Griuvėsių ekonomika

Kaip nueiti miegoti eiliniu, netgi visai padoriu piliečiu, o ryte atsibusti tegu ir netyčiniu, bet vis dėlto – žmogžudžiu? Ir visa tai padaryti net nepaėmus ginklo į rankas?.. Jums reikės pirmiausia tam tikros kasdienybės, tada – tam tikros nuosavybės ir, be abejo, kažko, ką galėtumėte vienaip ar kitaip nužudyti. Kai pagalvoji, reikės ir šiek tiek sėkmės. Kaip ir visur, paprastų receptų nėra – bet yra apsčiai pavyzdžių.

Alvin Langdon Coburn. Vaizdas nuo Paryžiaus katedros. 1905

Jei norite sukelti mirtiną gaisrą, yra labai nesenas pavyzdys iš Bukarešto (taip, ten, Rumunijoj, Europos BVP, raštingumo lygio ir kitų taurių dalykų užkampyje). Galite sugalvoti įrengti naktinį klubą senų gamyklų komplekse ir pavadinti jį „Colectiv“. Vienu ar kitu momentu jums reikės apeiti keletą nemaloniai saistančių biurokratinių procedūrų ir žmonių, kurie pagelbėtų jas apeiti, – tarkim, aplaidus meras atsainiai padėtų parašą ant leidimo klubui funkcionuoti, pražiūrėjęs, kad nėra ataskaitos iš priešgaisrinės apsaugos tarnybos. Rengiant klubą jums reikės gaisro izoliacijos; besikalbėdamas su darbus vykdančia kompanija turėtumėte pasirinkti pigiausias – ir degiausias – medžiagas ir neįrengti vandens purkštuvų. Ne toks jau didelis jūsų verslas, kad galėtumėte investuoti į pačias brangiausias medžiagas. Nors turite leidimą klubui, kuriame gali linksmintis 80 žmonių, galite įleisti ten kad ir kelis šimtus – vis tiek niekas netikrins. Nenorėdami samdyti daugiau apsauginių, nes reikia taupyti, galite tiesiog užrakinti dalį klubo durų. Galite pasamdyti pažeidžiamiausios savo šalies socialinės grupės darbuotoją – tarkim, be sutarties įdarbinti 38 metų romų tautybės durininkę, kuriai reikia užtikrinti pragyvenimą penkiems vaikams ir neįgaliam vyrui. Galiausiai galite leisti grupei, grojančiai degiųjų medžiagų prikimštoje uždaroje salėje, naudoti pirotechniką koncerto metu. Ir voilà – spalio 30 d. vakarą turite per kelias minutes išplitusį gaisrą, 200–400 žmonių salėje ir 80 cm pločio ertmę, pro kurią jie paniškai bandys išlįsti lauk trypdami vieni kitus. Savaitei bėgant žuvusiųjų skaičius išauga iki 55, tarp jų ir jūsų nelegaliai įdarbinta penkių vaikų motina, sužeistųjų – 156. Kadangi jūsų šalyje sveikatos apsauga nėra prioritetas – ligoninės nepajėgs susitvarkyti su tokia apkrova, galiausiai dalis žmonių bus išsiųsti gydytis į kitas ES šalis, dalis jų mirs pakeliui.

Yra ir kitų dėmesio vertų galimybių. Galite pasekti Turkijos pavyzdžiu: privatizuoti anglių kasyklas ir vėliau pardavinėti tas anglis valstybei. Kartu nepamirškite pasidžiaugti puikiais savo įmonės ekonominiais rodikliais – per septynerius metus gamybos kainą sumažinote maždaug šešis kartus, didele dalimi dėl to, kad atlyginimus sumažinote iki minimumo, samdote nelegaliai, kad išvengtumėte išlaidų darbuotojų draudimui ir saugumo garantijoms. Kaip ir pirmuoju atveju, institucijos, sukurtos jus kontroliuoti, verčiau tenkins jūsų ekonominį interesą – nebus jokių inspekcijų, kurios trikdytų jūsų ekonominio efektyvumo kėlimo programą. Absoliučiai patartina nekreipti dėmesio į angliakasių streikus ir turėti užnugaryje vyriausybę, kuri ignoruotų bet kokius parlamentinės mažumos siūlymus ištirti saugumo kasyklose lygmenį. Jei viskas pasiseks, kažkuriuo metu Somos miesto kasykloje kils gaisras ir žus 301 žmogus. Būsite teisiamas už netyčinę žmogžudystę, bet nebūtinai nuteistas.

Jei bijote, kad tokie tolimi pavyzdžiai neatspindi jūsų artimiausios aplinkos realijų ir tai gali sutrikdyti plano įgyvendinimą, – ne bėda. Maždaug šiuo metu prieš porą metų Pabaltijys gedėjo panašiai, kaip dabar gedi Bukareštas. 2013 m. lapkričio 21 d. Rygoje ėmė ir sugriuvo prekybos centras. Tokio pobūdžio scenarijui reikės daug egzistuojančių ir tik sąlygiškai egzistuojančių įmonių. Reikės suklastoti pareigūno, atsakingo už prekybos centro pastato statybas, parašą. Reikės suręsti pastatą iš pigiausių ir ne pagal paskirtį naudojamų medžiagų; pastatyti jį taip netinkamai, kad jo griūtis taptų tik laiko klausimu. Tuomet teliks atsiimti dizaino apdovanojimą ir laukti, kol stogas užgrius ant maždaug 30 jūsų samdomų darbuotojų ir neapibrėžto skaičiaus lankytojų. 54 žuvusieji, 41 sužeistas.

Tiesa, dėl vietinės teisinės bazės subtilybių gali nutikti, kad po poros metų tyrimo žmogžudyste dar niekas nebus apkaltintas, nes bus įžvelgtas tik administracinis aplaidumas. Tad jei išties norite atsibusti žmogžudžiu, vis dėlto reikėtų dairytis į pirmuosius du variantus. Bet jei nesate perfekcionistas ar perfekcionistė, tiks ir šis – svarbiausia, kad galite plaukioti laukinės rinkos vandenyse, kuriuose reikia viską padaryti greičiau ir pigiau. Ir net ne dėl to, kad būtinai norėtumėte ką nors užmušti, o vien tam, kad išlaikytumėte ir plėstumėte savo verslą. Kad ir kokią strategiją ir jos kontekstą pasirinktumėte, svarbu ir tai, kad institucijos, sukurtos kontroliuoti jūsų veiklą, elgtųsi priešingai – sudarytų puikiausias sąlygas jums vadovautis vien savu ekonominiu interesu. Jums reikia konteksto, kuriame visuomet laimėtų mažiausia sąmata, kurią mažinant būtų galima pirmiausia išbraukti saugumui užtikrinti skirtų išlaidų eilutę. Ir kur visiems viskas dėl to gerai.

•

Aišku, ne visiems viskas dėl to gerai. Niekuomet taip nebuvo. Bet kaip yra pasakęs poetas: „Viskas vis užsiliepsnoja iš naujo arba tebedega iš seniau“ (Chris Gilbert, „Fire Gotten Brighter“). Nežinau, kaip jums, bet man pažodinis istorijos kartojimasis kelia labai nejaukų jausmą. Nes atsibudimas iš vieno košmaro į kitą nėra joks atsibudimas.

XX a. pradžia JAV buvo pats progresyviosios eros įkarštis. Didelė dalis progresyviųjų programų buvo paremtos susirūpinimu dėl nereguliuojamos rinkos padarinių socialinei situacijai. Žemi atlyginimai, ilgos darbo valandos, antisanitarinės sąlygos gamyklose, sausakimši imigrantų rajonai kėlė nerimą, nes buvo suvokiami kaip neramumų dėl kylančio radikalizmo ir streikų, žemo raštingumo lygio, netgi korupcijos valdančiuosiuose sluoksniuose priežastis. Sąjungų kūrimasis ir darbuotojų streikai buvo įprastas reiškinys.

Kaip ir Turkijos angliakasiai, siuvėjų profesinės sąjungos protestavo ir reikalavo geresnių darbo sąlygų dar 1909–1910 m. Dalis jų reikalavimų buvo patenkinta, dalis – praleista pro pirštus. 1911 m. vienas iš kompanijos „Triangle“ siuvimo fabrikų buvo įkurtas dabartinio Niujorko universiteto pastato 8–10 aukštuose. Fabrike dirbo daugiausia imigrantės iš Italijos ir kitų Europos šalių, dalis jų – žydų kilmės. Kaip ir Bukarešte, durys, pro kurias būtų galima išeiti iš fabriko, buvo uždarytos: savininkas saugojosi, viena vertus, vagysčių, kita vertus – kad darbininkės nepasidarytų neregistruotų pertraukėlių savo 10 val. trukmės darbo dienoje. Šiame fabrike kilus gaisrui, pigaus metalo konstrukcija, skirta nusileisti nelaimės atveju, sulūžo beveik iš karto; pro uždarytas duris darbininkams taip ir nepavyko prasibrauti, liftas sulūžo po kelių reisų. Iš 500 darbininkų žuvo 146. Atsitiktinio praeivio suvokimas, kad iš 10 aukšto krintantys daiktai yra ne kažkieno gaisro metu bandomi išsaugoti prabangesni drabužiai, o darbininkės, besirenkančios mirtį sudegant arba mirtį krintant iš aukštai (toks buvo maždaug 60 žmonių pasirinkimas), yra vienas ryškiausių su šia tragedija susijusių istorinių vaizdinių.

Po gaisro dėl profesinių sąjungų spaudimo buvo įkurta Gamyklų tyrimo komisija, ji ėmėsi dokumentuoti ir analizuoti ne tik gaisro tikimybės pavojų įvairiose valstijos gamyklose, bet ir kitus industrinio darbo aplinkos aspektus. Šios komisijos darbo pradžioje ne tik nebuvo sanitarinius standartus industrijoje įtvirtinančių įstatymų – buvo sunku rasti pačias gamyklas, nes šios niekur nebuvo registruojamos. Tačiau galutinis komisijos darbo rezultatas buvo daugiau kaip 30 naujų įstatymų. Jie tapo pavyzdžiu kitoms valstijoms: nuspręsta, kad statinių kokybė ar garantavimas, kad durys gamyklose būtų atviros per visą darbo laiką, nėra tai, ką galima palikti vien gamyklos savininko atsakomybei. Buvo siekiama sustiprinti institucijas, kurios galėtų tokią kontrolę vykdyti, taip pat padidintas Valstybinio darbo departamento finansavimas.

Gamyklų tyrimo komisijos darbo rezultatas buvo ne vien pagrindas naujiems įstatymams rengti; jis liudijo ir naują santykio tarp kapitalo ir visuomeninio gėrio konceptualizaciją. Naujieji įstatymai ir jų projektai nebuvo vien humanizmo ar susirūpinimo darbininkų teisėmis išraiška: jų nauda pagrįsta ir paprasčiausiais ekonominiais argumentais. Komisijos parengtoje ataskaitoje pabrėžiama, kad „šiandienos nesirūpinimas darbininkų sveikata ir gyvybe turės skaudžių pasekmių ateities kartoms“. Apskaičiuota, kad tinkama ligų ir nelaimių prevencija padėtų sutaupyti iki 500 milijonų dolerių per metus. Tokią nuomonę sustiprina ir vieno gamyklos savininko liudijimas: jo gamykloje įrengta pavyzdinė sanitarinė sistema ir saugumo užtikrinimas neturi nieko bendra su filantropija – tai jam tiesiog apsimoka iš finansinio, „dolerių ir centų“ požiūrio taško. Tad rūpinimasis bendruoju gėriu ir savo darbininkais buvo suprastas kaip tai, kas ilguoju laikotarpiu duos naudos pačiam kapitalui.

Tuo pat metu buvo akivaizdu, kad ne kiekvienas kapitalistas bus pakankamai nuovokus suvokti ilgojo laikotarpio svarbą. To paties siuvimo fabriko savininkai po nelaimės dar buvo ne kartą bausti už lygiai tokius pat prasižengimus – pavyzdžiui, 1913 m. už darbo metu uždarytas duris. Marksistinės tradicijos sociologams jau seniai žinoma, kad to paties kapitalo interesai ilguoju ir trumpuoju laikotarpiais gali radikaliai skirtis. Tad norint apsaugoti darbininkus ir verslininkus nuo jų pačių kvailumo, godumo ir trumparegystės bandyta sukurti mechanizmus, kurie reguliuotų riziką, neišvengiamai kylančią iš poreikio mažinti gamybos savikainą ir bet kokia kaina didinti pelną; riziką, kuri dažnai reiškė kolektyvinę nelaimę. Palaipsniui buvo įkurta teisinė bazė, besiremianti verčiau individo atsakomybės kolektyvui samprata nei individo atsakomybės sau ir už save suvokimu. Pamažu ardoma nuostata, kad modernioje visuomenėje žmonės rūpinasi kiekvienas savimi ir su aplinkiniu sociumu yra susiję tik (laisvos) sutarties santykiais. Kad nelaimė ir žūtis darbo vietoje ar prekybos centre nėra atsitiktinumas, juolab darbuotojo ar lankytojo kaltė – nors būtent taip po prekybos centro Zuolitūdėje griūties ir bandė aiškinti rinkodaros specialistas Linas Šimonis: kad dalis atsakomybės už savo mirtį tenka patiems žuvusiesiems, nes nepakankamai greitai bėgo ir nesivadovavo savo galva.

•

Visų XIX a. gaisrų ir juos lydėjusių pasipriešinimų dėka Šimonio kalbos lieka kalbomis. „Maximos“ darbdaviai bus teisiami už savo darbuotojų interesų pažeidimą, o klube „Colectiv“ žmonės sudegė ne dėl savo pačių, o dėl tų, kurie nepaisė savo kolektyvinės atsakomybės, kaltės.

Beveik paradoksalu, bet tuo pat metu kolektyvinės atsakomybės samprata, grindžianti šią teisinę bazę ir verčianti mus kreivai šnairuoti į tuos, kuriems vis dar kyla mintis apkaltinti žuvusįjį, Rytų Europoje nebeturi tvirtų pozicijų. Iš dalies, nes, kitaip nei gamyklos savininkui 1911 m. Niujorke, šiandien retai kam bereikės investuoti tiek, kad „dolerių ir centų“ požiūriu apsimokėtų galvoti apie ilgesnę perspektyvą. Komercinei, finansinei ir pramoginei veiklai, užimančiai tokią svarbią vietą Rytų Europos ekonomikoje, paprastai nereikia didesnių investicijų. Kaip Bukarešto atveju, verslas dažnai bus kuriamas jau esančiame sename pastate. Jei ne – kaip „Maximos“ atveju – bus stengiamasi kuo daugiau sutaupyti, nes taip jau reikalauja rinkos dėsniai. Dėl šios priežasties dauguma naujai pastatytų prekybos centrų, nukabinus dekoracijas, labiau primena paskubomis suręstus sandėlius nei tvirtus statinius. Tokio pobūdžio veikla yra ir labai taki, prireikus ji gali greitai būti perkelta kitur, paliekant darbuotojus likimo valiai, ypač jei yra galimybė atleisti darbuotojus per tris dienas. Toks kapitalas nebeturi jokių su ilgesne perspektyva siejamų interesų, kurie verstų investuoti į kokybiškas statybos medžiagas, darbuotojų apsaugą ar stabilią infrastruktūrą.

O valstybės institucijos, kurioms buvo patikėta sergėti viešąjį interesą, dažnai atsisako arba yra nepajėgios atlikti savo funkcijas. Kartais verslo entuziazmas mažinti gamybos sąnaudas yra remiamas pačios valstybės, per korupciją. Bet korupcija nėra būtinybė – nuo 1989 m. valstybės institucijų galia ir resursai, reikalingi kokybiškai atlikti savo funkcijas, yra nuosekliai menkinami. Todėl tokios institucijos kaip Lietuvos darbo inspekcija nebūtinai turi laiko operatyviai reaguoti į piliečių skundus ir perspėjimus; o patalpų Bukarešte kokybė lieka netikrinta, nes darbuotojų viskam patikrinti nepakanka. Dėl to paties valstybinio sektoriaus nepaisymo ligoninėse trūksta personalo ir lovų. Gal ir atrodo, kad Lietuva šiais atžvilgiais už tą visur atsiliekančią Rumuniją gerokai labiau pažengusi, tačiau mūsų valstybės sektorius sveikatos apsaugai skiria lygiai tokią pat BVP dalį kaip ir Rumunijos. Visas statistiškai „geriau“ atrodyti leidžiančias išlaidas sudaro individualių asmenų už gydymo paslaugas sumokėti pinigai; ir tai yra apie 33 % visų lietuvių išlaidų sveikatos apsaugai (Pasaulio banko statistika, 2013).

Kai valstybės institucijos nebeatlieka reguliuojančio vaid-mens ir verčiau tiesiogiai arba netiesiogiai remia trumpalaikio ir lakaus kapitalo interesą, tokios nelaimės kaip „Colectiv“ gaisras ar Zuolitūdės prekybos centro griūtis yra paprasčiausias rinkos dėsnis, ir norint išgyventi išties geriau mokėti labai greitai bėgti. Nes darbo įstatymai, saugumo priemonės, atitinkamas ekonominės veiklos reguliavimas, sveikatos apsauga – visi šie aspektai nėra vien grakštūs formalaus susirūpinimo gestai, bereikšmiai „globos“ ženklai, vargais negalais įsprausti į siauriausią valstybės biudžeto eilutę. Tai yra nematomi siūlai, neleidžiantys pasauliui suirti – pastatams sugriūti, upėms patvinti (ir čia ne metafora), kilti gaisrams ar badui; tai nematomos užtvankos, kurios sulaiko mirtį.