tris valandas. Tyrinėtojas vokietis kalbėjo apie Puškino santykius su moterimis. Puškino instituto mokslininkas papasakojo apie albumus, kuriuos turėdavo praeito šimtmečio damos: juose gerbėjai rašydavo eilėraščius ir paišydavo piešinėlius; jis sakė, kad Puškinas taip pat dažnai rašydavęs moterų albumuose – taip tuo metu buvo įprasta. Instituto direktorius skaitė ilgą paskaitą apie instituto statybos etapus. Per pertrauką meno muziejuje visi ėjo gerti kavos, apžiūrinėjo paveikslus Puškino tema, tyrinėtojai apie juos kalbėjo tarpusavyje, rusės – tarpusavyje apie kažką kita, o suomės stovėjo vestibiulyje apsupusios peleninę ir kalbėjosi apie tai, kaip šalta ir kaip vis dar nėra karšto vandens.

 

Vėliau vakare buvo nuspręsta susirasti vertėją ir paklausti, apie ką kalbėjosi rusės. Atėjusi ji papasakojo, kad rusės šnekasi apie siuvimo modelius ir norėjusios sužinoti, ar jų būna suomiškuose moterų žurnaluose. Suomės papasakojo apie modelius ir žurnalus, kuriuose jų būdavo. Vertėja nuėjo perduoti rusėms, ką sužinojusi, tačiau greitai sugrįžo, prisėdo ant lovos krašto ir pasakė sulaužiusi savo akinius – atsisėdusi ant jų. Moterys prisiminė vertėjos akinius plieniniais rėmeliais, tvirtus, negrabius. Vertėja žvilgtelėjo į Aino akinius ir paprašė leisti juos pasimatuoti.

 

– Nieko pro juos nematysi, – pasakė Aino, tačiau vis dėlto nusiėmė akinius ir atkišo vertėjai. – Aš ir trumparegė, ir toliaregė.

Vertėja užsidėjo akinius ant nosies ir pareiškė puikiai su jais matanti. Ji paprašė juos paskolinti, tik šiam vakarui ir kitai dienai.

– Kad aš tada nieko nematysiu, – pasakė Aino.

Vertėja pareiškė įsidėmėjusi, kad Aino turi dvejus akinius: ji galėtų nešioti šiuos, o Aino – kitus.

– Bet anie yra skaitymo akiniai.

– Tai tu nešiosi skaitymo akinius, aš nešiosiu šituos – laikinai, – pasakė vertėja.

– Na, tada skolinkis, – atsiduso Aino. – Nors aš tikrai nieko nematysiu.

– Tu nešiosi skaitymo akinius, – pakartojo vertėja.

Vertėja išeidama durų neužtrenkė – prilaikė akinius, kad šie nenukristų.

– Jie kainavo keturis tūkstančius markių, – pasakė Aino. – Jų lęšiai skaidrūs ir apsaugoti nuo atspindžio. Ir rėmeliai beprotiškai brangūs.

– Juk ji juos grąžins.

– Ji sako sulaužiusi anuos ir nešiosianti šituos; taigi, tikrai kad grąžins.

Moterys galvojo apie akinių likimą.

– Paprašysi leisti pamatyti likučius, – kažkas sugalvojo.

Gėrimams pasibaigus, moterys išsiskirstė po savo kambarius. Aino ir Marja persirengė nakčiai: daugiau nebesijaudindamos, kad ryte rūbai bus susiglamžę ir atrodys padrikai, jos užsitempė ant savęs viską, ką buvo pasiėmusios į kelionę. Kambarys dar buvo apyšiltis nuo kitų moterų, bet sparčiai vėso; jau dabar pro lango plyšius pūtė vėjas, o nuo radiatoriaus sklido šaltis.

– Seniau Rusijoje operą šildydavo kareiviais, – pasakojo Aino, kai jiedvi gulėjo lovose jau išjungusios šviesas. – Spektaklio dienos rytą kareivius susodindavo operoje ir jų kūnų šiluma šildė patalpą. Vakare ateidavo žiūrovai – moterys su suknelėmis giliomis iškirptėmis, ir jau būdavo taip šilta, kad telikdavo susikaupti ir paleisti savo kerus. Labos nakties.

– Labos nakties, – tamsoje pasakė Marja.

Ji gulėjo ant nugaros, šventąjį Ambraziejų pasidėjusi ant krūtinės, ant jo sukryžiavusi rankas. Užsimerkusi vėl matė savo vyrą tokį, koks jis liko stovėti ant stoties platformos išvykstant traukiniui. Vyro pečių linija buvo kažkokia kitokia nei anksčiau, joje buvo kažkas liūdno ir tolimo; pro traukinio langą Marja pamatė tarpą tarp vyro kaklo ir palto apykaklės ir išsigando: Viešpatie, juk anksčiau paltas nebuvo toks platus, dar prieš metus, kai jį pirkom. Su šiuo vaizdiniu galvoje ji nusipirko šventąjį Ambraziejų vienuolyno prieangyje.

 

●

 

Ryte vertėja pristatė tos – priešpaskutinės – seminaro dienos programą su Aino akiniais ant nosies, vis juos prilaikydama.

Pirmiausia vyksiąs įprastas seminaras. „Tačiau vakare, – kalbėjo vertėja, – eisime pasižiūrėti vietinės menininkės.“ Gurkšnodamos arbatą po nakties dar įšalusios moterys atkuto išgirdusios, kad bus ir pirtis. Dušuose karšto vandens vis dar nebuvo, praustis beliko apsitrinant sudrėkintu rankšluosčiu. Ir tik dabar Marja prisiminė, kad taip ir vaikystėje ją trindavo, tame name, kuriame nebuvo karšto vandens; ji prisiminė galingas motinos rankas, kurioms sugriebus susvirduliuodavo, kone griūdavo; prisiminė vieną ranką, kuri ją trindavo, kol kraujas užvirdavo, ir kitą, kuri laikydavo ir neleisdavo pajudėti iš vietos. Dabar, išgirdusi apie pirtį, ji prisiminė vaikystės keliones į viešąją pirtį klevų paunksnėje ir kaip grįždama oda jausdavo vasaros vėją. To paties jausmo dabar ieškodavo vasarnamyje pirties vakarais, bet visai tokio pat daugiau niekad nebepajus; ir vėl apėmė tas liūdesys, kuris nuolat glūdėjo giliausioje minčių kertėje. Kartu su tėčiu eidavo į vyrų pirtį, vyresnioji sesuo su motina eidavo į moterų; dabar ji galvojo, kokią didelę reikšmę tai turėjo jos gyvenimo tėkmei.

– Sauna! – kalbėjo viena kitai suomės, o nuo rusių stalo pasigirdo: – Bania! – ir akimirką seminaro dalyvės kalbėjo apie tą patį, dairėsi viena į kitą, šypsojosi.

 

Eiti per mišką ir vėjuotą lanką dabar atrodė nesunku, nes mintys apie pirtį lengvino žingsnius. Aino laikėsi kuo arčiau vertėjos, ši grupės priešaky ėjo netvirtai, kniubdama ir visą laiką prilaikydama akinius. Marja vedė Aino, laikydama už dilbio, ir truktelėdavo arba spusteldavo tuomet, kai ši su skaitymo akiniais ant nosies būdavo beužkliūvanti už pakelės akmenų ar medžių šaknų.

Seminare buvo kalbama apie Puškino amžininkes rašytojas, kurių nebuvo, apie Puškino santykius su valstiečiais ir apie menininkų santykius su Puškinu. Per pertrauką vertėja atėjo suomių pasiteirauti kosmetinių operacijų kainų – rusės domėjosi. Buvo pareikšta įvairių spėjimų. Vertėja išėjo perduoti, ką sužinojusi: dabar ji žiūrėjo pro akinius, o pro savo akinius Aino žiūrėjo į vertėją.

– Ji jų neatiduos.

– Tada pasiimsi juos pirtyje, – patarė kitos. – Kai ji nusirengs.

– Ji tikrai eis su jais į vidų.

– Neis, – sakė kitos, tačiau netvirtai, jau įsivaizduodamos ant pirties suolų nuogą vertėją su Aino akiniais ant nosies.

– Tada pasakysim, kad jie plastikiniai, kad ištirps.

– Bet juk jie ir yra plastikiniai, – tarė Aino.

 

●

 

Pas menininkę išsiruošė jau sutemus. Dabar visi ėjo per mišką kita kryptimi nei prieš tai. Miškas buvo tamsus ir tankus, priešaky žybčiojo vertėjos kišeninio žibintuvėlio švieselė, moterys ją sekė, nešinos savo maišeliais su rankšluosčiais, šampūno buteliais, plaukų priežiūros priemonėmis ir visais kremais, kuriuos buvo pasiėmusios į kelionę.

Reikėjo eiti gilaus griovio pakraščiu; miško tamsybė greitai nutildė vorele einančias moteris. Buvo šalta, drėgna, ore tvyrojo naktinio įšalo kvapas. Kelionė buvo ilga, tačiau niekas dabar dėl to nesiskundė: mintis apie kelionės pabaigoje laukiančią šiltą pirtį vakaro šaltį pavertė vos juntamu, tai atrodė jau įveikta kliūtis. Nukeliavus gerą gabalą, tarp medžių ėmė mirkčioti šviesa. Visi sugužėjo į kiemą, namą iš visų pusių supo tankus miškas. Namas buvo nedidelis, siena su durimis – apanglėjusi. Menininkė stovėjo tarpdury, vertėja su ja šnektelėjo, ir ji praleido moteris į vidų. Kambario viryklėje degė ugnis, ant stalo buvo daug nešvarių indų, palei visus pasienius stovėjo suolai, ant jų moterys ir susėdo. Menininkė atsisėdo ant kėdės šalia viryklės ir piktai įsispoksojo.

– Ana ir apskretusi, – pasakė Aino. – Neatrodo, kad dažnai į pirtį eitų.

Menininkės plaukai buvo juodi, garbanoti ir sulipę. Oda tamsi, pernelyg įdiržusi. Nuo jos rūbų sklido kažkoks kvapas, primenantis rudenines keliones į salą, šalia dūminančio laužo praleistus vakarus ir naktis, išmiegotas drėgname miegmaišyje nenusivilkus drabužių.

– Pažiūrėk į jos panages, – pasakė Marja.

– Ji kažkokia pikta.

– Gal dabar derėtų jai ką nors pasakyti.

Vertėja kalbėjosi su menininke, tuomet atsigręžė į moteris paklausti, ar jos nenorėtų arbatos. Moterys susižvalgė, tada Aino tarė:

– Jei pirmiau į tą pirtį nueitume…

Vertėja išvertė norą, ir menininkė kalbėjo ilgai ir piktai. Kai vertėja vėl atsisuko į moteris, jai teko paaiškinti, kad jokios pirties nėra: ji sudegė praeitą vasarą, taip pat ir namo veranda. Moterys ilgai sėdėjo tylėdamos, nusiminusios, vėl prisiminė neveikiančius dušus, šaltus kambarius, plonas, sudėvėtas antklodes, po kuriomis reikės praleisti dar ir šią naktį, ir ilgą, šaltą kelionę per mišką atgal į bendrabutį.

– Jei tada išgertume tos arbatos, – kažkas pagaliau pasakė.

Bet menininkė nepastatė vandens puodo ant viryklės, tik spoksojo į moteris, kol vertėja pasiūlė nueiti apžiūrėti menininkės darbų.

Visi suėjo į kitą kambarį. Tai buvo ryškiaspalviai, pasteliniai paveikslai, juose buvo vaizduojama moterims jau pažįstama figūra. Aino ir Marja stovėjo priešais didžiulį paveikslą, jame buvo didelis raudonas debesis, kurio viduje išskleidęs rankas skrido Puškinas; apačioje buvo mažutė žemė, joje – laukuose ir gamyklose dirbantys žmonės. Visa ko vidury buvo Puškino muziejus-cukraus gabalėlis, tviskantis pastatas.

Menininkė atsistojo šalimais ir pasakė paveikslo kainą. Ji pasakė visų kitų darbų kainas, o vertėja išvertė. Tuomet menininkė nuėjo ir atsisėdo kampe ir vėl ėmė spoksoti į moteris, kurios tylomis apėjo kambarį.

 

Grįždamos atgal rusės ėmė dainuoti. Jos dainavo kažką liūdno, už širdies griebiančio, ir suomės pabandė kartu niūniuoti melodiją, bet greitai liovėsi. „Keista šalis“, – galvojo Marja. Ir ji prisiminė, kaip rusiškame traukinyje po vagoną vaikščiojo jaunuolis, nešinas popieriniu maišiuku, kuriame buvo džiovintos bulvių juostelės, ir siūlė jas visiems iš eilės. Ašaros tekėjo jo skruostais: jis keliavo į savo motinos laidotuves, bulvių traškučius reikėjo suvalgyti, kad motinos siela atsiskirtų nuo žemės ir pakiltų į dangų. Jos suvalgė pasiūlytus traškučius, ir vaikinas pasiūlė dar, ir jos suvalgė viską, ką jis siūlė. Tada vaikinas joms padėkojo, nuėjo į kitą vagoną, ir visą tą laiką ašaros tekėjo jo skruostais.

 

●

 

Paskutinės dienos rytą Marja ir Aino dar kartą aplankė Puškino kapą.

Jos ėjo jau pažįstamu miško taku, pasuko į kaimą vedančiu keliu, kurio šalikelėse močiutės pardavinėjo obuolius; pakeliui pririnko šalčio išrašytų lapų padėti ant Puškino kapo.

Įžengusios pro vienuolyno vartus tarp baltų mūrų, jos pasisveikino su vartus atkėlusiais liesais vienuoliais juodais apdarais ir sustojo prie kapo.

 

Vakarą prieš tai įvyko seminaro uždarymo ceremonija. Tyrinėtojas vokietis pasakė kalbą, pažymėdamas, kad pririnko daug papildomos medžiagos Puškino tyrinėjimams. Vertėja pasakė, kad tokį rusių ir suomių rašytojų tarpusavio bendradarbiavimą reikia tęsti. Buvo sakomi tostai, valgomos bulvės ir mėsa, o rašytojos šypsojosi viena kitai, sėdėdamos prie ilgo stalo. Rusės norėjo sužinoti, kaip galima išmokti pilvo šokio. Vėliau vakare visos moterys sustojo didelės valgyklos vidury ir, susikibusios aukštai iškeltomis rankomis, bandė atpalaiduoti klubus. Kažkuri rusė norėjo dainuoti – ir dainavo. Aino pačiupo akinius nuo vertėjos nosies ir uždarė juos dėkle, o šį įsidėjo į rankinuką. Suomės ėmė ginčytis, ar Julia Kristeva buvo feministė.

Tačiau dabar, stovėdamos prie Puškino kapo, Aino su Marja nebegalvojo apie seminarą ir apie tai, koks jis buvo, tik tyliai kalbėjosi, ir visai apie kitką. Aino papasakojo apie savo draugą, kuris turėjo kitą moterį. Marja iš kišenės išsitraukė šventąjį Ambraziejų, parodė jį Aino ir papasakojo apie savo rūpestį, įsišaknijusį mintyse, – jis tik augs ir greitai užvaldys visą likusį jos gyvenimą.

– Tu per miegus dejuoji, – pasakė Aino. – Tu turi nuojautą.

– Taigi, – tarė Marja, kuri niekad anksčiau netikėjo nuojautomis; niekad iki šios kelionės.

– Tai šit ką tu slepi po savo antklode, – tarė Aino ir pažvelgė į šventąjį Ambraziejų, kuris dabar atrodė mažas, bejėgis, veide – kankinantis liūdesys.

– Jis turi panaikinti blogį, – atsakė Marja.

 

Jos padėjo mirusius lapus ant Puškino kapo. Ilgai stovėjo tylėdamos, paskui ėmė žingsniuoti bendrabučio ir jas į stotį nuvešiančio autobuso link. Akimirką kaimo keliu ėjo susikibusios už parankių, kaip matė darant ruses.

 

Aino ėmė pasakoti, kad Puškinas mirė žiemą – tokiu metu, kai žemė įšalusi ir kapo neįmanoma iškasti. Iškasė pusmetrio gylio kapą ir palaidojo Puškiną, ir tik vėlyvą pavasarį, žemei atitirpus, iškasė kitą, gilesnį kapą ir ten perkėlė Puškiną, o ant paminklo senos moteriškės dabar nešdavo obuoliukus žvilgančiais šonais, kad Puškino siela pavalgytų; Rusijoje, Michailovskojės kaime, Sviatogorsko vienuolyno mūrų apsuptose kapinėse.

 

 

Iš: Raija Siekkinen. Kaunis nimi. Helsinki: Otava, 1996

Vertė Urtė Liepuoniūtė