Ne tik Brodskis… (3)
Pradžia Nr. 19, 20
Šios anekdotų apie menininkus serijos herojai – dailininkai.
Vagrizas Bachčanianas
Kartą paklausiau Bachčaniano:
– Tu armėnas?
– Armėnas.
– Šimtu procentų?
– Net šimtu penkiasdešimt.
– Kaipgi?
– Net mūsų pamotė buvo armėnė…
Olegas Celkovas
Kažkada Celkovas gyveno Maskvoje ir labai skurdo. Jevtušenka atsivedė pas jį Arthurą Millerį. Milleriui patiko Celkovo darbai.
– Noriu pirkti šitą paveikslą, – pasakė Milleris. – Sakykit kainą.
Celkovas pašaipiai prisimerkė ir išpyškino seniai iškaltą tiradą:
– Kai siūdinatės kelnes, mokate dvidešimt rublių už metrą gabardino. O čia, beje, ne gabardinas.
– Aš tai kuo puikiausiai suprantu, – mandagiai atsakė Milleris.
O paskui pakartojo:
– Tai sakykite kainą.
– Trys šimtai! – klyktelėjo Celkovas.
– Trys šimtai? Ko? Rublių?
Jevtušenka už aukštojo svečio nugaros nervingai be garso sufleravo draugui: „Dolerių! Dolerių!“
– Rublių? – perklausė Milleris.
– Tai aišku, ne kapeikų! – piktai atšovė Celkovas.
Milleris susimokėjo ir, santūriai atsisveikinęs, išėjo. Jevtušenka išvadino Celkovą kretinu…
Nuo to karto Celkovas veikė protingiau. Imdavo paveikslą. Išmatuodavo jį. Plotį daugindavo iš ilgio. Šitaip nustatydavo paveikslo plotą. O tada paskelbdavo neatšaukiamai tvirtą kainą:
– Doleris už kvadratinį centimetrą!
Vladimiras Jakovlevas
Ši fotografija daryta psichiatrijos ligoninėje. Nuotraukoje užfiksuotas dailininkas Jakovlevas. Bachčanianas jį, pavyzdžiui, laiko geriausiu Maskvos dailininku. Tiksliau, pačiu talentingiausiu.
Beje, iki tam tikro laiko Bachčanianas Jakovlevą laikė visai sveiku žmogumi. Kartą Bachčanianas pasakęs jam:
– Duokite, užsirašysiu jūsų telefono numerį.
– Užsirašykite. Vienas, du, trys…
– Toliau.
– Keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni…
Ir Jakovlevas suskaičiavo iki penkiasdešimties.
– Užteks, – nutraukė jį Bachčanianas, – susiskambinsim…
Vitalijus Komaras ir Aleksandras Melamidas
Komaras ir Melamidas išrado socartą. Tyčiojasi iš velionių socializmo vadų. Jais dėtas būčiau atsargesnis. Ne veltui Bachčanianas tvirtina:
– Jeigu Stalinas prisikeltų, saugumas pirmiausia likviduotų Komarą su Melamidu!
Ernstas Neizvestnas
Pas Neizvestną sėdėjo svečių. Ernstas pasakojo apie savo vaidmenį mene. O konkrečiai jis pasakė:
– Horizontalė – tai gyvenimas. Vertikalė – tai Dievas. Jų susikirtimo taške – aš, Šekspyras ir Leonardas!..
Visi mažumėlę suglumo. Ir tik kolekcininkas Nortonas Dodge’as pusbalsiu sumurmėjo:
– Atrodo, kad taip ir yra…
Anksčiau už visus tai suprato Jurijus Liubimovas. Visi žino, kad ant Liubimovo kabineto sienų tradiciškai rašydavosi Maskvos įžymybės.
– Pasirašyk ir tu, – pasiūlęs Liubimovas Neizvest-nui. – O dar geriau – nupiešk ką nors.
Tiktai ant durų.
– Kodėl ant durų?
– Dėl to, kad teatrą gali uždaryti. Gali sienas nugriauti. O duris aš visada išsinešiu…
Vera Stravinskaja
Thomas Mannas apie Verą Stravinskają sakydavo:
– Tai tipiška rusų gražuolė!.. Beje, jos tėvas prancūzas, o motina – švedė.
Jaunystėje Stravinskaja buvo anglo Šilingo žmona. Patiko Tairovui. Šis pasikvietė ją į savo teatrą. Pristatydamas jaunąją aktorę trupei, sakė:
– Neturėjom nė grašio, ir staiga – šilingas…
Paskui ji buvo dailininko Sudeikino žmona. Rodydamas ją draugams Sudeikinas plyšaudavo:
– Atkreipkite dėmesį į jos pečius! Atkreipkite dėmesį į jos taliją!..
Kartą pas jį užvažiavo Stravinskis. Išgirdo:
– Atkreipkite dėmesį į jos kaklą!..
Stravinskis parodė išskirtinį dėmesį.
Vera Arturovna ilgiems metams tapo jo drauge. O paskui ir žmona.
Michailas Šemiakinas
Šemiakiną aš pažinojau dar Leningrade. Po dešimties metų susitikome Amerikoje.
– Koks gi jūs didelis! – pasakė Šemiakinas.
– Mielai keičiu savo ūgį į jūsų uždarbius…
Praėjo kelios dienos. Šemiakinas atsidūrė draugiškoje kompanijoje. Papasakojo apie mūsų susitikimą.
– …aš sakau: koks gi jūs didelis! O Dovlatovas man: mielai keičiu savo ūgį į jūsų… (čia Šemiakinas padelsė)… talentą!
Taigi, negana to, kad Šemiakinas – puikus dailininkas. Jis dar ir talentingas redaktorius…
Levas Zbarskis
Man asmeniškai chruščiovinis atlydys prasidėjo nuo Zbarskio piešinių. Mano galva, Jurijaus Olešos knygoms pieštos jo iliustracijos – tobulumo viršūnė. Kalba, beje, apie kitką.
Zbarskio tėvas buvo profesorius, netgi akademikas. Biochemijos šviesulys. 1924 metais jis savo rankomis mumifikavo Leniną.
Prasidėjo karas. Šventenybę nutarė evakuoti į Barnaulą. Lydėti mumiją turėjo akademikas Zbarskis.
Su juo važiavo žmona ir mažametis Levukas.
Jiems buvo parūpinta atskira kupė. Levuška su mumija gulėjo ant apatinių gultų.
Mumijai – jos išsaugojimui užtikrinti – išdavė didžiulį kiekį chemikalų. Be kita ko, ir spirito, kurį pavykdavo išmainyti į margariną…
Ne veltui Zbarskis gerbia Leniną. Dėkingas jam už sąlygiškai laimingą vaikystę.
Iš: Волкова М., Довлатов С. Не только Бродский: Русская культура в портретах и анекдотах. Москва: РИК «Культура», 1992 Atrinko ir vertė Andrius Patiomkinas
