Ieškant paveikslų grožinėje literatūroje

Kai tiek daug kartų girdi, imi tikėti: dailės istorikų ir kritikų tekstų niekas neskaito, tai baisiai specializuota ir nuobodu. Neliko nieko kito, kaip išsamiau pasidomėti, ką apie dailę kalba ne nuobodos teoretikai ir kritikai, o kitos, kur kas populiaresnės srities – grožinės literatūros – atstovai.

Aptikti literatūroje paminėtą dailininką ar dailės kūrinį nėra jokia naujiena. Jie gali būti tiek tikri, tiek išgalvoti. 1831 metais apsakyme „Nežinomas šedevras“ Honoré de Balzaco sukurtas tapytojas dešimt metų beprasmiškai tapo vieną paveikslą, 1890 metais Oscaras Wilde’as kartu su savo skaitytojais piešia Doriano Grėjaus portretą. Kalbant apie tikrus, iš tiesų gyvenusius menininkus, nereikia nė rašytojų – kiekvienas biografas tam tikra prasme kuria savo istoriją ar netgi mitą. Galime būti tikri, kad net autobiografijos neatskleidžia „visos tiesos“ apie autorių ar jo sukurtus darbus. Taigi, kodėl neužpildžius tarpų tarp žinomų faktų gera istorija? Tokie išgalvoti ar pusiau išgalvoti pasakojimai, tiek užrašyti, tiek nufilmuoti, Vakarų Europoje pasipylė prieš porą dešimtmečių, ir srautas iki šiol neslūgsta. Daugiausia grožinės literatūros kūrėjų dėmesio sulaukia senieji meistrai – ne tik jie plačiau žinomi, bet ir su jais tiesiog lengviau. „Kai kurie skaitytojai mano, kad didžioji šios mano knygos dalis paremta istoriniais faktais. Tačiau iš tiesų dėl tų faktų dar yra daug spėlionių ir visos tiesos nežino niekas. Tad man, kaip romanistei, nuolat reikėjo rinktis, stengiantis, kad tie pasirinkimai būtų ne tik tikėtini, bet ir dramatiški bei poetiški. Stengiausi plaukti šalia faktų kranto, tačiau daug kas knygoje – gryna fikcija“, – pasakojo 2014 metais pasirodžiusio romano apie Rembrandtą „Anatomijos pamoka“ autorė Nina Siegal.

Ne taip lengva sujungti į vieną darnią komandą du lygiaverčius žaidėjus, galinčius žaisti pagal skirtingas taisykles: verbalines ir vaizdines. Juo labiau kai vienas moka prisitaikyti prie šiandienos publikos, o kitas – kabo ant sienos šimtą ar daugiau metų ir verčia žiūrovus taikytis prie savo taisyklių. Tačiau tiek filmų kūrėjai, tiek rašytojai vis imasi šio iššūkio – pastaruosius porą dešimtmečių parašyta dešimtys knygų, besiremiančių menininkų biografijomis ar inspiruotų dailės kūrinių.

Šiame tekste trumpai papasakosiu apie kelias iš jų, sukurtas naudojant skirtingas strategijas ir, žinoma, siekiančias skirtingų rezultatų. Pradėsiu nuo artimesnių dailės istorijai ir baigsiu fikcija. Skaitytoją reikėtų perspėti, kad rašysiu iš dailėtyrininkės pozicijos. Kad ir kiek stengtumeisi skaityti ir vertinti pačią literatūrą, asmeninė patirtis ir interesai it musės (ar drugeliai?) visada šalia. „Kodėl čia dabar tas automobilis ėmė ir neužsivedė?“ – skirtingu tonu savęs paklaus tokią sceną skaitydami automobilių mechanikė ir kirpėjas. Taip ir dailėtyrininkas, romane susidūręs su kokiu žymiu paveikslu, istoriją perskaito truputį kitaip nei skaitytojas, net neįsivaizduojantis, apie ką čia kalbama. Rašytojai ieško istorijų paveiksluose, o aš siūlau paieškoti paveikslų literatūroje. Mėginant juos jungti, nesėkmės atveju vienas iš jų lieka tik iliustracija, savotišku priedu. Tačiau pasisekus…

Už parankės su dailės istorikais

2006 metais lietuvių kalba išleistoje Juliano Barneso knygoje „10 ½ pasaulio istorijos skyrių“ netikėtai aptikus esė apie Théodore’o Géricault paveikslą „Medūzos plaustas“, man pradėjo patikti ir šis paveikslas, ir jo autorius, ir juodu aprašęs rašytojas. Tai ne fikcija, bet ir ne dailės istoriko darbas. Apie garsų paveikslą ir jo autorių pasakojama lengva ranka maišant faktus, prielaidas ir įsivaizdavimus, įtraukia netikėta pasakojimo seka ir taiklios metaforos. „Flaubert’as tikėjo, kad vieno meno neįmanoma paaiškinti kito meno terminais ir kad tapybos šedevrams nereikalingi paaiškinimai. Braque’as manė, kad tobula būsena pasiekiama tada, kai stovėdami priešais paveikslą nepratariame nė žodžio. Tačiau mums labai toli iki tokios būsenos. Mes vis dar esame nuo žodžių priklausančios būtybės, kurioms norisi viską paaiškinti, dėstyti nuomones, ginčytis… Labai retai paveikslai mus pribloškia ar paveikia tiek, kad netektume žado ir nutiltume. O jei taip nutinka, tai tik trumpam – paskui mums būtinai reikės paaiškinti ir suprasti tą tylą, į kurią buvome įstumti“, – 1989 metais pristatydamas šią savo knygą rašė Barnesas, lyg jausdamas pareigą pasiaiškinti, kodėl lenda į svetimą sritį. Tačiau bandymas buvo sutiktas kuo puikiausiai, nuo to laiko rašytojas vis papildydavo stalčių naujomis esė apie menininkus ir šiais metais jos sugulė į knygą „Keeping an Eye Open: Essays on Art“. Po Géricault daugiausia pasakojama apie prancūzų menininkus: Eugène’ą Delacroix, Gustave’ą Courbet, Édouard’ą Manet, Edgarą Degas, Paulį Cézanne’ą ir Georges’ą Braque’ą, prie jų dar pridėti belgas René Magritte’as ir britai Lucianas Freudas ir Howardas Hodgkinas bei amerikietis Claesas Oldenburgas. Esė niekaip viena su kita nesusijusios, nebuvo tikslo ir parengti chronologiškai vientisą apžvalgą. Tiesiog pasakojama apie menininkus ir jų sukurtus darbus, ir tai daroma meistriškai. Tačiau gan greitai skaitydama pradėjau galvoti ne apie personažų, o apie rašytojo vargus. Problema ta, kad šį kartą autorių užgožė dailės istorikų parašytų monografijų svoris. Ir meno pasaulio žvaigždės liko tokios pačios, kokias esame pratę matyti: mąslus Braque’as, dėmesį mėgstantis Picasso, vienišius Cézanne’as. Tad nors vietomis žavingos rašytojo įžvalgos džiugina (apie Manet paveikslą „Maksimiliano egzekucija“ jis rašo: „Šie egzekucijos atlikėjai nėra mirties nešėjų būrys… jie yra kareiviai, atliekantys savo kasdieninę pareigą, kartais į ją gali įeiti imperatoriaus egzekucija“), tos gaivios laisvės kaip pirmojoje knygoje nebelikę. Nieko keisto: neretai kitų sričių profesionalai, paprašyti pakalbėti apie dailę, staiga pradeda tai daryti dailėtyrine maniera, nors visi aplink tik ir laukia naujo, kitokio žmogaus iš kitos srities žvilgsnio.

Galbūt pasakoti pasidaro sunku tuomet, kai, be tikslo papasakoti gerą istoriją, dar turi ir kitų? Kai reikia ne tik papasakoti istoriją, bet ir supažindinti su menininkais ar meno kūriniais, o gal net pamėginti priversti juos pamilti? Akivaizdžiai tokia yra neseniai lietuvių kalba išleista norvegų rašytojo Bjørno Sortlando „Minutė tiesos“. Knygoje tokiu dramatišku pavadinimu plėtojama septyniolikmetės ir devyniolikmečio meilės istorija. Vaikinas labai gerai išmano meno istoriją ir nuolat apie ją pasakoja jį įsimylėjusiai mergaitei, kol įsimyli pats. Taip šiuolaikiškos meilės istorijos suviliotas jaunas skaitytojas yra priverstas išklausyti ir trumpą Vakarų dailės istorijos kursą, nuo renesanso iki beveik šių dienų, – toks, matyt, ir buvo knygos autoriaus tikslas.

Tarp tikrovės ir fikcijos

Bestselerio „Mergina su perlo auskaru“ autorė Tracy Chevalier sako einanti į muziejų tik istorijų. Iš visos ekspozicijos išsirenkanti vieną patraukusį dėmesį paveikslą ir pasakojanti sau istorijas apie jį. „Juk užėję į parduotuvę nesimatuojate visų iš eilės marškinėlių? Taip ir su paveikslais – visai nereikia stengtis suprasti ir pamėgti visų eksponatų muziejuje. Visiškai užtenka vieno“, – sako rašytoja. Šį Jano Vermeerio paveikslą pirmą kartą pamatė būdama devyniolikos. Vėliau pradėjo išsamiau domėtis ir labai apsidžiaugė, kad faktų apie šį tapytoją, jo gyvenimą ir jam pozavusias moteris beveik nėra. Vadinasi, galima kurti savo istoriją. Juo labiau kad informacijos apie XVII amžiaus gyvenimą Nyderlanduose ir konkrečiame Delfto mieste – gana daug. Tad realistiškame, tikroviškų detalių prisodrintame fone rašytoja kuria netikrą tikro tapytojo gyvenimo ir paveikslo istoriją. Šis romanas sulaukė didelio pasisekimo – buvo išverstas į 38 kalbas, o vėliau pagal jį sukurtas to paties pavadinimo filmas. Dabar net ir lietuviai, pamatę šį Vermeerio paveikslą, šypteli. Nedrįstu klausti, bet, atrodo, daugelis filmo žiūrovų taip tikroviškai papasakotą istoriją apie Vermeerį, piktą jo žmoną ir mielą tarnaitę laiko biografiniais faktais. Tačiau galima tikėtis, kad tapytojas dėl to labai nesielvartautų – reikalai su rašytojais jam ne naujiena: jo paveikslus mini Marcelis Proustas, Agatha Christie, pagal juos parašyti dar bent keturi garsesni romanai ir nežinia kiek apsakymų, ką jau kalbėti apie dailės istorikų tekstus ir knygas.

Dar kitaip dailės kūriniu pasinaudojo Donna Tartt knygoje „The Goldfinch“ („Dagilis“). Tikras paveikslas ne tik suteikė knygai pavadinimą, bet ir atsidūrė jos viršelyje. 1654 metais Carelio Fabritijaus nutapytas paveikslas – vienas iš nedaugelio išlikusių šio jauname amžiuje tragiškai žuvusio tapytojo kūrinių. Tai nedidelis paveikslas, esantis muziejuje Hagoje (beje, tame pačiame kaip ir „Mergina su perlo auskaru“). Jame vaizduojamas už kojytės pririštas dagilis – nieko ypatingo, tuomet šiuos paukščius buvo madinga laikyti namuose. Tačiau dabar jį nori savo akimis pamatyti šimtai tūkstančių žmonių – knygai pasirodžius paveikslas buvo eksponuojamas Niujorko Fricko muziejuje, lankytojų skaičius ta proga gerokai išaugo. Ką padarė Tartt? Apie paveikslą ji pasakoja ne tiek ir daug. Štai ką lankantis muziejuje pagrindiniam herojui trylikamečiui sako mama: „Tai pirmasis paveikslas, kurį tiesiog įsimylėjau. Nepatikėtum, bet jis buvo knygoje, kurią dažnai skolindavausi iš bibliotekos, kai buvau dar vaikas. Atsisėsdavau ant grindų prie lovos ir valandų valandas į jį žiūrėdavau visiškai sužavėta – tas mažas padarėlis! Ir žinai, neįtikėtina, kiek gali suprasti apie paveikslą praleisdamas daug laiko su reprodukcija, net jei ši ir nelabai geros kokybės. Pradėjau nuo meilės tam paukščiui, kaip mylimam naminiam gyvūnui ar panašiai, o galiausiai pamilau tai, kaip jis nutapytas.“ Už kelių minučių įvyks sprogimas, mama žus, o paveikslas pateks į paauglio rankas. Kitus 14 metų ir apie 700 knygos puslapių paveikslas nuolat yra šalia, nors pamatome jį labai retai ir trumpai. Pagrindinis knygos herojus auga, keičiasi, keliauja, pažįsta naujus žmones ir kartais su meile ir susižavėjimu pažvelgia į šį slapta laikomą paveikslą: „Paveikslą ištraukiau lengviau, nei tikėjausi, ir vos susivaldžiau garsiai neaiktelėjęs iš malonumo. Tai buvo pirmas kartas, kai mačiau jį dienos šviesoje. Nykiai tuščiame kambaryje – vien gipso kartonas ir baltuma – prislopintos spalvos išsiskleidė, ir nors paveikslo paviršius buvo lengvai padengtas dulkėmis, jis kvėpavo it besvorė šviesa ant sienos priešais atvertą langą.“ Rašytoja kurdama išgalvotą istoriją įpynė tikrą paveikslą. Ir tai suveikė! Neabejoju, kad kiekvienas knygos skaitytojas susirado šį paveikslą internete ar reprodukcijų albume ir žiūrėjo įdėmiau nei pratęs. Gal net ne kartą. Laimėjo ir knyga – atsivėrė nepastebimos durys ir naratyvas, ritmas bei skambesys paniro į nepakartojamą paveikslo šviesą, kurios žodžiais neaprašysi – turi pamatyti.

Kalbant apie visišką fikciją, derėtų prisiminti prieš porą metų į lietuvių kalbą išverstą Michelio Houellebecqo knygą „Žemėlapis ir teritorija“, kurios pagrindinis herojus – šiuolaikinis menininkas. Šis personažas išgalvotas, kaip išgalvoti ir jo kūriniai. Nors veiksmas vyksta mums pažįstamame, šiuolaikiniame pasaulyje. Tikroviškas ir meno pasaulio kontekstas – pačioje romano pradžioje minimos dvi šiuolaikinio meno žvaigždės, Damienas Hirstas ir Jeffas Koonsas: „Džefo Kunso kakta švytėjo. Džedas teptuku ją patamsino ir atsitraukė tris žingsnius. Su Kunsu jam aiškiai nesisekė. O perteikti Hirstą iš esmės buvo lengva: galėjai jį pavaizduoti kaip brutalų ir cinišką vyruką, mąstantį maždaug „šlamančiųjų turiu iki kaklo, tad man ant visų nusišikt“, jį taip pat buvo galima pavaizduoti kaip maištingą menininką (ir vėlgi turtingą), savo kūriniuose be atodairos vystantį kraupią mirties temą; galiausiai jo pilnakraujam veide buvo kažkas gniuždančiai, tipiškai angliško, primenančio „Arsenalo“ faną. Žodžiu, skirtingi bruožai galėjo puikiausiai sugulti į vientisą britų menininko – tipinio savo kartos atstovo – portretą.“ Tai nėra romanas apie meną ir menininkus. Tačiau šiuolaikinio menininko situacija ir meno pasaulio peripetijos pavaizduoti taikliai ir atvirai. Ironiškas rašytojo žvilgsnis yra paveikesnis nei susižavėjimo šūksniai ar išsamios analizės, todėl norint šį romaną galima naudoti ir kaip bilietą į šiuolaikinio meno (ir menininko) supratimą. Atrodo, ta pati taisyklė galioja ne tik dailės temas įtraukiančiai grožinei literatūrai, bet ir kino filmams – įspūdingiausi tie, kurių kūrėjams pavyksta interpretuoti laisvai ir savarankiškai, neįsikibus istorikams į parankę.