Klausykite!
Karlis Vėrdinis (g. 1979) – latvių poetas, filologijos daktaras. Eilėraščius publikuoja nuo 1997 m. Yra išleidęs penkis poezijos rinkinius ir iš jų sudarytą rinktinę „Mes“ (Mēs, 2012). Kūryba versta į rusų, lenkų, čekų, anglų, vokiečių kalbas, keli eilėraščiai skelbti lietuviškoje šiuolaikinės latvių poezijos antologijoje „Pavasaris bus kaip visuomet“ (2012).
Koncertas senojoje estradoje
Jauni berželiai, pušaitės lieknos sausakimšai sustojo tarp suolų, iš nekantrumo jų šakelės virpa – ant scenos slyva, jos vaisiai dar žali, bet greit paraus ir pabirs rieškučiomis ant žiūrovų.
Spektaklis vyksta kas vasarą, ir menininkė auga kartu su publika, su paauglių išdaigomis kovodama. Kas prikakojo už scenos? Kas puslitrį sudaužė ant laiptų? Kas įleido į šermukšnius triukšmadarius varnėnus?
Po amfiteatrą streipuliuoja žmogus, nerangus kaip į miestą užklydęs meškinas. Prie scenos pakelia butelį – sveikas ir meta į maišą. Tyliai prisėda ant dūlančių lentų, kad menininkei netrukdytų. Jaunystėje jis čia per „Perkuonio“ koncertą gniaužė mergiotę, tokią jauną ir liekną. Kur ji pradingo? Kuo ji vardu? Liepaitė? Pušaitė? Eglaitė?
Zentralfriedhof Münster
Ant mano kapo stovi sparnuotas liūtukas, priekinę leteną padėjęs ant knygos. O toje knygoje kažkas parašyta lotyniškai. „Kvaiši vaikai, – sakau Ulrikai, – kas jiems šovė į galvą tai iškalti?“ – „Helvigai, tiesiog nieko nesuprantu, – taria ji. – Juk tu žinai, lotynų kalbą sėkmingai išlaikiau tik todėl, kad klūpėdama ant kelių sukalbėjau „Pater noster“.
„Gal tie, šalia kapo, galėtų pasakyti?“ – „Nusiramink, – taria mano mylimoji, – jie net vokiškai nesupranta.“ – „Gaila, o gal tenai kažkas gražaus parašyta.“ – „Kam tau ta mirusi kalba? – sako Ulrika ir apsiverčia ant kito šono. – Tu net neprisimeni to mažmožio, kurį moki prancūziškai. Kitame gyvenime tai pravers.“ – „Je t’aime, je t’ aime“, – niurzgėdamas prisiminiau dubens kaulą bekasydamas. „Tai per mažai“, – ji saldžiai atsidūsta ir užmiega. Valandėlę aplanko ramybė.
Klausykite!
Keista būtybė aštriu liežuviu ir plona oda įsistebeilijo į kalendorių ir pamatė, kad po eilinės pasaulio pabaigos tuojau bus Kalėdos. Tai ją papiktino. Ji įžengė į internetą, atsistojo paties didžiausio puslapio viduryje ir tarė:
Kurčiai, klausykite, ką aš jums sakau! Aklieji, ar nematot – į nelaimę einu! Bejausmiai, parodykite šiek tiek nuoširdumo! Dviveidžiai, pamilkite mane! Pataikūnai, šlovinkite mane! Šykštuoliai, atneškite man milijoną raudonų rožių! Valkatos, pirkite mano sidabrinius žiedus! Šlubiai, pakvieskite pirmojo valso! Analfabetai, rašykite man meilės laiškus! Kairiarankiai, atsagstykite man palaidinukę! Vampyrai, pabučiuokite man į kaklą! Asenizatoriai, pakutenkite mano nosies galiuką! Jau artėja laikas, kai vargšams vaflius dalins. Jau artėja laikas, kai tuos, kurie be gobtuvų, sulis. Jau artėja laikas, kai pragare ir danguje varpai skambės. Te prakeiktas bus kiekvienas, kuris liūdesio su manimi nepasidalins.
Status quo
Išpažinti meilę – gražu, lyg nepriklausomybę skelbtum. Po metų ilgų, opozicijoj praleistų, keliamės į romantišką tarnybos būstą – su naginėmis, solidūs, pliki, metų metais neišlindę iš savo guolio. Ir ūsuotos karalienės pripažįsta mus de facto. Šiandien valstybėje šventė ir saliutas, tarsi ordinai taurelės bliksi, bučiniais užkandama. Ergo bibamus, mano prince, pavogėm visą valstybę, kaip laisvą širdį.
Katastrofa
1
Aš papasakosiu apie daktarą W., kurio gyvenimas jums, tikiu, pravers kaip nepamirštamas pavyzdys. Aš papasakosiu apie jo pasiekimus, kurie jums galbūt atrodys katastrofiški. Mano pasakojimas, manau, neužims viso laiko, kurio man dosniai skyrė organizatoriai. Mano dalyvavimas šiame reikšmingame renginyje yra atsitiktinis, o priežastis – ištisa grandinė katastrofų, kurios jums iš tolo, ko gero, atrodys kaip pasiekimai.
2
Katastrofos buvo daktaro W. stichija. Jam patiko tai pajusti savo kūnu – tarsi planetoje siautėtų katastrofa. Daktaras W. eksperimentus dažnai pradėdavo jau viešbučių kambariuose, nelaukdamas ryto, kada laboratorijos pravers duris. Daug kartų likvidavau daktaro W. sukurtų katastrofų naikinančius padarinius – velionio žmona man dėkojo.
3
Daktaro W. vėlyvojo laikotarpio veiklą ženklina interesas katastrofoms, kurių padariniai būtų negrįžtami. Prie mūsų laboratorijos visada budėdavo greitoji pagalba ir ugniagesiai, dukart teko evakuoti miestą. Tačiau mūsų skyriaus prestižas instituto vadovybei atrodė katastrofiškai žemas, mūsų publikacijas vadino nepatikimomis, daktaro W. skaitomą katastrofų morfologijos kursą išbraukė iš studijų programos. „Audra vandens stiklinėje“, – vadovybė juokaudama vertino mūsų eilinį projektą, o laboratorijoje sukurtas katastrofas vadino netobulomis.
4
Pavasarį mums pranešė, kad dėl finansų trūkumo mūsų skyrių uždarys. Suglumęs daktaras W. priėmė sprendimą, kurį etiniais sumetimais buvo atidėjęs ilgiems metams: eksperimentą atlikti natūralioje aplinkoje. Pasiruošimo darbus vykdėme slaptų slapčiausiai. Man buvo patikėta aparatus au naturel pastatyti parinktoje vietoje.
5
O toliau, kaip jūs jau žinote, – istorija. Viskas pavyko puikiai: ugnis ir akmenys veikė nuostabiai, viesulai – vidutiniškai, o vanduo, ko gero, gal net pernelyg intensyviai. Ir tada viskas iškilo aikštėn: kaip trumparegė vadovybė ignoravo mūsų tyrimus, kaip studentai su civiline sauga buvo supažindinti paviršutiniškai. Didelį aukų skaičių pateisino gauti rezultatai, į kuriuos pasaulyje vis dar atsiliepiama. Žinoma, daktaro W. žūtis tebėra mįslė. Jo palaikus saugo ežeras, kuris dabar juosia miestelį.
6
Ponios ir ponai, mano pasakojimas artėja prie pabaigos. Tikiu, kad daktaro W. gyvenimo istorija leis jums apie šį bei tą pagalvoti. Kad tai neliktų tik tušti žodžiai, įsidėmėkite: evakuacinis išėjimas yra kairėje salės pusėje, o raktai – apačioje pas budėtoją. Ši popietė jums suteiks patirtų nepatogumų, bet ateityje jūs tai prisiminsite kaip savo antrąją gimimo dieną. Todėl daktaro W. atminimui aš uždegu šias užuolaidas.
pasimatymas
aš į traukinį einu tu sklendi prošal į pasaulį kitą tik mirksnį trumpą mūsų smegenys susitinka ir sparnu tu palieti mane dabar nebeprausiu tos vietos nors degins ji per naktis ● tavęs nerecenzuoju ir neatiduodu po pažastim pasikišęs tave šaukdamas grindiniu skuodžiu vėjavaikiai redaktoriai mums į tikrą kelią baksnoja mums dviems mašinraščio egzemplioriams ● aš tikiu tavim aš tikiu sapnais aš tikiu viskuo ką man pasakys jei manęs nepaglosto kartais tai tada aš netikiu niekuo
Naktis Uždauguvėje
Eikš, aš tave parvešiu namo. Tramvajus, tarsi girtas laivas, šuoliuoja keliasdešimt paskutinių metrų, staigiai pasuka – kad keleiviai iškristų iš kėdžių ir pabustų – atidaro duris ir įleidžia į vagoną tamsą. Po lietaus mirguliuoja šlapi grindinio akmenys, vartus paslaugiai atveria vaistinė, ligoninė, bepročių namai ir kapinės. Parduotuvių vitrinose nykštukai ir šiuolaikinės virtuvės įrenginiai. Pro juos praeisim. Kiaurą naktį balkšvoje lempos šviesoje žmogysta sėdi prie kiosko, geria alų ir atima pinigus iš vėlyvųjų pirkėjų. Tu jam duosi cigaretę, ir jis mums gurkšnelį įpils. Mano gatvelė staiga pasibaigia prie didžiulio plento, paskutinę akimirką sprunkame į laiptinę. Ten balti katinai sienomis vaikšto, ant grindų treška tuščios ampulės, medžių šakos atveria langą ir lengvai skrebena ištepliotą stiklą. Visi kambariai tušti, spalvoti spinduliai ant lubų ir sienų mums rodo kiną – tamsoje klevas už lango mankštinasi per miegą, lysvėse kieme dygsta žolė, mano senelis, apsivilkęs baltus marškinius, sėdi ant suolo ir pjausto obuolius. Spinduliai sutemsta. Namas sustoja tamsos tunelyje. Užsimerk, toliau tau reikės eiti vienam.
Adamo Panko ruduo
Prie universalinės parduotuvės „Centrs“ bastosi Adamas Pankas su žaisliniu pistoletu rankose ir ieško vasaros žaidimų draugų.
Draugai bankų ir biurų pastalėse slapukaudami žindo vaikus ir gano žvangančias molio kiaulytes.
Dingo skruzdės iš alaus sodų, geltonus saulėlydžius nupūtė jūron. Net lošėjas žiogas, smuikelį pašiūrėn pakabinęs, įsidarbino reklamos agentūroj.
Adamas Pankas vis dar glaudžiasi Vermanės sodo uokse. Tenai nusivežė kompiuterį, drabužius, knygas. Laukan išlenda retai.
Tik kartais miglotais vakarais šmirinėja po kiemus, pasažus ir gremžia langus daiktu, panašiu į peilį.
Vertė Arvydas Valionis
