Nepriekaištingas

Mama Staliną vadino kaimietiškai – Bestija: dėl to, kad brolį Simoną su šeima išvežė į Sibirą, ir dėl kolūkių. Kartais šiuo žodžiu palydėdavo ir savo kaimo ar krašto nedorėlius, tik ištardavo jį paprastesniu tonu, tarsi be didžiosios raidės. Padaras Bestija yra kilęs iš kažkokių juodų debesų, netikėtai nusileidusių ant žemės, jis veikia stipriau nei kipšas ar velnias. Tačiau kai Stalinas mirė, to žodžio mama išvis nepasakė. Ir ji, ir vaikai tylėdami sėdėjo prie stalo, vis dar gerai nesuprasdami, ką netyčia išgirdo, ir netikėdami, kad plieno žmogus apskritai gali mirti. Bet štai rusų žinių pranešėjas Levitanas per radiją pasakė: „Skončialsia.“

Tą pačią minutę, tą pačią akimirką Sibire tyla buvo kiek kitokia. Apie ją Juozukui papasakojo iš ten grįžęs žmogus, tiesa, ne tremtinys dėdė Simonas, o buvęs politinis kalinys Balys Davidavičius¹, nuo vaikystės nevaikštantis invalidas, tą 1953-iųjų kovo 6-osios rytą kartu su kitais barako invalidais Mordovijos penktajame lagpunkte lūkuriavęs prie traškančios „govorilkos“…

Taigi Balys sėdi ant gultų visas įsitempęs, pavirtęs gyvu laukimu, kaip jis pasakojo apie save, o širdis krūtinėje taip daužosi, kad kai pagaliau pasigirsta graudžiai iškilmingas Levitano balsas, net nepajėgia suprasti, ką jis ten kalba. Galop sąmonę pasiekia vienintelis labiausiai lauktas žodis „skončialsia“… Sekundę, kitą barake tvyro tokia tyla, kad girdėti, kaip po einančių pro baraką kalinių kojomis girgžda sniegas. Ir staiga tą tylą perplėšia griausmingas sutartinis „ura!“

Tuo metu netoli barako kažko rioglinėję trys prižiūrėtojai su juodos ir raudonos spalvų raiščiais ant rankovių griūte sugriuvo vidun.

– Kto kričial „ura“?² – dairosi viduasly sustojęs seržantas. Jo balse girdėti ne tiek įniršis, kiek nuostaba, kad aštuntojo barako invalidai ryžosi tokiai negirdėtai įžūliai šventvagystei.

– Kto kričial?

– Visi šaukėme, – atsiliepia kažkuris nuo gultų.

Abu – ir Juozukas, ir Balys – savo ausimis girdėjo šią žinią, tačiau buvo skirtingo amžiaus: pirmasis aštuonerių, o antrasis aštuoniolikos, tad negalėjo vienodai reaguoti – vaikėzas, vis dar bijantis toliau pasitraukti nuo mamos sijono, ir invalidas jaunuolis, už antitarybinę veiklą nepilnametis suspėjęs patekti į stalinistų rankas, Lukiškėse gauti dvidešimt penkerius metus kalėjimo ir štai jau tris dienas besiklausantis „govorilkos“ apie sunkią Stalino ligą.

Negalėjo tada abu vienodai reaguoti į radijo pranešimą ir suprasti didžiosios Tarybų šalies įvykių, užtat dabar pačiam smalsuoliui Juozukui, prisimenančiam Stalino mirtį, jau beveik aštuoniolika metų, ir jis gali kaip suaugęs pasišnekėti su vyresniuoju draugu Baliu, gali nors šiek tiek domėtis didžiausiomis gyvenimo paslaptimis ir, pavyzdžiui, nuoširdžiai gėrėtis drąsuoliu Chruščiovu, kad jis pasmerkė Staliną, nors ir neliesdamas stalinistų. Juozukas gali paklausti Balį net ir pavojingų dalykų, žinoma, tik būdamas kur nors nuošalyje – kaip ir paprastai, pasislapstydamas nuo kai kurių pernelyg rūpestingų žmonių.

Balys, pasakodamas apie gimtąjį Skaudvilės miestelį, apie vaikystę, kai būdamas šešerių metų griuvo ir buvo paralyžiuotas, apie veiklą antitarybinėje organizacijoje, susektoje, kai jam buvo šešiolika, vis pavadindavo save „pypliu“, „beūsiu berniūkščiu“, „nevaikštančiu invalidu“ (nevaldė kojų) – išlaikydavo dalykišką intonaciją ir pasakojimą nuspalvindavo švelniu humoru.

Kas antrą savaitę su mokykliniu portfeliu rankoje ar keletu knygų po pažasčia Juozukas išlipdavo iš autobuso vis toje pačioje vietoje, po dvaro medžiais. Jaudindamasis iškart pro žmones prieidavo pasisveikinti prie santūriai iš tolo švytinčio Balio, sėdinčio invalido vežimėlyje. Jie kaskart pasibučiuodavo – kažkada iš pat pradžių Balys narsų drovuolį prisitraukė prie savęs ir šis neįprastas vyriškas pasibučiavimas virto įpročiu. Susitikdavo iš tiesų skirtingi žmonės: paauglys ežiuku kirptais plaukais, vėjavaikiškai įdegęs (rusva vasaros spalva išsilaikydavo ištisus metus), ir stambus vyras, atgal šukuojantis tamsius ilgus plaukus, kurie retkarčiais pluošteliu vis dėlto krisdavo ant plačios kaktos (Juozukas pastebėjo, kad stambūs vyriškiai būna solidesni ir labiau gerbiami, o Balys dar ir maloniai šypsodavosi!). Visuomet buvo matomos stambios jo rankos, tarsi per ilgus metus užgrūdintos vežimėlio vairalazdžių; kažkaip kitaip nei vietiniai vyrai jis dviem tiesiais stipriais pirštais laikydavo cigaretę.

Tą valandėlę į juos žiūrėdavo visi autobuso keleiviai – ir įlipantys, ir išlipantys, ir susėdę prie langų ar stovintys viduje. Juozukas šiek tiek varžėsi tokio akivaizdaus ir viešo pasirodymo; kadangi retas šiame krašte jį pažinojo, tad gal manė, kad susitiko seniai besimatę giminaičiai?..

Juozukas atvažiuodavo pareigingai, ir viena traukos jėgų buvo noras palaikyti neįgalų žmogų (skaudu buvo įsivaizduoti Balį, prie autobuso nesulaukusį išlipančio savo jaunesniojo draugo); žinoma, ryžto suteikdavo ir suvokimas, kad pats esi palaikomas stipraus ir išprususio žmogaus, – klausimas, kaip gyventi, jau seniai Juozuką kankino ir gniauždavo jam kvapą. Atsisveikindamas Balys minutėlę žiūrėdavo į Juozuką rimtomis graudžiomis akimis.

Seniai įkalbino vadinti jį vardu; išsireikalavo. Pagrindinė pokalbių tema buvo kūryba, žinia, niekada nepaisanti autoriaus amžiaus ir visuomeninės padėties. Bet iš pirmųjų pažinties dienų Juozukas vis dėlto geriausiai prisimena laisvalaikio juoką, tam tikra prasme svarbų, nes niekur neužrašomą ir gyvuojantį tik žodinėje kūryboje, – nuotaikingai papasakotą anekdotą, kuris iškart juos netgi kažkaip suartino. Pasakodamas Balys tramdė vyrišką šypsenėlę, kuri ir šiaip visuomet būdavo greita pasirodyti, tačiau ne per dažnai.

Štai tas anekdotas. Kitą dieną po Berijos arešto viename provincijos mieste valytoja Matriona plovė rajkomo³raudonojo kampelio grindis. Ji buvo paprasta moterėlė, tolima nuo bet kokios politikos, nieko nenutuokianti nei apie Beriją, nei apie jo areštą. Pro praviras kampelio duris įkišo galvą rajkomo sekretorius. Nužvelgęs ant sienos išrikiuotus politinio biuro narių portretus, tarp kurių tebekabojo ir Berija, mostelėjo ranka į sieną:

– Nukabink tą niekšą.

Matriona sužiuro į sieną, paskui į sekretorių:

– Kurį niekšą nukabinti?..

Vaikai tokius anekdotus mėgo, žinodami, kad niekas niekam neįskųs, tik saugojosi, kad neišgirstų mokytojai. Šie anekdotai rodydavo tam tikrą drąsą. Beje, kažkada panašią drąsą parodė bei draudžiamą ribą peržengė ir pati smarkioji vyr. pionierių vadovė – kiek griežta, tiek ir linksma pedagogė, nevengianti to linksmumo parodyti ir miestelio bernams: ji savo turistams dviratininkams, tarp kurių buvo ir Juozukas, suguldytiems tolimoje pakelės mokykloje ant čiužinių ir tamsoje įsismaginusiems svaidytis anekdotais, pati papasakojo ypatingą anekdotą, tik ne politinį, o šlykščią blevyzgą iš… sekso srities; Juozukas galvojo, kas ten jos galvoje atsitiko, kad ji atleido vadžias, – gal lėmė tai, kad buvo išvykoje, toli nuo savos mokyklos?..

Vasarą, retsykiais ir žiemą, Juozukas susirašinėjo su Baliu laiškais, žinoma, nutuokdamas, kad juos skaito ir saugumas, nepamiršęs tikrinti buvusio politinio kalinio, tad juose nerašydavo nieko, kas galėtų užkliūti.

Balys Davidavičius kartais ir plačiau papasakodavo apie gyvenimą Mordovijos penktajame lagpunkte, apie burą⁴, atskleisdavo jausmus, patirtus karceryje, į kurį patekdavo už kokį nors protestą ar prižiūrėtojų paliepimų nevykdymą, prasitardavo netgi apie savo bado streikus, keletu žodžių apibūdino visą Dubravlagą⁵, kurio prokuroro šaukėsi ne kartą, kai buvo pažeidžiama TSRS konstitucija.

Štai vienas Balio pasakojimas, jau ne anekdotas, o tikslus ir dalykiškas prisiminimas. Kartą į baraką įgriuvo keletas prižiūrėtojų ir ėmė daryti kratą: visus kalinius išvarė į kiemą, liko vienas Balys, nes lageryje tik tokiems nevaikštantiems invalidams leisdavo pasilikti viduje. Pro paliktas atdaras duris Balys matė, kaip jo kaimynai, susispietę krūvon, gindamiesi nuo sausio speigo, trepsėjo, glaudėsi vienas prie kito. Tuo metu prižiūrėtojai kraustė spinteles, kuitėsi gultuose ir krovė ant stalo, stovinčio barako viduryje, konfiskuotus kalinių daiktus: pieštukų galiukus, peiliukus, pasidarytus iš konservų dėžučių dangtelių, prirašinėtus popierėlius. Tačiau bene didžiausią tos dienos laimikį jie aptiko barako kampe įsikūrusio stačiatikių šventiko guolyje: iš po čiužinio ištraukė ranka rašytą, iš popieriaus skiautelių susiūtą maldaknygę. Užgriuvus prižiūrėtojams šventikas nespėjo tos knygutės pasiimti, tad dabar stovėjo pasilipęs ant barako laiptelių ir pro atdaras duris žiūrėjo į Balį tokiomis gailiomis, maldaujančiomis akimis, kad ir be žodžių buvo aišku, ko jis iš jo tikisi. Kai maldaknygė jau atsidūrė ant stalo „trofėjų krūvoje“, Balys pamažu nuslinko nuo gulto ant taburetės ir su ja pajudėjo stalo link.

– Kuda polzioš?⁶– riktelėjo iš kito barako galo kratai vadovaujantis viršila.

Paaiškinęs, kad sušalo ir eina uždaryti durų, prisiartino prie stalo. Tačiau viršila jau nebenuleido nuo jo akių. Išgirdę taburetės dunksėjimą į grindis, sužiuro ir kiti prižiūrėtojai. Pasidarė aišku, kad nepastebėtam tos knygutės nutverti nepavyks. Žvilgtelėjo durų link – šventikas tebestovėjo ant laiptelių, sunėręs ant krūtinės rankas. Jo akys prašė, maldavo, laukė… Ir tada – kas bus, tebūnie! – griebė maldaknygę nuo stalo ir atsivėdėjęs sviedė pro duris… Maldaknygė, praskriejusi pro pat atskubančio viršilos nosį, šleptelėjo prie šventiko kojų, o tas, ją pačiupęs, dingo kalinių būryje.

Prižiūrėtojai nusitempė Balį komendantūron, ir lagerio viršininko kabinete jis parašė pasiaiškinimą dėl įvykio: pamėgino įrodinėti, kad tarybinė konstitucija garantuoja sąžinės laisvę, todėl bausti reikėtų ne jį, o prižiūrėtojus, atėmusius senuko maldaknygę. Viršininkas paaiškino, kad konstitucija rašyta tarybiniams piliečiams, o ne liaudies priešams… Balį penkiolikai parų pasodino į burą. Už maldaknygę! Balys pradėjo bado streiką… O po penkių parų atėję prižiūrėtojai jam pranešė, kad bausmė sutrumpinta ir jis gali nešdintis į savo baraką.

Balys buvo gyvas liudytojas, sugrįžęs iš paties Sibiro – iš vietos, kurioje tvarka yra pavyzdinė, paties aukščiausio lygio. Iš šalto ir atšiauraus krašto, kur barako kieme sunku eiti, nes taburetės kojos slidinėja ledu.

Bet Balys gyvas gyvutėlis! Štai milžinas sėdi sode ant žolės, ištiesia aukštyn delną, Juozukui sakydamas:

– Duok ranką…

Juozukas sustingsta. Negali ištarti nė žodžio.

Balys tuo tarpu nusišypso savo šilta šypsena; iš anksto žinojo, kaip Juozukas reaguos, bet užsitęsus tylai pats sutriko.

– Ko nutilai?.. – pratarė.

O kažkada anksčiau autoironiškai pasakė:

– Bekojis į Mordoviją nukeliavo…

Balys Juozukui priminė Fiodoro Dostojevskio knygos „Užrašai iš Mirusiųjų namų“ veikėją – tik šiuolaikiškas išprusęs lietuvis traukiniu grįžo iš tarybinių mirusiųjų namų. (Būtent Balys jį paakino skaityti Dostojevskį.)

Juozuko mintyse vėl šmėkštelėjo pastabėlė, kad kaliniai labai nemėgo rūgščios kopūstų sriubos – kada, kokiais laikais, kuriame kalėjime tai buvo?.. O ukrainietis kalinys Fediukas, per šventinius pietus atsisakęs valgyti prėską žirnienę ir tuo papiktinęs paradine uniforma vilkintį lagerio viršininką, be abejo, – iš Balio prisiminimų. Kaip ir replika apie skystą žuvienę, kurioje Kremlius matyti…

Vaikštinėti už kareivinių, kuo toliau nuo visų akių, buvo knygos herojaus įprotis. Kartą liūdesio valandėlę šioje nuošalėje jis apsikabino atbėgusio kalinių globojamo šuns galvą ir jį bučiavo, bučiavo, o šis priekines kojas uždėjo jam ant pečių ir ėmė laižyti veidą. Kalėjimo šuo visame pasaulyje buvo vienintelė gyva būtybė, jį mylinti ir su juo draugaujanti! Juozukas kartais bando atskirti panašius prisiminimus. Ir vienas, ir kitas pasakoja, ką patys matė Sibire… O, beje, kuris ten kas savaitę privalėjo skustis pusę galvos?.. Visko neišklausinėsi, nepatikrinsi. Caro Sibire priešais kalinius stovėdavo kareiviai su užtaisytais šautuvais ir uždėtais durtuvais, o Stalino laikais – jau be durtuvų. Lyg kokia pažanga… Kitose lagerio srityse sunku buvo įžiūrėti skirtumų – tai Rusija ar TSRS?

Dostojevskis rašo apie apsigimusius pakalikus – tam tikrus elgetas, kurie tarsi ir gimę tarnauti kitiems, gyventi svetima valia; netgi priduria, kad „tokių žmonių yra visose visuomenėse, luomuose, partijose, žurnaluose ir sambūriuose“. Panašiai užuominomis kalbėjo ir Balys. Ir vienas, ir kitas pasakoja apie tikrą, ištobulintą kalėjimą, kuris tikriausiai ir negali labai keistis?

Bet kartais atsitikdavo keistas dalykas: Juozukas nejučiom šiuos pasakojimus imdavo gretinti su savo paties matytais vaizdais. Ne, jokiame kalėjime jis, žinoma, nebuvo, tačiau mėgo dairytis savame krašte – negalėjo gyventi aklai ir nematyti tikrovės. Mokykloje ir šiaip aplink jį vis labiau reiškėsi žmonės, tarsi garsėdami kažkokiais šiuolaikiškais sugebėjimais – nepastebėti, nematyti to, kas prieš akis. To, kas svarbiausia!.. Tai iš tiesų buvo tam tikri jų gabumai, išsivystę gal iš mokėjimo nusigręžti, tylėti, iš sugebėjimo nerausti. Dostojevskis „Užrašuose“ daug pasakoja apie kalinių darbus. O Juozukas, mamos kartais pasiųstas į kolūkį padirbėti už ją, pats matė bulviakasį: jau apypietė, bet kolūkiečiai šnekučiuodamiesi vis sėdi ant apžėlusio griovio kranto ir nė neketina eiti prie nuartų vagų; kai atskuba brigadininkas, viena moterėlė suspurda ir šoka kapstyti vagos, manydama, kad jos pavyzdžiu paseks ir kiti, gal ir norėdama brigadininkui įsiteikti, tačiau niekas nė nepasijudina…

Svarbiame epizode ypač sulėtėja šio pasakojimo tempas – to reikalauja visa mokyklinių metų apybraiža, paremta Juozuko prisiminimais; upė vos vos juda į priekį, bet jau ne taip toli ir slenkstis.

Katorgininkai, atvaryti prie upės į darbą, saugomi nuošaly nuobodžiaujančių kareivių su šautuvais, susėdo ir išsitraukė savadarbes pypkeles su karklo kandikliais. Jiems reikėjo išardyti seną laivą, baržą, bet jie rūkydami ir pasimėgaudami tik juokus laidė. Atėjo darbų prievaizdas, puskarininkis su lazdute, paragino dirbti, ir vienas kalinys, tylus žmogelis, pasilenkęs suėmė arkos sienojų, bet reikėjo pagalbos. „Viso darbo nepadarysi“, – pasakė jam kažkuris kalinys. Kai prievaizdas šūktelėjo: „Pradėkit! Greičiau!“, vienas iš sėdinčiųjų atsakė: „Ką čia išgreitinsi, Ivanai Matvejičiau.“ O kai ragindamas kreipėsi asmeniškai į kalinį Seveljevą, šis atsakė: „Tai ką gi aš vienas padarysiu?..“

Šie kalėjimo vaizdai Juozuką tiesiog pribloškė; knyga dvelktelėjo kontrabanda, nors buvo išleista tarybinėje leidykloje Vilniuje. O juk darbai nebuvo sunkūs: ir laivą ardyti, ir bulves kasti – tai ne akmenis nešioti ar šachtoje lindėti, tai kodėl žmonės vis dėlto tinginiavo?

Tarsi juokaudamas ir žaisdamas, ėmė lyginti kalėjimą su kolūkiu, iš kurio žmonės net nebuvo išleidžiami gyventi į miestą. Perskaitė knygoje sakinį: „Kaliniai neturi nuosavybės“ – ir suvirpėjo. Toliau parašyta, kad kalėjime buvo vienas arklys, priskirtas prižiūrėti vienam kaliniui… Kaip kolūkyje… Kaliniai galėdavo arklį nors paglostyti, o kolūkiečiai tik ilgėdavosi – jų arkliai buvo suvaryti į tolimą bendrą arklidę, ir nelengva buvo juos ten aplankyti.

Juozukas krūpčiodavo – šmėkštelėdavo baimė: kolūkis išdvisęs ir nesuprantamas, tačiau tai stipriausias laiko vėjas. Prieš jį nepapūsi. Jis geležinnagis! Ir pajusdavo pavojų: per daug čia tų kalėjimų… Na, bet jis neįklius!

Nežinia kodėl, bet su Baliu šiomis temomis niekada nekalbėdavo.

Juozukas buvo vienui vienas.

Mokyklos kieme jau nebuvo garsiakalbių – vis dėlto radijas, matyt, neseniai kažką netyčia ne taip padaręs ar iškrėtęs ir dėl to atgailaudamas rytais pernelyg jau dažnai, netgi kasdien, transliuodavo vis tą pačią smarkaus ritmo dainą:

 

Ženk rytojun dainuodamas

Darbo draugų būry…

 

Kartą Juozukui šypseną sukėlė savo paties mintys: aplinkybės susiklostė taip, kad politinio kalinio Fiodoro Dostojevskio knygą apie politinio kalinio Aleksandro Petrovičiaus kasdienybę jam padovanojo politinis kalinys Balys Davidavičius… Balys, sėdintis greta… Ir tegul auklėtoja Vyšniauskienė galvoja, ką nori.

Tačiau netrukus jaunuolis surimtėjo – tai akivaizdi tikrovė. Visos trys asmenybės – iš Sibiro, tarsi iš vieno kalėjimo, nors apkaltintos dėl skirtingų dalykų. Žmonės be jokio melo. Bet jis neišsigando viso trejeto kalinių – jais gėrėjosi. Jie visi ne nusikaltėliai, o herojai! Štai prie jų priglunda ir tremtinys dėdė Simonas, mamos brolis, su šeima – jie taip pat iš Sibiro. Jie ir gyvena miestelyje, šalia. Šių visų žmonių fone iškyla, tiesiog Juozuko nugarą šaldo ir drauge su šiais žmonėmis byloja ir naujasis miestelio statinys (kultūros namai išvien su kolūkio kontora), didysis statinys, aukščiausioje vietoje suręstas iš sienojų, suvežtų iš trijų šios apylinkės tremtinių sodybų. Jokia mokykla jau nenutildys šių balsų. (O Juozukas neprasitars!..)

Dostojevskis knygoje rašė: „Juk reikia jau sakyti iki galo: juk šitie žmonės – nepaprasti žmonės. Juk jie turbūt ir yra patys gabiausieji, patys pajėgiausieji žmonės iš visų mūsų tautos žmonių. Tačiau žuvo bergždžiai galingos jėgos, žuvo nenormaliai, nedėsningai, negrąžinamai.“

Knygos pabaigoje Aleksandras Petrovičius tarsi pamažu virsta autoriumi – meninė forma išblanksta ir lieka tik skaudžios rašytojo mintys. Juozukas negalėjo suprasti, kodėl taip tiki šia knyga, kodėl ji taip traukia. „Užrašai“ pranoko ir Charles’io de Montesquieu „Persų laiškus“. Ilgainiui Juozukas savo poelgius pradėjo tikrinti pagal Dostojevskio mintis.

Pusseserė Gytautė, tremtinio Simono duktė, iš kažkur ištraukė „Visuotinės literatūros“ dvitomį, išleistą 1942 m. Kaune, ir paskolino Juozukui, kai jis vos užsiminė ieškąs straipsnio apie Dostojevskį. (Tenai net rado jo epigrafą: „Rašytojas turi kentėti ir kentėti.“) Labiau išprususiam bendraamžiui lyg tarp kitko pasakydavo: „Dostojevskis pakeitė mano gyvenimą.“

Deja, negalėjo paminėti Balio: tokio Juozuko prisipažinimo jie nesuprastų; ką jau kalbėti apie mokytojus!.. Tuo metu mokykloje, atrodo, niekas Dostojevskio nė neskaitė, gal šiek tiek bijojo skaityti; o kas pažinojo Balį, bėgo nuo jo. Beje, tik antrame universiteto kurse sutiko studentą, skaičiusį Dostojevskio knygų; išskyrus „Užrašus“…

Vis dėlto Sibiras buvo pernelyg toli. Ir Dostojevskio knyga „Užrašai iš Mirusiųjų namų“ prasideda žodžiais: „Toli toli Sibire…“ Žinoma, Sibiras buvo toli ne tik pagal žemėlapį, ne vien geografiškai, bet ir politiškai… Niekam nevalia buvo apie jį šnekėti. Tačiau kiekvienas žmogus stipriau ar silpniau Sibirą jautė, tarsi retkarčiais lietė jį ir šalo nuo jo. Sibiras buvo didelis, grėsmingas; jis ten tavęs tarsi laukė ir tuo pačiu metu jau iš dalies buvo užslinkęs virš tavo galvos, virš gimtosios šalelės ir Europos…

Kartais pastebėjęs, kad jaunasis draugas pasakojimo apie Sibirą klausosi neatidžiai ir mažiau klausinėja, Balys aptildavo ir netrukus pakeisdavo temą. Išties Juozukas labiau domėjosi tuo, kaip Balys gyvena paleistas į gimtąjį kraštą ir sulygintas su visais. Bet vis dėlto neišdrįso paklausti, kaip jis dabar jaučiasi Tarybų Lietuvoje. Pernelyg sunkus klausimas. Baugu. Ir tiesiog iš kasdieninio gyvenimo išsprūdo nauja tema: Balio nesutarimai su invalidų namų direktoriumi, tiesiai tariant, jo kaltinimai direktoriui už grobstymus ir suktybes.

Dėl malonaus būdo ir gal netgi dėl išprusimo Balį nuolatos apspisdavo būrelis gyventojų, kurių iš viso šiuose namuose buvo šimtas šeši; Balys buvo ypač mylimas linksmų moteriškių, juokaudavo ir susišaukdavo su jomis erdviame kieme, o Juozukui sakydavo, kad jį užtektinai informuoja „virėjos ir skalbėjos“. Šioje didelėje ir gražioje sodyboje, baltuose dviejų aukštų mūriniuose pastatuose, kaip tikrame dvare ponavo iš kažkur atkeltas direktorius su žmona buhaltere ir visa savo nemaža šeima. Balys ramiai klojo Juozukui baisius šių namų ūkio faktus ir pamažu įtikino, kad administracija iš tiesų vagia ir kad direktorių jis pagrįstai vadina niekšeliu. Tačiau įdomiausia, kad po kurio laiko Balys tuo įtikino ir kontrolierius…

Atkėlė naują direktorių, o Balys pradėjo kovą ir su šiuo, ir šiam pareiškė „pretenziją“ – Juozukas prisiminė šį žodį iš „Užrašų“. Šis taip pat vagia… Tarsi koks burtas!.. Balys šypsodamasis pasakojo, kaip administracija prikišo jam „nesugyvenamą charakterį“. Perkėlė į kitus invalidų namus – į kitą Lietuvos pakraštį, lyg ten jo charakteris galėtų pasitaisyti… Bet po pusmečio nesugyvenamas charakteris dar labiau išryškėja: ir ten revizija kažkodėl nepaperkama – direktorius lekia iš darbo…

Juozukas pagalvojo: jie negali Balio pažeminti!

Ne veltui po Balio mirties sesuo su artimaisiais ir draugais statydama jam paminklą antkapio lentoje įrašė: „Kovotojas už Lietuvą ir tiesą“; Juozas žinojo, iš kur joje atsirado kiek netikėtas žodis „tiesa“.

Per laidotuves prie kapo kažkas apie Balį Davidavičių pasakė: nepriekaištingas.

 

______

1 Balys Davidavičius (1935–2003) – politinis kalinys. Grįžęs į Lietuvą, gyveno įvairiose vietovėse, palaidotas Prienų kapinėse.

2 Kas šaukė „valio“? (Rus.)

3 Rajono partijos komitetas.

4 Barak usilennogo režima (rus.) – sustiprinto režimo barakas.

5 Bendras Mordovijos lagerių pavadinimas.

6 Kur šliauži? (Rus.)