Diena, kai stojau į Rašytojų sąjungą
Tai jau dabar juoksitės, kad visokias sąjungas imu rašyti Didžiąja raide?
Lapkričio ketvirtadienį, tą svarbią dieną, apžiūrėjau pasą, kurį liepė atsinešti: gimimo data nepatiko – tokių plerzų nepriimčiau. Į veidrodį žiūrėti nevertėjo: telpu tik į vieną suknelę. Pagalvojau apie valdybos narius – nebus skaitę knygų. Na, gal kokį puslapį.
Gaila: šio to ten yra.
Reikėjo juos perspėti, kad prieš pusšimtį metų buvau atkakli mergaitė: kai pasijusdavau nuskriausta, nesunkiai nubrisdavau dešimtį kilometrų per užpustytus laukus už miesto, kur pėdsakų nėra, ir užsirašinėdavau, kaip sniegas lipdo akis.
Jis toks karštas, tas vėjo nešamas sniegas. Aštrus it žarnelės nuo vyno kirtis per pakinklius. Storas paltas per sunkus, bet išpešiotoje pamušalo vietoje užverkto snukelio raštininkė slepia nuoskaudų raštelius, sutrintus ir snarglėtus. Tupi apledėjusiu treningu lauko vidury ir šlapia pirštine vedžioja: palaukit, jūs dar pamatysit – vaikas atkeršys.
Taip ir žinokit: sniego rašytojų sąjungai priklausiau jau tada.
Ėmiau spėlioti, ką lemtingą dieną veikia Navakas, poeta: rekomendacijoje rašė, kodėl mane vertėtų priimti į plienines rašytnamio gretas – kad Šv(iesioji) Valdyba galėtų įrodyti nė per plauką nepraradusi proto, garbės ir sąžinės!
Ar jau pabudo? Ką valgė? Kam išsiuntė artefaktą? Kam – faktą? Ar nesusipyko su Eglute? Kokį vinilą dabar suka? O gal vidurius, ne vinilą? Ne Šv. Valdyba – Navakas.
Kai truputį nerimauju, imu įsivaizduoti, kur įklimpo kiti.
Net ėmiau spėlioti, ar tebežydi Baranovos rožės prie Molėtų ir kaip jos susijusios su Derrida. Ar rožės tampa filosofėmis, kai jas ima gnaibyti šalna? Ir su kuo prasmingiau pasikalbėti – netręšta rože ar Derrida?
„Autorė geba išreikšti visą socialinį žmogaus gyvenimo nereikšmingumą dviem sakiniais. Prisimena kolegą: „Vieną dieną jį parmuša pradedančioji vairuotoja perėjoje prie redakcijos. Niekas niekada net neprisimena jėga kunkuliuojančių Ramoškos sakinių“ – čia citata iš rekomendacijos.
Gerą citatą parinko: žmonės tikrai akimirksniu užmiršta kitus žmones. Tarsi jie niekada nebūtų gyvenę – visai.
Kvaila mina spoksodama į pasą atsiminiau, kokia juokinga buvau, kai „Tyto alba“ išleido pirmąją knygą „Posūkyje – neišlėk“: ji man buvo tokia svarbi – jaučiausi kaip Adomė, ką tik išsilupusi šonkaulį. Didvyrė.
Nors iš tiesų tik bijojau savo vėžio – pasalūno. Ir dabar dar kartais bijau.
Ir kaip iš manęs visi juokėsi: manė, kad kuoktelėjau! Teisingai manė: vėžiuko ūsų kutenimas leido daryt ką tik nori – pagaliau išlošiau teisę būti nepakaltinama.
Kai visi jau buvo atsišaipę iki soties, Jūratė Baranova parašė esė „Raudona liūdesio spalva“. Ir jie, šikniai, užsičiaupė. Nes raudona – tikro liūdesio spalva.
Tą ketvirtadienį, kai jau reikėjo eiti pas Šv. Valdybą į apžiūrą, nusipirkau per mažą tortą (kiti buvo dideli, bet su turginėmis rožėmis), atsisėdau parduotuvėje ant palangės (apsauginis įtariai žiūrėjo, ar neimsiu to torto valgyti) ir galvojau apie Danutę Kalinauskaitę.
Apie jos kiekvieną sakinį, kurį gludina po kelerius metus. Pažįstu ją taip seniai, kad net nedrįsau prašyti rekomendacijos, – dėl tų tobulų jos sakinių. Bet ji kaip niekur nieko parašė – greitai ir su visokiom citatom iš „Žydiškų daiktų kambario“. Tik op – ir yra.
Paskutinę akimirką prieš atidarydama rašytnamio duris telefone persiskaičiau, kelintais metais įsikūrė pirmoji Lietuvos raštininkų sąjunga ir kas jai vadovavo. Kas iš to? Vis tiek neatsiminsiu. Bet ir Jonynas neatsimins, jeigu staiga paprašysiu išvardyti visus Rašytojų sąjungos pirmininkus. Aš galiu – moku ginčytis.
Baikim tą vaikų žaidimą. Ką mes čia žaidžiame? Statuso grožį?
Bet lemiantieji – net Liutauras Degėsys – buvo tokie įtartinai malonūs, jog net nuliūdau, kad balsuos prieš. Bet ne: visi trylika sumetė „už“. Tai jau sava? Tiesa, dar pasakiau naivią kalbelę apie filologės širdį – net nesijuokė.
Štai, kaip viskas rimta.
O manot, kad ne? Vos neapsiverkiau: sniege suledėjusios dešimtmetės svajonė išsipildė. Na, po pusės šimtmečio. O ką?
Ir po visko pėsčiomis pardrožiau namo. Šalia namų yra brangi picerija „Pas tą“ – kepa didingas picas. O šalia troleibusų žiedo – pigiųjų picų skylė. Pamačiau prie durų kiūtantį senuką ir pamaniau, kad pavaišinsiu jį pica, jeigu šiandien tokia puiki diena. Ypatingomis dienomis ir skylės nušvinta rausvai.
Mane sutiko maloniai, o senukui liepė išeiti. Jo veidas buvo sutinęs, jis prašė karštos arbatos. Taip, nuo jo dvokė. Nuo Mazuronio nedvokia – ir kas iš to?
Tada labai gražiai picerijos merginų ką tik statusą įgijusios rašytojos balsu paprašiau, kad tam senučiukui išvirtų arbatos, o aš sumokėsiu. Bet jos nevirė: mano statusas joms negaliojo.
Demonstratyviai perplėšiau didelę ir skanią savo picą, padalinau į dvi dalis dėžutę ir įbrukau jam į rankas. Liepiau eiti lauk – jos juk iškvies policiją, jeigu nepaklus. Senulis nesuprato, kad reikia skubėti, – kišo į bedantę burną karštą picą.
Picų kepėjos pasiuto: mudu kompromituojame įstaigą! Picų kąsniai, seilėti ir blogai sukramtyti, dribo ant linoleumo grindų. Man vaizdas patiko – kaip tik toks, kokį galima aprašyti.
Lemtingoji stojimo į Rašytojų sąjungą diena viens du pavirto Policijos ekipažo diena. Nes jos iškvietė. O aš stovėjau kartu su senuku ir šaukiau joms laukinės mergos balsu: fuck you, beširdės, tegul jums iškrenta dantys ir nutįsta subinė!
Ir mus su smirdinčiu senuku kaip niekur nieko areštavo – apklausė ir surašė protokolą.
P. S. Kai gausiu Nacionalinę premiją ir mane laidos už Rašytojų sąjungos lėšas, paklokite į karstą protokolą, kuriame parašyta: ji šešiskart pakartojo – fuck you! Beširdės, dvėskit! Ir tegul jums nutįsta subinė!
