Plaučiai, Weltschmerz ir darbas anapus sienų
Pro lėktuvo langą šaltai blyksi tolstančio Tel Avivo šviesos, blėsta žeminančios saugumo patikros (pasieniečiams jau antrą kartą akivaizdžiai neįtinka, kad pase Azerbaidžano viza) prisiminimas, bet prisikvėpavus dykumos dulkių, kurių kiekis keliskart viršija normą, atrodo, kad plaučiai išlips pro gerklę. Prisiminimai iš ankstesnių kelionių nejučia susisieja netikėtu būdu, lyg internetiniai įrašai, jungiami žymos („tago“): gilus, kankinantis kosulys buvo dažnas daugumos mano kelionių į Izraelį palydovas. Tada kaip čia neprisiminsi vienos ajurvedos dėstytojos, kuriai teko vertėjauti, įžvalgos: kalbos turi daugybę metaforų, nurodančių, kurią kūno dalį nuodija įvairios emocijos. Ar galite tokių rasti lietuvių kalboje? Akmuo užantyje? Nevirškinu? Neimk į plaučius?
Keliaujant po net trims religijoms šventą žemę, sunku to, kas vyksta, neimti į plaučius. Prieš kelionę prasidėjusi smurto banga prieš civilius Izraelio gyventojus įtampą tik paryškino. Nesinori tikėti supaprastinimais apie emocijas ir fizinius simptomus, bet kaip besistengčiau priimti šios šalies tikrovę kaip nuo manęs nepriklausančią neišvengiamybę, beveik kaskart tenka… gydytis plaučius. Štai ir tas vakaras, kai šioje šalyje apsigyvenusi klajoklė britė virė savo „raganos užpilą“, kad palengvintų man paskutinę naktį prieš kelionę namo. Ir kita kelionė, kai netgi teko kviesti gydytoją, – jis, kaip paprastai, buvo rusakalbis. Ir dabar – lyg tyčia dykumos dulkės taip sutankėjo, kad nuo pajūriu besidriekiančio bėgiotojų pamėgto parkelio nebesimatė Viduržemio jūros. Tačiau perkeltine prasme į plaučius sunku neimti ne tik dykumos dulkių ir kažkodėl ten lengviau pasigaunamų virusų.
Tarp mano pažįstamų – ir savo teisumu nedvejojantys šios valstybės gerbėjai, ir kritikai, ir aistringi propalestinietiški aktyvistai. Tarp pastarųjų kai kurie mano, kad kelionės, prekyba ir akademiniai ryšiai su Izraelio valstybe normalizuoja palestiniečių teritorijų okupaciją ir palestiniečiams taikomas kolektyvines bausmes. Pasaulyje sklando iniciatyvos boikotuoti šią normalizaciją: nurodydami sisteminius žmogaus teisių pažeidimus, praėjusį mėnesį daugiau kaip 300 Jungtinės Karalystės akademikų paskelbė boikotą Izraelio įstaigoms, įskaitant akademines (prieš tai pusė šio skaičiaus pasirašė viešą kreipimąsi prieš tokius boikotus). Tokios politikos laikosi Amerikos studijų asociacija, dar kelios mokslinės asociacijos ir mokytojų bei dėstytojų sąjungos anglakalbiame pasaulyje. Boikoto šalininkų teigimu, Izraelio universitetai per daug susiję su kariuomene, kad būtų laikomi nešališkų diskusijų erdvėmis. Boikoto priešininkai atkreipia dėmesį, kad Izraeliui nepagrįstai taikomi griežtesni standartai nei daugumai valstybių, kuriose fiksuojami žmogaus teisių pažeidimai, taip pat – kad boikotai toliau slopina kritiškus balsus šalyje.
„Kaip galima ten važiuoti ir nematyti konteksto?“ – iššūkis straipsniuose ir socialiniuose tinkluose metamas ne tik akademikams, bet ir keliautojams. Ar sąžininga, grįžus iš turistinės kelionės, ironizuoti: „Tai kur tas garsusis saugumas?“, nes turistų daiktai tikrinami atsainiau nei bohemiškai atrodančių pavienių keliautojų? Ar teisinga rekomenduoti keliauti į šią šalį kitiems, žinant, kad ir izraeliečiai, ir etninės mažumos, ir palestiniečiai įsitempę seka naujienas mobiliuosiuose įrenginiuose, kad sužinotų, kurio rajono geriau vengti, kilus dar vienam susirėmimui? Ar adekvatu kelti į socialinius tinklus nuotraukas apie tai, kaip žmonės abipus barikadų „moka džiaugtis“, švenčia, valgo ir augina vaikus? Ir ar tinkama siūlyti kažkam „neimti į plaučius“ to, ką žinai apie lankomą vietą?
Kita vertus, juk keliautojai taip elgiasi su visomis šalimis. Atostogavusiųjų Tailande paprastai neklausiama, ką jie mano apie praėjusių metų karinį perversmą ir suimtus tinklaraštininkus. Fotografavusieji spalvingus masajų drabužius Kenijoje neklausinėjami, kaip jie vertina šios ar kitų etninių grupių žemių nusavinimą arba šalies saugumo pajėgų vykdomus susidorojimus be teismo. Kai kurie tinklalapiai dėl homofobiškos politikos ragino nevykti ir į Lietuvą, bet pirmoji mano matyta už rankų susikabinusi tos pačios lyties pora, ramiai vaikštanti po miestą, buvo du trumpam atvykę keliautojai. Daugybė keliautojų laukia progos nuvykti ir į atsigaunantį po chuntos Mianmarą, kuriame persekiojamos etninės mažumos, bet užtat keliautojus vilioja įspūdingos šventyklos ir gamta. O vienas toks keliautojų manifestas tiesiai skelbia: „Mus užburia kiekviena kultūra. Nuvykę į naują šalį, kurioje nesame buvę, mes elgiamės kaip kempinės, pasineriame į kiekvieną patirtį, ir mūsų sielos prisigeria jos gelmės.“
Kaip suderinti politinį išprusimą ir socialinį jautrumą su atvirumu patirčiai ir žmonėms? Vieną galimybę siūlo pažįstamas menininkas iš Tel Avivo. Išklausiusi jo pastabų apie padėtį gimtojoje šalyje, neseniai čia atsikrausčiusi amerikietė jo paklausė: „Tai kodėl neemigruoji, jei tau taip nepatinka?“ – „Aš skiriu meilę žemei nuo meilės valstybei, – atsakė menininkas. – Ši žemė labai graži, čia yra puikių žmonių ir man čia patinka gyventi ir kurti.“ Tą patį man sakė keli sutikti užsienyje mokslus baigę Jeruzalės arabai: Vakaruose patogu, gera, bet likti gyventi nesinorėjo – nėra kitos tokios vietos kaip Jeruzalė.
Izraelio komikė Tom Yaar neseniai interviu sakė: „Visi mano, kad mes esame blogiukai. Bet aš nesijaučiu kaip blogiukas. Aš jaučiuosi taip, lyg mano šeima darytų kažką gėdinga, o aš tik pusseserė, juodoji avis, besistebinti, kas pasidarė mano šeimai.“ Vietinių plaučiai taip pat pilni lyg dykumos dulkės skvarbių emocijų ir reakcijų.
