Eilėraščiai

 

Vieną rytą

 

raudoni obuoliai belapėj spalio obely

šalna iš ankstyvo ryto –

įkvėpk giliai šį vaizdą esi

dabar beveik už ribos nes žodžiai

kuriuos mėgini pasakyti

 

išliks gerokai ilgiau negu spalio

obuoliais uždegtas rytas ir tai

ką dabar sakai

yra mėginimas priprasti prie naujų dydžių

kurie įsigalios nutrūkus tavo laikui

 

raudoni spalio obuoliai

kurie liepsnoja ir krenta ir tavo

dienos ir kūnas

 

įkvėpk šį vaizdą giliai nes kai nubusi

jau žinosi kodėl

keičiasi metų laikai

kodėl viskas trupa ir byra kodėl

tau reikėjo praeiti pro viską

pro ką ėjai ir galiausiai suprasi

 

ką dabar mėgini pasakyti

 

 

●

 

tyliai skleidžiasi spalis ir laikas trumpėja

atmintim ir lietum užspringstu ir kalbu

tarsi vaikas mikčiodamas – laikas pro burną

liejasi – viską noriu ištarti iškart ir todėl negaliu

 

tokį spalį gyvent ir klausyt su šalnų chrizantemomis

v. p. bložės raliavimų martinaičio raudų –

nendrė nendrę prieš amžiną žiemą liečia jau –

ar jauti kaip kalbu kaip negrįžtamai

metų aplinkkeliais

draskančios baimės priepuoliais

vienkartinio buvimo akistatoj išeinu

 

ir todėl šitie žodžiai yra ir todėl man nebūna

nei sekundę lengviau – nei dabar nei rytoj

nei ryte po laimingų sapnų –

 

tyliai sėlina spalis gesindamas sielos spingsulę –

tyliai skrodžia akliną miglą

į nebūtį lekiantis kūnas ir žodžiai

kuriais tarsi ietimis

 

nuo šalnos amžinosios

nuo nebuvimo ginuos

 

 

●

 

vėlu ir mėnuo šiaušias vėlumoj

ir vėjas lietvamzdžiuos avis skaičiuoja

iki užmigs pasaulis ir vaizdai galvoj –

tarp sapno ir tikrovės –

 

ilgai gulėt tyloj – sulaukt žiemos

klausyt kaip barška šąlanti vaizduotė

trys šaukštai sniego tuščio lauko ir tamsos –

 

suplakt išgert ir žodžių kliedesiais išsprogt

viduržiemį – kai išsigandusi našlaitė

eis ieškot žibučių –

 

kai neįmanomo gyvenimas pareikalaus

kai bėgiai baigsis pasiklydę šunys staugs –

 

tada sukurt eilėraštį – dabar ramiai išlaukt

užmigt lig ryto – atsitraukt – nebeklausyt

kaip lietvamzdžiuos

nerasdamas avių

įpykęs vėjas šnypščia – būti ar nebūti

 

 

 

 

●

 

žieminės zylės šiandien iš pat ryto beldėsi į langą

nuo stiklo lesė akmenėjančio lietaus lašus – –

 

kai priėjau ir atrėmiau į neišaušusio dar lango

stiklą savo kaktą – viena nebėgo nuo manęs

plačiai atmerkusi akis sukiojo savo mažą galvą

mėgindama kaip aš prie stiklo prisiglaust – –

 

– – kas tu esi? kas aš? iš kur? kodėl lietus

suakmenėja? žiemos eina? iš kur ši mirtina

tamsa? ir trupiniai gyvenimo kurį vis lesame?

ar tau užtenka jo? ar aš prisimenu

kaip viešpats dievas davė kailinius

adomui ir jo žmonai įsakydamas išeiti

ir prie gyvybės medžio eit sargybą skyrė kerubus?

ar aš žinau kas bus? kodėl gruoblėtą lapkritį

 

naktis nujaučiama dar kai šviesu?

gyvenimo keliai kurie iš anksto temsta

iš pačio ryto nieko nematau bet man beveik ramu

ir tamsoje labiau nei šviesoje šį rytą skleidžiasi

pavidalai daiktų – –

 

– – koks stiklas skiria mus? kodėl

kai šitaip į tave žiūriu pro tavo plunksnas ir akis

matau pajuodusį žiemos peizažą

krūmynus – molžemį – šiaurinę

ilgą naktį švytinčią? kodėl sirgau

 

depresija prieš dvidešimt dvejus metus?

ar tu bijai? kodėl prieš dešimt vėl

sirgau tik dar stipriau? kodėl gimiau?

ar aš pasveiksiu? ar supranti kad žmonės

juokias kai sakau jog gydausi ne vaistais

bet žodžiais atkeliaujančiais iš ten

kur nėr ribų – –

 

– – kodėl neišsigąsti kai žiūriu taip į tave – kalbu?

ko ieškai tamsų rytmetį nutūpusi ant lango?

ar išgyvensi žiemą kuri tavo lango pusėj

bus atšiauresnė daug labiau nei mano? argi man

sunku? kodėl žiūrėdama man į akis krypuoji

galva? argi galiu kuo skųstis? rodosi

 

girdžiu kaip barška apledėję stagarai

iš atšiauraus žiemos pasaulio – – bet kas

yra žiema? kodėl gyvybė nugali visus

išbandymus? per kokį juodą kelią

reikės mums pereiti? sparnai? šitam

kely kitokių reik sparnų – iš lėto

mano dienos baigiasi – prieš rytą kartais

dar iki galo nenubudęs pajuntu kaip baigiasi

trumputis blyksnis buvo mano laikas bet šviesu

trumpiausiųjų dienų akivaizdoj – iš trupinių –

kuriais per žiemą lesinsiu tave reikės

išmokt gyventi – kiekvienas savo trupiniuos –

žiūriu

 

štai į tave įtempęs sąmonę o kerubinai įnirtingai

saugo erdvę į kurią patekęs galėčiau sudaužyti

lango stiklą – begalybė skiria mus – pavidalų

metamorfozės – nesibaigiančios ekspansijos

adomo ir ievos – mėginančių pareit

namo – nejau manai kad tau galiu padėt?

nejau manai kad protingesnis už tave esu?

kad trupiniai kurių tau paberiu priklauso

man? manai turiu ką nors daugiau šitam

pasauly negu tu? ar aš galiu tave suprasti?

o žiemą stagaruotuos barškančiuos laukuos

neišgyvenčiau taip kaip zylės – tu viena

diena anksčiau už žmogų sukurta buvai

kaip moko šventas raštas ir ta viena diena

būt gali lygi tūkstantmečiams begalybei man

rodosi kad paukščiai iš tikrųjų daug giliau

šaknis į šį pasaulį įaugino negu žmonės

ir tau duoti sparnai tėra kitokia atmaina šaknų

nes niekur tu nuo žemės nepabėgsi –

 

iš kur ateina žodžiai kuriais kalbinu dabar tave?

gyvybės mūsų šnekasi ir laiką ir pasaulio

šio pavidalus sudaužiusios – esu anapus

ir šiam pasauly – formose

ir išsilaisvinęs iš jų – juodžiausia lapkričio

naktis mane apgobusi – bet gyvenu –

pasaulis nuo gimimo raizgo mano kūną laikinumo

pančiais – juos stengiuosi suplėšyti –

suplėšyti save? pažvelgti

pro nesiliaujantį mirimą tyžtančių pavidalų

nesitapatint su laikinumu – – erdvė kurioj esu

ir iš kurios kiekvieną dieną stengiuosi ištrūkt –

įveikti erdvę – šiapusybę – laiką –

depresija pavargsta šitaip eit per užtvaras

nespėja įsikibti į mane nugrimzdama pamėkliškuos

pavidaluos pasaulio – ribose kurios lyg stygos

įsitempusios – lyg apsauginės vielos

kaukia – ir kūnas įsitempia tokį juodą lapkritį

nujausdamas artėjimą žiemos – aš negaliu sustot

 

ne čia mano vieta – nei žemei šiai nei laikui

nesu pavaldus – ar supranti kad žmonės juokiasi

kai taip sakau? ar eitum prieš visus?

prieš tai kas matoma ir įprasta? o žodžiai šie – –

iš beprotybės? iš anapus? ar iš to

ką supratau laikinumu paženklintuos

kovos laukuos? kai nebėra kur trauktis – –

gyvenu tarsi aplenkęs save patį – lyg iš anapus

žiūrėdamas į vis dar laikiną save ir nežinau

ar vaidenuosi – ar esu – o jei esu tai kur?

 

ir visa ką manau žinąs – tiktai tikiu ir stengiuosi

tikėjimu išsivaduot iš kūniško krauju ir moliu

apriboto proto – iš kūniško žinojimo

kurio man negana – ar supranti ką pasakiau?

tikėjimu išsivaduot iš proto – –

 

kierkegaard’as – abraomas – patylomis išėjęs

paaukot sūnaus – ir vabalėlis mozė raudonosios

jūros dugnu ropojantis tarp prasivėrusio

vandens – – – – matau

įveikti laiko tėkmę galima tiktai išsivadavusiam

iš proto – pareit namo – suplėšyti erdves – išlikt

per žiemą mirusiuos laukuos

tik išprotėjęs paukštis gali – –

 

ir žengt į nebūtį

vėlyvą lapkritį

juodžiausią valandą –

 

aš nebijau – –