Apie šiandieninius poetus ir poeziją
Šiuos kultūrologinio pobūdžio nerimtus pasvarstymus apie poeto1 savivaizdį įkvėpė kelerių pastarųjų metų nutikimai, susidūrimai ir susitikimai, tiksliau, tam tikri šiuos įvykius lydintys dėsningumai, sistemingi pasikartojimai. Pirmoji poezijos knygai skirta recenzija, kurią parašiau studijuodama magistrantūroje, sulaukė, kaip tuo metu man atrodė, keistos reakcijos – poetas parašė atsakomąjį tekstą, jame kreipėsi visiškai ne į mane, o į mano dėstytojus, ragindamas paprotinti negabią studentę, nemokančią tinkamai perskaityti eilėraščio. Vėliau tokių reakcijų tik daugėjo: besipiktinantys įrodinėjo, kad tai, ką sakau, nieko verta, ne polemizuodami, pateikdami kontrargumentus, o apeliuodami į mano išsilavinimą (nieko neišmanau, nes neturiu daktaro laipsnio), lytį ir amžių (per „mergaitė“, per jauna), išvaizdą (negraži arba pernelyg išvaizdi poezijai suprasti) ir prastą būdą (kritikuoju, nes poetams pavydžiu). Tokio tipo „atsakymai“ paprastai baigiami konstatuojant, kad kritika inspiruota ne objektyvių tekstų ypatybių (nes jų dėl anksčiau išvardintų savo ypatybių net nepajėgiu suprasti), o autoriaus įsivaizduojamo santykio su manimi, tiksliau, įsivaizdavimo, koks galėtų būti mano santykis su autoriumi. Kelios viešos „diskusijos“, po kurių apsisprendžiau tokiuose renginiuose dalyvauti kuo rečiau, atskleidė, kad poetai mieliau „diskutuoja“ tarpusavyje (nes tik poetas poetą supras), o kritiko ar ypač kritikės funkcija – pagirti knygą ir morališkai palaikyti genialų kūrėją pristatymo, mugės ar pan. metu. Taigi, poeziją rašantieji svajoja apie tokią kritiką, kuri dar prieš prisiliesdama prie teksto jau būtų pripažinusi autoriaus genijų ir atpažinusi savo funkciją – aptarnauti genijų tekstus.
Dar vienas keistas nutikimas patvirtino, kad dominuojančio, save ir savo tekstus maksimaliai sureikšminančio poeto samprata – visuotinis, t. y. mūsų kultūros reiškinys, o ne vien poetų prasimanymas. Portalo „lrytas.lt“ rubrikoje „Kultūra“ perpublikuota radijo laidai „Ryto allegro“ skirta naujausių Aido Marčėno, Rimvydo Stankevičiaus ir Vainiaus Bako knygų apžvalga netikėtai „pakeitė“ pavadinimą – iš „Poezijos naujienos: tėvas, sūnus ir anūkas“ virto ekstravagantišku rašiniu „Ar poetas – kvailys ir Dievo išmata?“ Tarsi šio poeto statusą radikaliai sumenkinančio ir todėl skaitytojų dėmesį patraukti turinčio pavadinimo būtų negana, apžvalgai reprezentuoti pasirinkta mąslia poza sustingusio poeto Marčėno nuotrauka. Susimąsčiusio Marčėno veidas šiame kontekste – tarsi gyvas priekaištas antraštės vulgarumui. Taigi, skaitytojai masinami bemaž šventvagišku poelgiu: to, kas mūsų kultūroje itin svarbu, reikšminga – poeto apskritai ir vieno svarbiausių Lietuvos poetų konkrečiai – radikaliu nuvertinimu.
Kita vertus, toks „nu(si)vertinimas“ tarpsta ir pačioje lietuvių poezijoje, visų pirma ir labiausiai – naujausiose Marčėno eilėse. „Poeto – Dievo išmatos“ vaizdinio autorystė priklauso ne kam kitam, o pačiam Marčėnui:
Įstabiuose mūsų pasauliuose maitinimosi grandinės viršūnėje – poetai išmatos Dievo išvietėje – apgailėtiname jūsų pasaulyje2
Tai, kad poeto kūrybą vertina kritika, iš jo mokosi poezijos lauko naujokai ir vyresnėliai, Marčėną tituluojantys guru, mokytoju ir panašiais pagarbiais epitetais, šį specifinį susimenkinimą daro dar aktualesnį ir paradoksalesnį.
Žodį „nu(si)vertinimas“ apglėbiau kabutėmis, nes poetas, nors ir prilyginamas išmatai, yra ne bet kokia, o Dievo išmata. Taigi, kad ir neskoninga, žinia gana akivaizdi – poetas yra iš Dievo, jis išmestas į svetimą, t. y. „jūsų“, apgailėtiną pasaulį. Ironiškas pašmaikštavimas „maitinimosi grandinės viršūnėje – / poetai“ bene perimtas (o gal tai tik sutapimas) iš populiaraus amerikiečių serialo „Kortų namelis“: frazę „esu maitinimosi grandinės viršūnėje“ nuolat kartoja serialo veikėjai politikai – kongresmenai, senatoriai. Skirtumas tik tas, kad JAV politikos lauką vaizduojančiame seriale maitinimosi grandinės viršūnėje yra politikai, o pas mus, kad ir kaip keista, – poetai. Tačiau akivaizdu, kad šiandieniniai poetai nėra taip dėl savęs, savo vertės tikri kaip, pavyzdžiui, poetas Maironio lyrikoje, – tam, kad atsiskleistų poeto didingumas, reikia gero šaukšto niekingumo, dažniausiai – būtent saviniekos. Šios dvi įtampos – puikybė ir menkybė – ir sudaro šiandienos poeto savasties epicentrą.
Be abejo, Marčėno poezija nėra vienintelė, kurioje ryški įtampa tarp poeto puikybės ir menkybės. Tereikia prisiminti klasika tapusį Sigito Parulskio eilėraštį „Išsunkta“ – didingą poeto raudą dėl savojo nepajėgumo:
kad galėčiau šitą įniršį, šį įkvėpimą, šitą nuostabą suvaryti žmonėms, mano šeimai, pasauliui į naudingą, į būtiną formą, kad galėčiau [...] kad galėčiau, o kad galėčiau visa tai, ką patyręs, išlieti į amžinas formas, nors akimirksnio nušvitimą, kad galėčiau negaliu, esu piktas ir nelaimingas priteršęs daugiau, nei atnešęs šviesos į šitą belangį mirimą.3
Šioje patetiškoje ištaroje vėl aktualizuojama įtampa tarp būtinybės būti naudingam, didingam, „lieti amžinas formas“ ir nesėkme pažymėtos realybės. Kita vertus, kaip ir Marčėno atveju, kalbantysis net neabejoja savo pašaukimu, įkvėpimu, įniršiu ir nuostaba, neprieinama ir nesuprantama „žmonėms, šeimai, pasauliui“. Bėda tik, kad to, kas patiriama, nebeįmanoma perteikti ir išsaugoti. Taigi, poetas patiria ypatingus jausmus, būsenas, bet negali to, ką patyrė, parodyti kitiems, todėl kenčia – ir vietoj įniršio, įkvėpimo ir nuostabos „lieja“ savo kančią.
Natūralu būtų kelti klausimą, ar vertas šlovingo poeto vardo tas, kuriam „amžinos formos“ nepavaldžios. Tačiau toks klausimas, bent jau patiems poetams, nekyla. Nekyla ir kitokios, ne į „amžinąsias formas“ ir romantinį įkvėpimą orientuotos kūrybos sampratos poreikis. Taigi, telieka verkti ir aimanuoti, dejuoti ir bambėti savąjį neįgalumą regint atmintyje dorai saugomos didingos praeities šešėlyje – didžioji dalis XX a. pabaigos–XXI a. pradžios lietuvių poezijos prisodrinta tokių negatyvių nuotaikų. Liudvikas Jakimavičius ne be tam tikro susižavėjimo XX a. pabaigoje debiutavusius, t. y. „į poezijos aikštę atklibinkščiavusius“, kūrėjus pavadino „luošų, žaizdotų, kenčiančių, nelaimingų, nuodėmingų, maištaujančių jobų „komanda“4, tiek savo kūryba, tiek gyvenimo būdu oponuojančia sovietmečiu populiariai poeto tautos vedlio sampratai. Tačiau ar nėra taip, kad tarp šių nelaimingų jobų ir sovietmečio yra daug daugiau tęstinumo nei maišto?
Netgi jaunųjų knygos pažymėtos poezijos ir poeto neįgalumo ženklu. Pavyzdžiui, šių metų Jaunojo jotvingio premijos laureato Mindaugo Nastaravičiaus rinkinio „Mo“ (2014) eilėraščiai dažniausiai baigiami kalbančiojo neįgalumo konstatavimu – „bet nė vieno iš mūsų nėra“, „nė vienas iš mūsų atremti nebesitiki“ ir pan. Vytauto Stankaus kalbantieji, kurie, kaip ir Marčėno, Parulskio ir Nastaravičiaus atveju, yra ne tiesiog patiriantys subjektai, o savo amato specifiką nuolat reflektuojantys poetai, patiria visas įmanomas kūniškas ir dvasiškas kančias – spjaudosi kraujais it paskutinės stadijos džiovininkai, kliedi, karščiuoja ir pan.
Kita vertus, kad ir kaip atrodytų paradoksalu, būtent neįgalumas (fizinis ir / ar dvasinis), nenaudingumas (tiek poeto, tiek poezijos) ir iš to kylanti kančia pretenduojančiam į poeto vardą suteikia ypatingą svarbos pojūtį ir yra viena pagrindinių buvimo poetu sąlygų. Pavyzdžiui, Giedrės Kazlauskaitės eilėraštis baigiamas triumfišku pasižadėjimu rašyti nenaudingus eilėraščius, nes būtent nenaudingumas yra orumo sąlyga:
O aš ir toliau piktybiškai rašysiu eilėraščius, jie vieninteliai neapsimoka, nėra naudingi, prieš nieką nesižemina, išmaldos neprašinėja.5
Su šia pozicija neabejotinai susijęs Kazlauskaitės subjektės – taip pat poetės – pasirinkimas nepritapti, nebūti jokios grupės, kolektyvo ar bendruomenės dalimi. Kita vertus, šis pasirinkimas ir jo pasekmės turi priežastį – Kazlauskaitės poetė yra irzli individualistė, gyvena pasaulyje kreivai ir naiviai, o pasaulis to nemėgsta. Stankaus ar Stankevičiaus eilėraščių kalbantieji – patys tikriausi lyriniai subjektai tuo požiūriu, kad neturi jokių individualių bruožų, gyvena vien poetiniame diskurse, todėl ir jų kančia neturi jokios objektyvios (fizinės ar metafizinės) priežasties, tai tėra tema, poetinis topas.
Kad ir kaip norėtųsi šį fatališką potraukį kančios stereotipams identifikuoti kaip romantinio pasaulėvaizdžio atgarsius, daug adekvatesnis paaiškinimas būtų sovietmečiu bene intensyviausiai klestėjęs, tačiau lietuvių kultūroje gilesnes šaknis turintis (prisiminkime Pilėnus) pasakojimas apie beviltišką kovą ir moralinę pergalę pralaimint. Prasminė šio pasakojimo ašis – protagonistas (paprastai – nykstančios genties, tautos, kultūros atstovas, taigi – vienintelis toks) apsisprendžia siekti nepasiekiamų, neįgyvendinamų tikslų puikiai žinodamas, kad jo laukia pralaimėjimas. Juozo Grušo drama „Herkus Mantas“ (1957), Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“ (1968), „Katedra“ (1971), didžiulio populiarumo sulaukęs televizijos serialas „Tadas Blinda“ (1973), „tyliojo modernizmo“ prozos kūriniai – Broniaus Radzevičiaus dvitomis romanas „Priešaušrio vieškeliai“ (1979), Romualdo Granausko novelė „Duonos valgytojai“ (1975) – tik keli reprezentatyvūs tokio beviltiškos kovos pasakojimo variantai. Šie tekstai skiriasi menine verte, inovatyvumo laipsniu, vertybinėmis dominantėmis, tačiau jų gilioji motyvacija glūdi tezėje „pralaimėti yra didinga“. Specifiška tai, kad daug išsamiau prozoje ir dramaturgijoje išskleistas pasakojimas pačių prozininkų savivaizdį veikė ir ypač šiuo metu veikia daug menkiau nei poetų, kuriems buvimas kvailiu, nelaimėliu ir nevykėliu, neprasmingos veiklos – poezijos rašymo – tęsimas vis dar yra moralinio pasipriešinimo ženklas ir savosios vertės bei ypatingumo patvirtinimas.
Taigi, literatūros sociologo Pierre’o Bourdieu teiginys, kad literatūros lauke veikia atvirkščios ekonomikas principas, t. y. kad nesėkmė (Bourdieu visų pirma kalba apie ekonominę nesėkmę) yra sėkmės (simbolinio kapitalo) garantas, lietuvių literatūros lauke pakeliamas kvadratu – svarbi ne tik ekonominė nesėkmė; nesėkmingumas (kvailumas, skurdas, nepritapimas, psichikos ir kitokios ligos ir pan.) yra būtinasis poeto dėmuo. Tik tas, kuris daug kenčia – nesvarbu, fiziškai, dvasiškai ar kaip nors kitaip, pavyzdžiui, yra kankinamas mirusiųjų (tradicijos auka Stankevičius), priklausomybių ir nelaimingų meilių (Kęstutis Navakas), Dievo palytėjimo (Gintaro Bleizgio kelias) ar darbo lentpjūvėje (Aivaro Veiknio atvejis), – gali būti ir yra poetas. Priežasčių kentėti daug, ir kiekvienas jas renkasi pagal savo pažiūras, temperamentą, gyvenimo būdą. Šias nesėkmes galima net suskirstyti hierarchiškai. Piramidės viršūnėje greičiausiai būtų poeto neišsipildymas, kylantis iš intensyviai jaučiamo įkvėpimo ir negalėjimo šio įkvėpimo, savųjų patirčių perkelti į stabilias formas – įkvėpimas toks didelis, kad turėtų būti parašyta mažiausiai odė, o išeina eilinė keverzonė:
dieviškos patirtys, —————————– niekiniai rezultatai.6
Tačiau atsisakyti lygiavimosi į Dievą ar bent jau į Jėzų Kristų nepavyksta – juk, nepaisant nieko, saldu būti beveik Dievu:
Kaštonų žvakės… Kuris pirmas sukūrė šią banalybę? Dievas? Poetas? Abu Viename?7
Būtent šis tarsi akidangčiai veikiantis tariamu kuklumu maskuojamas susidievinimas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl gyvybės stokoja didesnė dalis lietuvių poezijos. Kaip galėtume jai padėti? Visų pirma – liautis dievinti.
__________
1 Vyriškoji giminė pasirinkta neatsitiktinai – aptariamas poeto savivaizdžio tipas būdingesnis poeziją rašantiems vyrams, tačiau, be abejo, vyrais neapsiriboja. Kiek tai susiję su lyčių stereotipais, pvz., dėl būties kenčiančio vyro ir buityje gyvenančios moters sampratomis, rimtesnių svarstymų vertas klausimas.
2 Aidas Marčėnas, „Reliatyvu“, Viename, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 17
3 Sigitas Parulskis, „Išsunkta“, Marmurinis šuo, Vilnius: Baltos lankos, 2004, p. 145
4 Liudvikas Jakimavičius, „Gražūs eilėraščių apvalkalai“, Metai, 1998, Nr. 8‒9. Prieiga internetu http://www.tekstai.lt/tekstu-naujienos/2450-liudvikas-jakimavicius-grazus-eilrasciu-apvalkalai-mindaugas-kvietkauskas-rabi
5 Giedrė Kazlauskaitė, „Venecijietiška kaukė…“, Meninos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014, p. 16
6 Aidas Marčėnas, „Adomo obuolio sutra“, Viename, p. 61
7 Aidas Marčėnas, „Kaštonai (1)“, Viename, p. 55
