Lenkija po parlamento rinkimų. Nuo Veimaro iki Vengrijos?
Po triuškinančios „Teisės ir teisingumo“ (PiS) pergalės Lenkijos parlamento rinkimuose pesimistiškai nusiteikusi lenkų inteligentija skaičiuoja „paskutines Veimaro respublikos dienas“, o tuo metu kai kurie Lietuvos politikai ir politologai optimistiškai tikisi mūsų kaimynės sugrįžimo prie vadinamosios Jogailaičių politikos bei Lenkijos ir Lietuvos strateginės partnerystės. Šios baimės ir lūkesčiai yra šiek tiek perdėti.
Spalio 25 d. Lenkijos parlamento rinkimus laimėjo „Teisė ir teisingumas“ – konservatyvi, šiek tiek euroskeptiška politinė jėga – nutraukdama net aštuonerius metus trukusį liberalios „Piliečių platformos“ (PO) valdymą. Laimėjo gavusi daugiau kaip 37 proc. balsų ir 235 Seimo narių mandatus, kas leidžia Jarosławo Kaczyńskio partijai valdyti šalį savarankiškai. Tai pirmas kartas per Lenkijos demokratijos istoriją, kai viena partija užsitikrino daugumą, ir tai geriausias PiS, patraukusios rinkėjus į savo pusę itin griežta retorika dėl Europos migrantų krizės ir dosniais pažadais užtikrinti gerovę, rezultatas per visus parlamento rinkimus. Į Lenkijos parlamentą pateko dar keturios politinės jėgos – „Piliečių platforma“, roko muzikanto Paweło Kukizo vadovaujamas nacionalistinis ir antisisteminis judėjimas „Kukiz ’15“, liberali, provakarietiška ekonomisto Ryszardo Petru įkurta partija „Nowoczesna“ („Šiuolaikinė“) ir valstiečių interesams atstovaujanti Lenkijos liaudies partija. Įdomiausia, kad Lenkijos parlamente nebus nė vienos politinės jėgos, atstovaujančios kairiųjų pažiūrų rinkėjams. Ir pokomunistinė „Jungtinė kairė“, ir radikalioji partija „Razem“ („Kartu“), kartais lyginama su graikų „Syriza“, neperkopė 5 proc. barjero.
Ar Lenkija pasuks Vengrijos keliu?
Ir iki šiol valdžiusi „Piliečių platforma“, ir Lenkijos kairieji rinkimus pralaimėjo savo pačių pastangomis. Lenkijos bendrasis vidaus produktas auga (šiemet tikriausiai padidės 3,5 proc.), nedarbas išlieka mažesnis negu 10 proc., todėl PO tikrai gali didžiuotis gerais pasiekimais. Ir tikriausiai dėl to „Piliečių platformos“ rinkimų strategai užmigo ant laurų. Jie tikėjosi, kad lenkų rinkėjai vėl išsigąs J. Kaczyńskio „Teisės ir teisingumo“ revanšistinių ir klerikalinių nuotaikų ir balsuos už „Piliečių platformą“ kaip už „mažesnį blogį“. Kad ir kokios aferos ir skandalai pastaruoju metu lydėjo kai kuriuos šios partijos veikėjus (rinkimų išvakarėse premjerei Ewai Kopacz teko atleisti teisingumo viceministrę Moniką Zbrojewską, kurią policija sulaikė vairuojančią neblaivią). Nebalsavo. Rodos, J. Kaczyńskis jau nėra toks baisus kaip prieš 4 metus, kai rinkėjai dar gerai atsiminė jo valdymo metus (2005–2007) ir karikatūriškus bandymus kurti gan autoritarinę IV Respubliką kartu su populistais ir nacionalistais.
Lenkijos kairiųjų krizė prasidėjo dar anksčiau. Postkomunistų iš Demokratinės kairiųjų sąjungos (SLD) reitingai krito keliolika metų iš eilės, jie nesugebėjo rasti nei naujų lyderių, nei naujų idėjų. Jau kairiųjų pažiūrų multimilijonieriaus Januszo Palikoto sukurto „Tavo judėjimo“ puikus rezultatas 2011 m. parlamento rinkimuose jiems turėjo būti pirmasis pavojaus skambutis. Tik po triuškinamai pralaimėtų prezidento rinkimų šių metų gegužę SLD lyderiai pradėjo ieškoti naujos koncepcijos, suformavo rinkimų koaliciją su „Tavo judėjimu“, bet laikas, kai dar buvo galima savo pusėn patraukti rinkėjus, buvo negrįžtamai prarastas. Šiemet beveik pusę jų elektorato perėmė vos prieš kelis mėnesius atsiradusi kairioji partija „Razem“, kuriai tik lėšų trūkumas ir organizacinių struktūrų silpnumas sutrukdė perkopti 5 proc. barjerą.
Paradoksalu, bet šiuo metu Lenkijai reikia stiprios kairės. Ir reikia „Piliečių platformos“, kuri turėtų rasti jėgų atsinaujinti ir suburti naują liberaliąją politinę stovyklą. Kitaip Lenkija taps naująja Vengrija, kur rinkėjai gali rinktis tik iš dviejų jėgų – balsuoti arba už nacionalistinį, populistinį ir euroskeptišką „Fidesz“, arba už dar labiau nacionalistinį, populistinį ir euroskeptišką „Jobbik“. Kaip rodo visuomenės nuomonės apklausos, dešiniosios nuotaikos tarp Lenkijos gyventojų auga kaip ant mielių. Įtakingo savaitraščio „Polityka“ apžvalgininkas Ziemowitas Szczerekas prognozuoja, kad jau greit šių nuotaikų apimtieji nusivils PiS, nes jai, be abejo, nepavyks įgyvendinti visų prieš rinkimus dosniai dalintų pažadų, ir tada susikurs naujas politinis judėjimas. Radikalesnis už „Teisę ir teisingumą“, bet ne toks operetinis kaip „Kukiz ’15“ ar partija KORWiN. Toks lenkiškas „Jobbik“, kurio fone net J. Kaczyńskis atrodys kaip nuosaikus politinis lyderis.
Ar galima tikėtis esminio Lenkijos ir Lietuvos santykių lūžio?
Be abejo, Lietuvai kur kas svarbiau už šių vidinių Lenkijos politinių problemų gvildenimą rasti atsakymą, kaip Lenkijos parlamento rinkimai atsilieps mūsų valstybių santykiams.
Kai kuriems Lietuvos politikams ir politologams PiS pergalė sukėlė euforiją. Andrius Kubilius, vienas iš konservatorių lyderių, sveikindamas J. Kaczyńskį, išreiškė viltį, kad ji reiškia Sikorskio ir Tusko paradigmos pabaigą ir Lenkijos sugrįžimą ne tik prie Kaczyńskių geopolitinės filosofijos ir Rusijos sulaikymo strategijos, bet ir prie Lenkijos ir Lietuvos strateginės partnerystės. „Taip pat tikiuosi, kad ir Varšuvoje bus daugiau supratimo, kas ir kodėl Vilniuje vaikšto su Georgijaus juostelėmis“, – savo feisbuko paskyroje rašė A. Kubilius. Bijau, kad tai pernelyg optimistinis požiūris į mūsų santykių perspektyvas, nelabai atitinkantis realią situaciją.
Be abejonės, „Teisė ir teisingumas“ – antikremliška partija, ir naujoji Lenkijos vyriausybė bandys grįžti prie Lenkijos kaip organiškos Vidurio ir Rytų Europos lyderės koncepcijos, bandys kurti visų Vidurio ir Rytų Europos valstybių bloką, paremtą Rusijos grėsmės suvokimu. Bet tai nereiškia, kad ši vyriausybė pamirš lenkų tautinės mažumos problemas Lietuvoje ar jas kels rečiau, negu kėlė Donaldo Tusko arba Ewos Kopacz vyriausybės. Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda pirmojo oficialaus vizito vykdamas į Estiją davė labai aišku signalą: Lenkija yra suinteresuota Vidurio ir Rytų Europos sąjungos kūrimu ir Baltijos valstybės gali šioje sąjungoje pretenduoti užimti svarbią vietą, bet Lietuva – kadaise svarbiausia Lenkijos partnerė regione – šiuo metu gali tikėtis esminio santykių lūžio, tik jeigu bus išspręstos problemos, susijusios su Lietuvos lenkais. Kitaip santykiai bus lygiai tokie pat kaip ir iki šiol – konstruktyvūs, bet šalti.
Kita vertus, vargu ar Lenkijos užsienio politika Lietuvos atžvilgiu bus formuojama taip, kaip norėtų „Teisės ir teisingumo“ vanagai. Vienas iš jų, Seimo narys Arturas Górskis, jau paskubėjo pareikšti, kad „gerojo dėdės“ epocha Lenkijos ir Lietuvos santykiuose baigėsi ir Lenkija neleis Lietuvai „naudotis savo naivumu“, o lenkų mažumos klausimai bus susieti su abiejų šalių strateginių projektų (pvz., elektros tiltų ar dujų jungčių) įgyvendinimu. A. Górskis garsėja „beviltiškomis prognozėmis“. Prieš keletą metų tvirtino, kad Baracko Obamos išrinkimas JAV prezidentu reiškia „baltojo žmogaus civilizacijos pabaigą“. Jo Lenkijos ir Lietuvos santykių vizijose maždaug tiek pat tiesos. Lenkija seniausiai nėra Lietuvos „gerasis dėdė“, o įgyvendinami energetiniai projektai apsimoka abiem šalims.
Kad ir ką sakytų A. Górskis, Valdemaras Tomaševskis neturėtų apsigauti – tai, kad rinkimų naktį jis praleido PiS rinkimų štabe, ar tai, kad Europos Parlamente priklauso tai pačiai frakcijai kaip ir J. Kaczyńskio partijos europarlamentarai (ne taip seniai vienas iš jų buvo dabartinis Lenkijos prezidentas A. Duda), dar negarantuoja jam carte blanche flirtams su Kremliumi. Varšuva, – nesvarbu, valdo „Piliečių platforma“ ar PiS, – puikiai supranta, kad šiuo metu Lietuvoje nėra kito lyderio, kuris atstovautų daugumai Lietuvos lenkų. Bet tai nereiškia, kad ji nepastebėjo Georgijaus juostelių, prokremliškų veikėjų Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) sąrašuose, naktinių susitikimų su prokremliškų televizijų vadovais. Pastebėjo ir nepamiršo. Šie veiksmai ir anksčiau Lenkijos politikams nekėlė entuziazmo, o dabar – valdant „Teisei ir teisingumui“ – bus kritikuojami dar aršiau (nors ir ne visada viešai), negu tai darė LLRA nekenčiamas buvęs Lenkijos Senato pirmininkas, vienas iš „Piliečių platformos“ lyderių Bogdanas Borusewiczius.
Taigi kol kas atrodo, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiuose po rinkimų nedaug kas pasikeis. Nepaisant kurtuazinių Lenkijos politikų gestų, reikėtų konstatuoti, kad Lietuva Lenkijai – tik vaivadijos dydžio valstybė, su kuria lenkus sieja šiek tiek istorinių sentimentų ir geopolitinių interesų. Taigi ten, kur bus tenkinami Lenkijos interesai, bendradarbiavimas su Lietuva ir toliau bus puikiai plėtojamas (pvz., energetikos ar saugumo srityse), o ten, kur tokių strateginių interesų nėra, Lenkijos politikai kartos, kad iš esmės „viską galima sutvarkyti“, bet „kamuolys Lietuvos pusėje“. Reikėtų sutikti, kad bent iš dalies taip ir yra.
