LIUBOV JAKIMČIUK

Poezijos vertimai

Liubov Jakimčiuk (g. 1985) – ukrainiečių rašytoja, poetė. Gimė Ukrainos rytuose, Pervomaiske, Luhansko srityje; Luhansko nacionaliniame Taraso Ševčenkos universitete baigė ukrainiečių filologijos studijas, Kijevo-Mohylianų akademijoje studijavo literatūros teoriją, istoriją ir komparatyvistiką.

Dviejų poezijos knygų – „як МОДА“ („kaip MADA“, 2009) ir „Абрикоси Донбасу“ („Donbaso abrikosai“, 2015) – autorė. Pirmoji knyga – avangardistinė, su futuristiniais motyvais ir žaidimais. Antrojoje kalbama apie karą, Ukrainos rytus, apie skaudžią dabartį. Antrasis rinkinys tapo tikra literatūrine sensacija, tai viena populiariausių šalyje poezijos knygų. Skaudi, tikra, gyva, meistriškai parašyta. Čia publikuojami eilėraščiai iš šios knygos ciklo „irimas“ („розкладання“).

 

kaip užmušiau

 

visi mano giminės ryšiai dabar telefonu
visų mano giminės ryšių dabar klausosi
jiems smalsu, ką labiau myliu – mamą ar tėtį
jiems smalsu, kuo serga mano bobutė, kuri kalba į ragelį: oi, ojoi.
jie suintriguoti, ką galvoja sesuo apie savo vaikiną
kuris anksčiau buvo mano
 
visi mano telefono ryšiai kraujo
viso mano kraujo klausosi
jiems reikia žinoti, kiek nuošimčių ukrainiečių,
lenkų, rusų, ar yra čigonų
jiems reikia žinoti, kam tapau donore
jiems reikia žinoti, ar krito hemoglobinas,
ar virš manęs esantis stogas,
ar galima statyti sienas iš ląstelių membranų
 
tarp manęs ir mamos iškasta šimtai kapų
ir nežinau, kaip visus peršokti
tarp manęs ir tėčio skraido šimtai sviedinių
ir aš nemoku vietoj jų matyti paukštelių
tarp manęs ir sesers geležinės rūsio durys
iš vidaus jos kastuvu paremtos
tarp manęs ir bobutės skraistė iš maldų
plonos šilkinės sienos, už kurių nejusti, visai nejusti
 
tai labai paprasta, palaikyti giminės telefono ryšius
tai labai pigu – papildyti sąskaitas nemiga ir raminamaisiais
tai taip svaigina, klausytis svetimo kraujo, ausines užsimaukšlinus
ypač kai mano kraujas šūviu pavirsta:
nach!
!

 

 

nuo senatvės

 

numirė senis ir boba
per vieną dieną numirė
vieną valandą
vieną minutę –
nuo senatvės, žmonės kalbėjo
 
pastipo jųjų vištelė
jų šuo ir ožka
(o katės nebuvo namie)
nuo senatvės, žmonės kalbėjo
 
jų pirkelė sugriuvo
daržinė virto griuvėsiais
ir rūsį iš viršaus užbėrė žeme
nuo senatvės sugriuvo, žmonės kalbėjo
 
atėjo jųjų vaikai laidoti senio su boba
Olia buvo nėščia
Serhijus girtas
o Sonia tebuvo trejų metukų
ir jie visi numirė
nuo senatvės, žmonės kalbėjo
 
šaltas vėjas nudraskė geltonus lapus
ir palaidojo po jais senį, bobą, Olią, Serhijų, Sonią
nuo senatvės numirusius

 

 

vikšras

 

jos pirštai sužvarbo ir suplonėjo
krenta vestuvinis žiedas
dzingsi asfaltu
jos pirštai virpa vėjyje
kaip rudenio lapai
 
kai pro kojas prašliaužia vikšras
tanko vikšras
pro pat dukrelės kojas
 
prieina dviese ir įsako
išskėsti rankas lyg plojimams
stebeilija į pasą kartą, antrą
čiupinėja jos pirštus su nuospaudomis
randa ant jų nudegimų, tik nudegimų
kur turėjo būti nuospauda ant smiliaus
nuo snaiperio šautuvo
jie pasako jos šaukinį
o gal ir ne jos –
kurva
 
jie nurengia ją
jie apžiūri ją
jie atsigula
užgula
plūstasi
devyniese
(jos mėgstamas skaičius)
mėlynais chalatais
(jos mėgstama spalva)
skylėtais kedais
(jos mėgstamas apavas)
devyniese
ant vienos išsitaršiusios
ne kurvos, o moters
 
o jos mergaitė susirietė į kamuoliuką
ji žiūri, neverkia
paima mamos žiedą
slepia burnoj, kaip šuo kaulą
ir žiūri, kaip vikšras baigia praryti
jos žaliąjį miestą

 

 

jis sako, viskas bus gerai

 

jis sako: subombino mokyklą, į kurią vaikščiojai
jis sako: maistas baigiasi, nėr pinigų
jis sako: humanitarinė iš baltų fūrų – vienintelis išsigelbėjimas
jis sako: humanitarinė ką tik nuskriejo sviediniais
 
mokyklos nebėr
kaip čia dabar, mokyklos nebėr?
ji tuščia, pramuštos skylės ar visai nebėra?
kas nutiko mano nuotraukai, kabėjusiai garbės lentoje?
kas nutiko mano mokytojai, sėdėjusiai klasėje?
 
jis sako: nuotraukai? kam reikia tos tavo nuotraukos?
jis sako: mokykla išsilydė – ši žiema baisiai karšta
jis sako: mokytojos aš nemačiau ir neprašyk, kad pažiūrėčiau
jis sako: mačiau tavo krikštamotę – jos jau nebėr
 
sprukite
meskite viską ir sprukite
palikite trobą ir rūsį su abrikosų uogiene
ir rožines chrizantemas, kurios stovi verandoje
šunis iššaudykit, kad nesikankintų
meskite šią žemę, palikite
 
jis sako: nekliedėk, mes kasdien metame žemę – ant karstų
jis sako: viskas bus gerai, pagalba jau greit
jis sako: humanitarinė jau važiuoja

 

 

irimas

 

rytų fronte nieko naujo
kiekgi galima – nieko naujo?
prieš mirtį metalas įkaista
o žmonės nuo jo – atšąla.
 
nepasakokit man apie kažkokį Luhanską
jis seniai jau tik hanskas
lu sulygino su žeme, su raudonu asfaltu
mano draugai tapo įkaitais
ir nepasieksiu dabar necko, do necko
iš rūsių, iš griovių, iš krūvų jų neištrauksiu
 
o jūs rašot eiles, gražias kaip siuvinėta palaidinė
rašot tobulai glotnias eiles
pakylėtą auksinę poeziją
 
poezijos apie karą nėra
kare – tik irimas
tik raidės
ir visos jos – rrrrr
 
Pervomaiską ištaškė į pervo ir maiską
vis maišė ir maišė kaip pirmąkart
ten vėl baigėsi karas
o taika – neprasidėjo
 
ir kur dabar cevė?
kur mano Debalcevė?
ten daugiau nebegims Sosiura
daugiau nebegims jokie žmonės
 
aš dairausi, mano akiratis
susiaurėjo į trikampį, trikampį
ir saulėgrąžos galvas nuleido
pajuodijo, išdžiūvo, kaip aš
jau siaubingai sena
ir daugiau nebe Liuba
tik ba.

 

 

antakiai

 

ne ne, juodos suknelės nevilkėsiu,
juodų batelių neavėsiu,
neryšėsiu juodos skarelės,
pas tave ateisiu apsirengus baltai –
jeigu teks ateiti
vieną po kitu dėvėsiu
devynis baltus sijonus
atsisėsiu prieš veidrodį
(jis bus užkabintas paklode)
brūkštelsiu degtuką
jis apdegs
aš paseilėsiu jį
nusipiešiu antakius juodus
virš savųjų juodų
ir turėsiu dvi poras antakių
mano ir tavieji virš jų
ne ne, juodos suknelės nevilkėsiu
tik juodus antakius tavus
nešiosiu.

 

 

varna, ratai

 

kai nebeliko miesto
prasidėjo mūšis dėl kapinių
o jau artėjo Velykos
ir mediniai kryžiai ant šviežių kapų
pražydo popieriniais žiedais –
raudonais, mėlynais, geltonais,
aitriai žaliais, oranžiniais, avietiniais
 
linksmi giminės pylėsi degtinės
o mirusiems – pylė tiesiai ant kapų
o tie prašė dar, ir dar, ir dar, ir dar
ir giminės vis pylė
 
šventė šurmuliavo, šurmuliavo šventė
kol žentas neužlipo ant minos
šalia uošvės kapo
o senelis spoksojo į dangų
ir dangus jam užtemo
o storulis trenkė stikliuką
ir sugadino sutuoktinės tvorelę
šukės pažiro jam po kojų
kaip kruša iš debesies
 
atėjo Velykos
ir ant Anos Andrijivnos Voronovos kapo
tupi varna vietoj paminklo.
o ant Kolesnikivų šeimos kapų
kur ilsisi Marija Viktorivna, Pilipas Vasiljovičius
ir Mikola Pilipovičius
stovi BTR’o ratai
 
kas jie man, tie ratai ir ta varna?
kas jie? jau nebepamenu

 

Vertė Marius Burokas

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.