Pažadinti iš nebūtos didybės: daugiabalsė Svetlanos Aleksijevič kūryba

Dalyvauju su Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos kolegomis diskusijose apie polifoninį, provokuojantį, žadinantį ir kartu žeidžiantį Svetlanos Aleksijevič samprotavimų būdą. Ji demaskuoja ne tik valstybės galingųjų, oligarchų ir naujųjų viešpačių kuriamus mitus, bet ir prieštaringumą ir beprasmybę iliuzijų, kuriomis gyvena pažemintieji ir atskirtieji. Jos dramatinis ir daugiabalsis kritinis realizmas yra nepatogus į Kremlių atsigręžusiam skaitytojui, nes žeidžia iš randų ir nelaimių audžiamą putiniškąją imperiją. Kita vertus, jos pasakojimai nepasineria į purvinojo realizmo dugną, nesiekia atverti ideologijų ir tikėjimų tuštumos, nevilties, o išlieka humaniški ir demokratiški. Ji atvirai ir skausmingai kritikuoja Rusijos gyventojų „proto aptemimą“, skatinantį smerkti visus, kas tik neseka valdingu triumfo geiduliu, bet ir palieka jiems galimybę pasirinkti kitą dvasinį kelią, diktuotą kitų rašytojų. Rusijoje savi Nobelio premijos laureatai daugiausia yra mylimi disidentiškose virtuvėse, o viešai – Baltosios armijos gerbėjas Ivanas Buninas, kritiškasis Borisas Pasternakas, gulago liudytojas Aleksandras Solženicynas, nepalankus nomenklatūrai Josifas Brodskis – dažniausiai buvo arba ignoruojami, arba tik formaliai paminimi. Išskyrus stalinistinį Michailą Šolochovą, kiti Nobelio premijos laureatai Sovietų Sąjungoje buvo įtarinėjami nebūtu Vakarų slaptųjų tarnybų kėslų ir minčių platinimu. Aleksijevič puikiai išsitenka šiame viešo nutylėjimo ir užkulisinio valdiško smerkimo rate. Tačiau ji sunkiai priimtina ir Baltarusijos Lukašenkos gerbėjų ratui, nors yra Baltarusijos pilietė. Rašytoja gyvena kartu su nepriklausomais bręstančios demokratijos balsais, su tais, kurie atsisveikina su byrančia sovietmečio dvasia ir įkvepia sovietinės nostalgijos miglų apkerėtiesiems naujos veiklos ir socialinio bendradarbiavimo. Ji nepatinka ir baltarusių nacionalistams dėl draugiškumo Rusijos ir posovietinei kultūrai ir jos likimui. Baltarusijos nacionalistai neretai, kaip ir kiti pasaulio ultrapatriotai, atmeta sudėtingas, laiko pasiūtas tapatybes, ignoruoja dramatiško istorinio daugiabalsiškumo reiškinį, įsižeidžia, kad daugelis jos kūrinių parašyti rusų kalba (nors ji taip pat rašo ir spausdinasi baltarusiškai). Pažemintiesiems trūksta heroizmo ir didybės vilties, todėl jos nemėgsta daugelis sovietinius idealus godojančiųjų. Ji daugiausiai rašo rusų kalba, tačiau yra išsilaisvinančios ir nepriklausomos Ukrainos gerbėja ir gynėja, bet ne ukrainietiško nacionalizmo nešiotoja. Taigi, ji ne visai yra rusų, baltarusių ar ukrainiečių kultūros dalis, o veikiau tų, kurie laisvina savo mintis iš nebūto sovietinio heroizmo ir triumfo iliuzijos. Tačiau kaip ir kodėl ji nebuvo populiari Lietuvoje iki Nobelio premijos skyrimo? Kuo jau kuo, o didybės ir imperinio triumfo vaizdais lietuviškoji vaizduotė ne itin pasižymi. Rašytoja daug kartų gražiai ir su pagarba kalbėjo apie Lietuvos žmonių pasirinkimą ir apie esamą Lietuvos politiką. Tačiau tos temos, kurias ji plėtoja, tie prieštaringi balsai, kurie jos sakiniais prabyla, iš dalies žeidžia viešumoje dominuojančias, kasdien eksponuojamas lietuviškąsias kultūrines nuotaikas. Didžiausias skirtumas yra susijęs su karo ir posovietinių transformacijų, sielos virsmų girdėjimu, kai lietuviška klausa ir viešuma siekia supaprastinti situaciją ir išryškinti vieną – kovų už nepriklausomybę dramą. Ir tai, kad jos išviešinami balsai bei apmąstymai žeidžia „teisingas“ lietuviškąsias politines orientacijas, – yra puiku. Kritinis ir dramatinis realizmas, kurio objektyvumą įgalina pokalbiai ir įvykiai, jos prozą paverčia atveriančia akistata. Panašių laisvinančių, tačiau ne daugiabalsių, o poetinių ir filosofinių nuotaikų kupina Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo kūryba. Jis taip pat išskleidė sovietinio mentaliteto trajektorijas ir skausmingas sandūras su laisvo žmogaus pasirinkimais ir mąstymu.

Aleksijevič knygos pirmiausia prašneko apie kitokius, nei buvo įprasta Sovietų Sąjungai, ir skirtingus nei šiandienos

Gregori Maiofiso nuotrauka

Lietuvoje karo supratimus. Pirmoji iš garsių tapusių jos knygų buvo „Nemoteriškas karo veidas“ (1985), kurioje autentiški Antrojo pasaulinio karo balsai, samprotavimai, aimanos ir moteriškumo nyksmas susipynę su rašytojos autentiška patirtimi. Jau nuo šios knygos Aleksijevič rašymo stilius yra apmąstymais ir literatūra virstantys stebėjimai ir balsai. Kartais tokius jos pokalbius kritikai vadina žurnalistiniais. Turimi omenyje daugiabalsiai dokumentiniai pasakojimai. Tačiau toks apibūdinimas yra netikslus. Jos stilius yra veikiau egzistenciniai susidūrimai, kai atpasakojimas virsta pokalbiu, aimana, kritika, šauksmu ir pasmerkimu, svarstymais, įpintais į gyvenamojo laiko dramą. Rašytoja neatvaizduoja, nekuria meilės ar fantastiškų siužetų, nepanyra į maginės jausenos ar siurrealistinius prieblandos sūkurius, o saugo protingą kritinio realizmo ir dramatinio pasakojimo atstumą. Jos klausomi ir šnekinami balsai ir gyvenimai išlieka nepriklausomi vienas nuo kito ir nuo autorės, nepanaikinant nė vieno skirtumo ir išliekant sudėtingoms gyvenimo figūroms. Aleksijevič knygos yra atgręžtos į mūsų dienas savo socialiniais liudijimais, tačiau taip, kad nuolatos atmename savo minčių ir patyrimų kilmę. Knygoje „Nemoteriškas karo veidas“ ji rašo: „Po karo mano vaikystės kaimas buvo moteriškas. Bobiškas. Vyrų balsų neatmenu. Taip man ir liko: apie karą pasakoja bobos. Verkia. Dainuoja, kaip verkia.“ Pradžioje jos knygose gulago, tremčių ir lagerių nebuvo. Kalbėjo kitas skausmas, rėkė kitokios tamsos ir tiesos, tos, kurioms buvo duotas Pertvarkos, ne mūsų dabarties laikas. Todėl jos knygas galima skaityti ir to, buvusio, laiko dvasia, ir šiandienos akimis. „Nemoteriškas karo veidas“ – posovietinio prabudimo pradžia, kai buvo ieškomas kitas, gyvas, nepaslėptas minties skambesys tarp tų pačių temų, daugiausiai karo ir pokario.

Vėliau pasirodė ir kiti karai, atspindėti knygoje „Cinko berniukai“ (1989) ir vėlesnėse knygose ir apsakymuose. Karo aukų šauksmai jos nebepalieka. Knygos pavadinimas skamba dviprasmiškai, panašiai kaip „cinko kareivėliai“, kuriais prekiaujama žaislų parduotuvėse. Tačiau ji rašė apie cinko karstuose pargabenamą „krovinį 200“. Cinko berniukai ir yra sovietinė ir rusiška kareivių baigtis, jų antkapis ir prasmė yra būti „kroviniu 200“. Vėliau Aleksijevič karo temos nusidriekia į nesibaigiančio putinokaro epochą, kai vienas konfliktas keičia kitą. Rašytoja apčiuopia dabarties karių mirčių nesuvokiamumą, neįtrauktumą į kasdienybės pašnekesius: kai didybė, į kurią savo sūnus siunčia motinos, yra ne kas kita, kaip savo artimųjų kraujo atnašavimas svetimiems ir nesuvokiamiems valdžios šachmatams ir televizijos spindesiui. Triumfo ir pergalės palaima, kuri kasdien šlovinama, didieji tikslai, kuriais liaudis yra kviečiama pasitikėti ir džiaugtis dėl mums visai svetimų priežasčių, visados ir labai asmeniškai, nelauktai atsisuka krauju ir siuntiniais – „cinko kareivėliais“. Cinko berniukų, arba „krovinio 200“, poetika Lietuvą aplenkė. Ir gerai, kaip džiaugiamės kiekvieną kartą, kai nelaimė apeina mūsų namus; ir blogai, nes nebesuvokiame artimiausių kaimynų nelaimių ir įsivaizduojame gyveną kitoje planetoje, laikraščių iliuzijų miglose. Svarstydama kasdienių žmonių, mirties kare santykį su valdžios aparato įsikūnijimu, jos virtimu kaulais ir mintimis, ji teigia: „Mes buvome ne paprasčiausi vergai, o vergovės romantikai.“ Labai panašiai mes Lietuvoje diskutuojame apie savo baudžiavinį nesąmoningumą, kuris driekiasi mums iš paskos kaip vis dar regimas sprendimų ir vilčių šešėlis. Tačiau šis baudžiavinis nuolankumas, kaip ir prievaizdo žeminimas, nėra tas pats, kas vergiškas karo romantizmas, kuris mus pasiekia iš Rytų. Tačiau nė vienas iš šių vėjų neneša laisvės, nors jie labai skirtingi.

Apeiti gulago likimo rašytoja negalėjo. Dešimtmečiais besitęsusios brolių ir giminių, kaimynų išdavystės, tremtys, kančios ir nežinomos mirtys, tarnavimas prievartos ir represijų mašinoms aprėpė šimtus milijonų ir suformavo šiuolaikinio posovietinio mąstymo bruožus. Aleksijevič pastebėjo, kad prašnekinti karą lengviau nei įsikūnijusį gulagą, pavirtusį mūsų liežuviais ir kaulais. Varlamo Šalamovo „Kolymos istorijos“, tremčių atvaizdai plačiai nuskambėjo griuvus Sovietų Sąjungai. Dabartis be perstojo susiduria su buvusiais suvokimais ir, panašiai kaip šaltų ir karštų oro srautų pynės, gimdo vėtras ir sūkurius. Knygoje „Second hand laikas“ (2013) ji perteikia šiuolaikinių širdžių būseną, aiškindama dramatinę dvasios genealogiją sovietinėje erdvėje. „Visa kas yra iš ten, kur buvo gulagas ir baisus karas. Kolektyvizacija, išbuožinimas, tautų perkėlimas… Kodėl mes nepasmerkėme Stalino? Aš jums atsakysiu [...]. Tam, kad pasmerktume Staliną, reikia pasmerkti savo artimuosius, pažįstamus. Pačius artimiausius žmones. [...] Mano karta užaugo su tėvais, kurie grįžo iš lagerių arba iš karo. Vienintelis dalykas, kurį jie galėjo papasakoti, – apie prievartą. Apie mirtį. Jie retai juokėsi, daug tylėjo. Arba gėrė… gėrė… Galiausiai nusigerdavo.“ Gėrė ir tie, kurie buvo ištremti, ir tie, kurie skundė, ir tie, kurie trėmė, – neretai jie buvo iš tos pačios giminės. Tai ne lietuviškas karas po karo – stribų ir partizanų susidūrimas, tai kitoks – šeimyninių gulago ratų susidūrimas. Tremtys sovietmečiu prasidėjo, kaip pabrėžė Michailas Bulgakovas „Meistre ir Margaritoje“, komunaline nesantaika. Įskųsti reiškė ne tik pačiam išgyventi, bet ir tai, kad bus atlaisvinti kambariai komunaliniuose butuose arba apginta tavo karvė tvarte. Aleksijevič tėvą įskundė kaimynas – vėliau jis padėjo jos šeimai tvarkyti ūkį, jodino ją arkliu, buvo mielas ir artimas. O jos teta, gražuolė Olia, įskundė Aleksijevič tėvo brolį, apie ką rašytoja sužinojo tik kai pakėlė KGB bylas: „Teta Olia, kodėl tu tai padarei?“ – „Kur tu matei sąžiningą žmogų Stalino laiku“ (tyli). O dar buvo dėdė Pavlas, kuris tarnavo Sibire, NKVD daliniuose. Suprantate, neegzistuoja chemiškai gryno blogio… Tai ne tik Stalinas ir Berija… Tai ir dėdė Jura, ir gražioji teta Olia“ („Second hand laikas“). Niekšybė, pasak Antano Maceinos, įsiskverbia į mūsų sielas po lašą, įauga į mėsą ir kaulus. Partijos kvietimai ir šūkiai žmones įveikdavo iš lėto, pasiekdavo ir tremiančiųjų, ir ištremtųjų alsavimą ir paveikdavo jų nesąmoningumą. Todėl visi šie požemių garai negalėjo vieną dieną išsivadėti atvėrus nepriklausomybės duris ir langus.

„Pakerėti mirties“ (1993) – knyga apie sovietinius savižudžius: valstiečius, darbininkus, poetus, generolus, apie tai, kaip sovietinis žmogus negalėjo peržengti laisvės ir savarankiškumo kartelės, kaip santvarka virto būtimi, o santvarkos keitimas – masinėmis mirtimis. Durys į pasaulį buvo atvertos, tačiau aimanos, kurios veržėsi, ir nesuvokiamumas, kurį buvo galima patirti, vertė žmones ne peržengti santvarkų slenkstį, o pasilikti amžiams šiapus, komunizmo utopijoje. Marksizmas-leninizmas norėjo pakeisti Adomo palikuonis: iš esmės atgręžti juos į komunizmo utopiją ir komunalinę bendrystę. Šlovingas laikas susitapatino su darbo ritmu ir šeimos ramybe. Aiškumas ir valstybinis planas sudėliojo pasirinkimus ir ateitį. Kai šios tvarkos neliko, paslydo ir visas gyvenimas. Rašytoja svarsto apie šimtus tūkstančių, kurie iškeliavo anapusybėn po Sovietų Sąjungos griuvimo, ir įgarsina jų istorijas. Pakerėtųjų mirties genealogijos tik iš dalies primena purvinąjį realizmą, o daugiau yra persmelktos maldos ir aimanos sustoti ir neišeiti, pasilikti kartu su šeima.

Skaityti Aleksijevič – tai suprantant atsisveikinti su sovietine praeitimi ir nesutikti eiti su tais, kurie šį Didįjį mitą bando reanimuoti, falsifikuoti ir įterpti mums kaip viltį ir galimybę. Suprantant atsisveikinti galima daugelį kartų, kol pagaliau tai įvyksta. Štai kodėl jos knygas mums reikia skaityti ne tik dėl literatūrinio ir dvasinio patrauklumo, unikalaus daugiabalsiškumo, realistinio polifoniškumo, bet ir dėl ontologinės būtinybės. Ją skaityti – tai atverti storiausiomis užuolaidomis uždangstytus kambarius ir įleisti garsų ir vėjų gaivą.