„Tampant niekuo“ – mašininio meno link?

Prieš porą metų pasirodžiusioje knygoje „Pokalbiai apie esmes“ filosofas Arvydas Šliogeris klausia: „Dabar vienintelė tikra kūrėja yra mašina. Visa kita tėra priedas prie mašinos. Dabar iš tikrųjų kuria kompiuteris. Kam tas menininkas?“

Drįsčiau manyti, kad dauguma skaitytojų suvokė šį klausimą kaip intelektinę provokaciją arba nepasitenkinimo dabartine „kultūros žmogaus“ padėtimi išraišką. Iš tiesų, skamba absurdiškai. Kaip gali išnykti menas ir menininkas, kaip jį gali pakeisti bedvasis laidų ir mikroschemų kratinys? Kaip mašina gali kurti Grožį (būtinai iš didžiosios raidės)? Galiausiai, negali išnykti „šiaip sau“ tai, kas egzistavo tūkstančius metų!

Nesiimsiu vertinti Šliogerio motyvų, bet manau, kad jis yra teisus – ir gal net labiau, nei pats mano. Esu tikras, kad mes stovime ant transformacijų, kurių masto net negalime įvertinti, slenksčio. Negana to – mes netgi neturime adekvataus žodyno, kuris leistų reflektuoti šias transformacijas. „Technoapokalipsė“, „postžmogiška epocha“, „technologinis singuliarumas“ – visi šie terminai reiškia jaukaus žmogiško pasaulio, kokį mes jį žinome, pabaigą. Arba bent jau iliuzijų, kad toks pasaulis kada nors egzistavo, žlugimą.

Kūrybiškumas yra viena iš proto savybių – tai smegenų sugebėjimas generuoti sprendimus reaguojant į aplinkos pokyčius. Ar esame vienintelės kūrybingos būtybės?

Kalbėdami apie protą pirmiausia kalbame patys apie save. Nesant galimybės lyginti, ilgą laiką buvo tyrinėjamas vienintelis intelekto pavyzdys – žmogiškasis intelektas. Tai per evoliuciją susiformavęs biologinis fenomenas. Tyrinėjimus apsunkina tikslių biologinių analogų nebuvimas, net artimiausių Homo sapiens giminių – žmogbeždžionių kognityviniai sugebėjimai yra gerokai silpnesni nei žmogaus, taigi, etologijos teikiami duomenys gali būti tik ribotai pritaikyti kalbant apie žmogaus fenomeną. Be to, žmogbeždžionių tyrinėjimai sunkiai atsako į klausimus apie fundamentalius proto dėsningumus – bendri žmogaus ir šimpanzės psichinės veiklos bruožai gali būti sąlygoti biologinio artumo. Galiausiai, beveik visos rūšys, išskyrus galvakojus moliuskus, kurios pasižymi aukšta nervinės sistemos organizacija, priklauso dviem stuburinių klasėms – žinduoliams ir paukščiams. Skirtinga smegenų anatomija sudaro pagrindą manyti, kad sąlygiškai aukšti kai kurių žinduolių ir kai kurių paukščių kognityviniai sugebėjimai atsirado nepriklausomai. Mažiausiai keturi žinduolių neokortekso (srities, atsakingos už sudėtingas kognityvines operacijas) tipai taip pat rodo nepriklausomą smegenų evoliuciją „intelektualėjimo“ link.

Nežmogiško intelekto paieškos visatoje kol kas rezultatų nedavė. Dirbtinis intelektas kol kas nėra sukurtas ir nėra vieningos nuomonės, ar jis iš principo yra įmanomas. Dalis mokslininkų, pavyzdžiui, Rayus Kurzweilas, mano, kad tai netolimos ateities perspektyva, kiti – tokie kaip Rogeris Penrose’as, Johnas Searle’as tvirtina, kad dirbtinis intelektas yra neįmanomas iš principo.

Pastarųjų metų technologijų pažanga silpnina antrosios stovyklos šalininkų pozicijas. Perspektyviausia dirbtinio intelekto kūrimo sritimi laikomi dirbtiniai neuroniniai tinklai, leidžiantys gana sėkmingai emuliuoti gyvų organizmų nervinių sistemų veiklos principus. Dirbtiniai neuroniniai tinklai naudojami vaizdo, garso, teksto atpažinimo tikslais. Neseniai pradėti vykdyti vaizdų generavimo eksperimentai, kurie kelia rimtų klausimų apie meninio kūrybiškumo prigimtį ir ribas. Ar vaizdas, generuotas mašinos, ir menininko tapytas paveikslas negali būti lyginami? Ar čia gali būti taikomas Turingo testas? Jeigu žiūrovai negalės atskirti mašinos ir žmogaus kūrinių, ar turėsime pripažinti, kad mašina turi talentą? Jeigu mašinos kūriniai sukels stipresnius estetinius išgyvenimus, ar liks bent kokia menininko profesijos prasmė?

Kvalija (qualia) yra terminas, kurį analitinė sąmonės teorija vartoja sensoriniams patyrimams ir reiškiniams apibūdinti. Kvalija yra vyno kartumas, raudonos spalvos patyrimas, migrenos skausmas ir t. t. Tai pirminis, neverbalizuotas patyrimas, neišmatuojamas, maksimaliai subjektyvus. Niekas negali įrodyti, kad kalbėdami apie raudoną spalvą kalbame apie tą patį. Kvalijos neįmanoma tiesiogiai perteikti, tai yra pirmiau ir anapus bet kokios kalbos arba diskurso. Estetinis patyrimas žiūrint į nuostabų paveikslą neabejotinai yra kvalija. Ar tai reiškia, kad kvalija yra kažkas nebūdingo mašinai?

Fizikalistinės pakraipos filosofas Danielis Dennettas kritikuoja „kvalijos“ koncepciją, teigdamas, kad ji yra bevertė atsakant į konkrečius klausimus. Jo nuomone, bet kuri kvalija gali būti išreikšta kalba, kad ir kiek daug žodžių tam prireiktų. Taigi, anot jo, nėra esminio skirtumo tarp kuriančio žmogaus ir kuriančios mašinos. Žiūrovo žmogaus požiūriu, tokio skirtumo nėra net ir tuo atveju, jei kvalija yra realus fenomenas, o mašina iš tiesų tėra „filosofinis zombis“ – protas, neturintis kvalijos. Juk estetinius išgyvenimus sukelia ir gamtos reiškiniai – saulėlydžio arba naktinio dangaus grožis, drugelio sparnų raštas, kalnų didybė. Visa tai, kas neturi jokio „autoriaus“. Vadinasi, ir paveikslas, eilėraštis arba melodija gali egzistuoti nesant autoriaus.

Greit bus dvidešimt metų nuo dienos, kai kompiuterinė programa „Deep Blue“ pirmą kartą laimėjo prieš žmogų – pasaulio šachmatų čempioną. Šiais laikais mažai kas išdrįs abejoti, kad žmogaus bandymas laimėti prieš galingiausias specializuotas programas yra visiškai beviltiškas. Tiek pat beviltiškas gali tapti bandymas varžytis su mašina estetinio produkto kokybe. Galbūt tai turėjo omeny dirbtinio neuronų tinklo „Deep Dream“ kūrėjai, rinkdami jam pavadinimą.

Vernonas Vinge aprašė „technologinio singuliarumo“ scenarijų, kuris yra susijęs su „stipraus“ (pranokstančio žmogiškąjį) dirbtinio intelekto sukūrimu. Žmonijos sunaikinimas jame nėra būtina sąlyga „pasaulio pabaigai“. Užtenka to, kad išorinis pasaulis, valdomas svetimo, nežmogiško, nepažinaus intelekto, pasidaro iš pagrindų svetimas žmogui, šiam netenkant bet kokio subjektiškumo.

Dirbtinis intelektas, pranokstantis žmogiškąjį, bus pajėgus save tobulinti. Šiuo atveju kalbama net ne apie kažkokį žmogaus saviugdos analogą, bet apie tiesioginį, technologinį informacijos apdorojimo pajėgumų didinimą. Kuo toks intelektas bus pajėgesnis, tuo sparčiau augs jo galingumas (hiperbolės pavidalo funkcija). Jeigu „silpnas“ dirbtinis intelektas labai apytiksliai ir sąlygiškai (turint omeny, jog tiesioginis prilyginimas vargu ar būtų įmanomas dėl to, kad IQ rodiklis sukurtas žmogiškajam intelektui matuoti) gali būti prilygintas vidutinio žmogaus intelektui (IQ = 100), dirbtinis intelektas, viršijęs maksimalų žmogui rodiklį (įvairiais šaltiniais, nuo 220 iki 300), taptų visiškai nebepažinus ir nebesuprantamas žmogui – tiek pat, kiek žmogaus kultūra yra nesuvokiama skruzdėlei. Realybė, kurią formuotų toks intelektas, yra tiek pat nepažini kaip krikščionybės „Dievo karalystė“ (galbūt net labiau – čia neveiktų mistinės įžvalgos).

Taigi klausimas apie meno ateitį yra labiausiai susijęs su paties meno vartotojo ateitimi. Scenarijai gali būti įvairūs – nelygu kokios „stipraus“ dirbtinio intelekto intencijos. Tai gali būti visiškas žmonijos sunaikinimas, simbiozė ir susiliejimas arba „rezervacija“ – kai žmonija paliekama egzistuoti griežtai apibrėžtuose rėmuose. „Menas“ tradicine prasme su reikšminga Autoriaus figūra funkcionuotų tik tokioje „rezervacijoje“ ir tik tuo atveju, jei apie realybę anapus rezervacijos tvoros nebus žinoma.

Tam tikra prasme mūsų kultūra jau formuoja šios rezervacijos sienas – daugeliui žmonių (ypač tam pačiam meno pasauliui) nesidomint ir nenorint domėtis tuo, kaip technologijos pakeis tikrovę, ironiškai žvelgiant į kitaminčius kaip į „gykus“ arba „nesugebančius suaugti fantastikos mėgėjus“. Dėl to pokyčiai yra apsvarstomi ir reflektuojami jau jiems įvykus. Kiekvienai revoliucijai nesame pasiruošę, kiekvieną jų bandoma neigti taip ilgai, kaip tai įmanoma. Tai nėra vykusi strategija. Nenustačius santykio su technologine revoliucija, didžiosios dalies šiuolaikinio meno „aktualumas“ gali būti tik įsivaizduojamas.